Vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu. Baigęs gimnaziją 1864 m. įstojo į Bonos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau netrukus ėmė studijuoti klasikinę filologiją. Čia dvejus metus klausė istoriko A.Špringerio, filosofo F.V.Ričlio paskaitų. F.V.Ričliui persikėlus į Leipcigą, paskui savo mylimą mokytoją išvyko ir F.Nyčė. Leipcige jis susidomėjo A.Šopenhauerio filosofija ir ją pamėgo. 1868 m. F.Nyčė susipažino su kompozitoriumi R.Vagneriu, kuris padarė jam didžiulę įtaką. Kadangi dar būdamas Leipcigo universiteto studentu F.Nyčė parašė nemaža kvalifikuotų mokslo darbų apie Teogindą, Simonidą, Diogeną Laerietį, F.V.Ričilis pasiūlė jam klasikinės filologijos profesoriaus vietą Bazelio universitete. Išlaikęs egzaminus ir gavęs daktaro laipsnį už savo studentiškus darbus, jis persikėlė į Bazelį. Čia priėmė Šveicarijos pilietybę. Kilus Vokietijos – Prancūzijos karui, F.Nyčė išėjo į jį savanoriu, tačiau, kaip Šveicarijos pilietis, tegalėjo tarnauti tik slaugytoju. Po karo 1870 m. grįžo į Bazelį labai pablogėjusia sveikata. Nuo 1873 m. F.Nyčę pradėjo kankinti stiprūs galvos ir pilvo skausmai, ėmė ryškėti psichinės ligos simptomai. 1878 m. pasirodžius R.Vagnerio straipsniui „Publika ir orumas“, kuriame buvo skaudžiai išjuoktas F.Nyčė (neminint pavardės), nutrūko judviejų draugiški santykiai – jie tapo nesutaikomi priešai. Padažnėjus galvos skausmų priepoliams, 1879 m. F.Nyčė metė darbą Bazelio universitete, jam buvo paskirta pensija ir jis grįžo į gimtinę, daug keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Po vieno stipraus priepuolio 1889 m. F.Nyčė pradėjo rašinėti savo bičiuliams nesąmoningus raštelius, kuriuos pasirašydavo „Dionisu“ arba „Nukryžiuotuoju“. Tuomet jį pasiėmė globoti motina, gydė jį Jėnos psichiatrinėje klinikoje. Pasveikęs su motina grįžo į Naumburgą. Motinai mirus (1897 m.), jį globojo sesuo Elizabeta, kuri persikėlė su juo į Veimarą. Čia F.Nyčė praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Mirė 1900 m. Palaidotas Rekene, šeimos rūsyje.

F.Nyčės kūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūrybai būdinga vokiečių romantizmo dvasia, ji stipriai paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausi šio periodo F.Nyčės darbai: „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ („Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik“, 1872 m.), „Nesavalaikiai samprotavimai“ („Unzeitgemässen Betrachtungen“, 1873 – 1876 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės doktrinos sąvoka „valia viešpatauti“ („Wille zur Macht“. Ši sąvoka verčiama įvairiai; pavyzdžiui šiuose „Raštuose“ spausdinamo veikalo „Anapus gėrio ir blogio“ vertėjas E.Nekrašas ją verčia „galios valia“). Žymiausi šio periodo veikalai: „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ („Menschliches, Allzumenschliches“, 1878 m.), „Klajūnas ir jo šešėlis“ („Der Wanderer und sein Schatten“, 1880 m.), „Ryto aušra“ („Morgenröte“, 1881 m.), „Džiugus mokslas“ („Die fröhliche Wissenschaft“, 1882 m.). 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka „valia viešpatauti“ susiejama su „amžinojo sugrįžimo“ ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ („Also sprach Zarathustra“, 1883 – 1885 m.), „Anapus gėrio ir blogio“ („Janseits von Gut und Böse“, 1886 m.), „Apie moralės genealogiją“ („Zur Genealogie der Moral“, 1887 m.). 1888 m. F.Nyčė užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą „Visų vertybių perkainojimas“ (I. „Antikristas: Krikščionybės kritika“; II. „Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika“; III. „Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika“; IV. „Dionisas: amžinojo sugrįžimo filosofija“). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį „Antikristas“ (išleista 1895 m.). Kartu tais pačiais metais F.Nyčė parašo dar veikalus „Stabų saulėlydis“ („Götzen – Dämmerung“), „Vagnerio atvejis“ („Der Fall Wagner“) ir kaip preliudiją „Visų vertybių perkainojimui“ – „Ecce Homo“. Po F.Nyčės mirties iš likusių užrašų jo sesuo E.Ferster – Nyčė (1846 – 1935) sudarė trijų dalių veikalą „Valia viešpatauti“ („Wille zur Macht“).

Pirmą kartą lietuvių kalba leidžiama F.Nyčės veikalų rinktinė supažindina lietuvių skaitytoją su pačiais reikšmingiausiais ir autentiškiausiais paskutiniojo šio filosofo kūrybos periodo darbais.

Arvydas Šliogeris

(Viskas tiesiogiai perspausdinta iš F.Nyčės raštų knygos)

Views All Time
Views All Time
6333
Views Today
Views Today
1
0 0