Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija” (Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo, bet dėl kitų priežasčių. 19 a. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europos dailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis.

“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosios žmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taip smarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai. Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas.

1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo “Olimpijoje” nenorėjęs “mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą, parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Mane ekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”… skleidžia šventą siaubą… Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė ir viešas pasireiškimas…Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą, reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji, bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, primena, kaip daug pirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikę didmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek ir beprasmė retorika.

E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasią atliepiančius paveikslus.

Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią, godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai.

Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas) yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškai drąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkų pripažinimą, suteikė jam pirmojo modernisto vardą, bet, dar svarbiau, padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionizmo krypčiai.

Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvo atkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monė ragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nė potėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją “natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesys ar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokį nors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas, nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo senieji meistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobės ir galvoti ne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdį.

Ne tik tapybos technika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems ir impresionistų pasirenkami motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokį gamotos kampelį,kuris visiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis supranta, kad šis reikalavimas nelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus, kuriuos jau esame matę paveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šio principo, jie turėtų be paliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvo matęs Ternerio paveikslų, ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos ir oro įspūdžiai yra daug svaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama Paryžiaus geležinkelio stotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikras kasdienybės buities epizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė ne kaip vieta, kur žmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stiklinias lubas ant garo debesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynės išnyrančių garvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taip pat kruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas.

Panaudota literatūra:
Farkašas, Zoltanas “Rodenas“ 1962m.
L. Šepetys “Modernizmo metemnys”
Andre Periušo “Manė gyvenimas”

Views All Time
Views All Time
4332
Views Today
Views Today
1
0 0