Birštono žirgyno direktorė Saulė Mereckienė mano, jog hipoterapija Lietuvoje turėtų būti oficialiai įteisinta.

Hipoterapija (gydymas arkliais) – daugelyje šalių populiari ir veiksminga medicininės reabilitacijos forma. Deja, mūsų krašte ji dar nėra oficialiai įteisinta. Kai kuriuose Lietuvos žirgynuose hipoterapiją jau bandoma taikyti gydant neįgaliuosius ar koreguojant organizmo funkcijų sutrikimus, tačiau kol kas ši veikla pas mus dar labiau panaši į eksperimentą.

Veiksminga gydymo forma

Vienoje Birštono sanatorijų dirbanti neįgaliųjų reabilitologė Danguolė Baranauskienė pamėgo jodinėti Birštono jojimo centre. Reabilitologė pastebėjo, kad jos dukra, serganti astma ir nuolat turėdavusi gerti daugybę vaistų, pradėjusi jodinėti, nustojo dusti, pamiršo piliules. Danguolė pamanė, jog tai tik sutapimas, tačiau toks dukros sveikatos pagerėjimas tikrai maloniai nustebino. Reabilitologė pradėjo domėtis, ar jodinėjimas negalėtų padėti ir jos prižiūrimiems neįgaliesiems. Pasirodė, kad hipoterapija (gydymas arkliais) tikrai turi nemažą teigiamą poveikį.

Hipoterapija – tai gydymas jojant arkliu. Kai arklys žingsniuoja, jo nugara juda trimis kryptimis. Šie judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms. Arklio žinginės judesiai labai panašūs į žmogaus eiseną, todėl asmenys, kurių judėjimas ribotas, atsisėdę ant žirgo gali pajusti kažką panašaus į sveiko žmogaus eiseną. Ypač tokia mankšta naudinga norintiems pradėti vaikščioti po sunkios ligos.

Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai priverčia dirbti tiek kairės, tiek dešinės kūno pusės raumenis. Padidėjęs raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjęs – padidėja. Taip treniruojantis stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga. Todėl ypač didelis poveikis jaučiamas hipoterapija gydant sergančius cerebriniu paralyžiumi. Jojant labai išsiplečia ir aklųjų aplinkos suvokimas.

Hipoterapija gali būti veiksminga ir kitais atvejais gerinant sveikatą, ypač – gydant įvairius funkcinius negalavimus, psichopatologinius sindromus, psichologinius ir elgesio sutrikimus. Ji tinka nervų, kraujotakos, virškinimo, jungiamojo audinio, skeleto ligų profilaktikai ir neįgaliojo reabilitacijai. Ši terapijos rūšis neįgaliojo kūną veikia kompleksiškai. Teigiamas hipoterapijos poveikis įvairių ligų ir negalių atvejais pastebėtas ne tik atskirų trenerių, bet ir įrodytas tyrimais.

Treniruotė – lengvesnė nei salėje

Birštono žirgyne sutikome „besigydančią“ Kotryną Žaliauskaitę. Į reabilitologę D.Baranauskienę ji kreipėsi, nes kentėjo dėl ryškiai iškrypusio stuburo. Merginai labai skaudėjo nugarą, ji nuolat patirdavo nepatogumų. Danguolė parinko pratimus, kuriuos Kotryna kantriai atlikdavo salėje. Vėliau reabilitologė pasiūlė jai išbandyti hipoterapiją. Merginai sutikus, prasidėjo treniruotės: niekada nejojusią merginą Danguolė pasodino ant vienoda žingine ratu einančio žirgo. Norint išsilaikyti ant jo, reikia sėdėti labai tiesiai. Turint iškrypusį stuburą tai nėra labai lengva – svarbu gerai išsitiesti, įtempti raumenis. Tai gerina laikyseną. Norint pasiekti didesnio teigiamo poveikio, neužtenka tik laikytis balne, reikia atlikti įvairius reabilitologės nurodomus pratimus: vieną po kitos pakelti rankas, jas visaip judinti, sulenkti kojas, pasilenkti ar net atsigulti balne ir pan. Poveikis buvo akivaizdus – po kurio laiko merginos laikysena pagerėjo, nugara nebe taip skaudėjo. Karolinos teigimu, kitą dieną po treniruočių labai maudžia raumenis – lyg gerokai pasportavus salėje. Jai pritarė ir Danguolė: beveik tą patį poveikį, kaip gydantis hipoterapija, galima pasiekti ir treniruojantis salėje, tačiau žymiai sudėtingiau – kad treniruotum tiek daug raumenų vienu metu, reikia ilgai ir įtemptai mankštintis.

Hipoterapija – populiari, tik ne pas mus

Birštono žirgyno direktorė jojimo trenerė Saulė Mereckienė pasakojo, kad arkliai – visas jos gyvenimas. Uždarius Marijampolės žirgyną, moteris kurį laiką buvo likusi be darbo, tačiau savo pomėgio žirgams neatsisakė. Birštono žirgyną, kuriame ji dabar dirba, remia savivaldybė kaip vieną vaikų užimtumo ir turizmo plėtojimo formų.

Hipoterapija – tik papildoma žirgyno veikla. Dėl šios srities finansavimo savivaldybei buvo pateiktas projektas, tačiau jis paremtas nebuvo – hipoterapija dar nelaikoma rimtu dalyku.

S.Mereckienė sakė matanti, kad profesionali hipoterapija labai reikalinga. Žirgyno direktorė per daugelį savo darbo su žirgais metų įsitikino, kad ir paprasčiausias jodinėjimas daro teigiamą poveikį treniruojamiems vaikams – jie ateina negalėdami sutramdyti savo charakterio, o pabendravę su žirgais, besirūpindami jais, surimtėja, pasidaro geresni, švelnesni. Saulės nuomone, jodinėjimas puikiai tinka dirbant su elgesio problemų, psichikos sutrikimų turinčiais vaikais. Jie paprastai jodinėja labai noriai.

Reabilitologė D.Baranauskienė minėjo siūliusi ir savo vyresnio amžiaus pacientams gydytis jodinėjant, tačiau jie atsisakę – Lietuvoje tai dar neįprasta, dažnas bijo arklio. Kitose šalyse tarp vyresnių žmonių hipoterapija labai populiari, net nediskutuojama dėl jos poreikio ar teigiamo poveikio neįgaliesiems. Anglijoje jodinėjantys neįgalieji nieko nebestebina. Netgi viršutinės kūno dalies nevaldantys žmonės sodinami į specialius, visą kūną prilaikančius balnus. Pasak D.Baranauskienės, neįgaliesiems, nevaldantiems kojų ar visai jų netekusiems, hipoterapija, be abejo, pasveikti nepadės, tačiau žymiai svarbesnis yra reabilitacinis poveikis, galimybė naujai pajusti savo kūną ir jį valdyti.

Anot S.Mereckienės, kadangi hipoterapija Lietuvoje dar neįteisinta, o reabilitologė nėra baigusi specialių studijų, nesinori plačiai reklamuotis, kad žirgyne teikiamos tokios paslaugos. Tačiau kad jie neįgaliesiems gali padėti ir šiandien, yra teisybė. Iš 9 Birštono žirgyno globotinių 2 – Deivė ir Fatima yra specialiai parengtos hipoterapijai. Jų kumeliukai taip pat tam ruošiami nuo mažumės. Hipoterapijai tinkamas ne kiekvienas žirgas. Taikant šį gydymo metodą, arklys ilgą laiką eina ratu vedamas instruktoriaus, todėl hipoterapijai turi būti parenkami ypač ramūs ir kantrūs žirgai, specialiai parengti dirbti su neįgaliaisiais. Ne kiekvienas žirgas mėgsta ir blogai besilaikantį balne, savimi nepasitikintį raitelį.

Beje, D.Baranauskienė taip susidomėjo hipoterapija, kad nusprendė nesitenkinti tik tom žiniom, kurias gali atsitiktinai aptikti skaitydama literatūrą, naršydama internete. Vasaros pabaigoje ji trejiems metams išvyko į Angliją studijuoti hipoterapijos ir mokytis ją taikyti praktiškai. Reabilitologės nuomone, verta keletą metų praleisti užsienyje, jei žinai, kad po to galėsi padėti daugeliui žmonių.

Bičiulystė, 2005, Nr.46

Views All Time
Views All Time
4652
Views Today
Views Today
1
0 0