Ekologinė „mimikrijos“ sąvoka apibūdina vienų rūšių gebėjimą pamėgdžioti kitų rūšių, paprastai pavojingesnių, išvaizdą. Pavyzdžiui, žiedmusė labai panaši į vapsvą, tačiau ji neturi geluonies ir tik mėgdžioja vapsvos perspėjančiąsias spalvas; kai kurios nenuodingos gyvatės panašios į labai nuodingas.

Panašūs mimikrijos procesai vyksta ir socialiniame kraštovaizdyje. Žurnalistikai būdingas spalvas bei formas mėgdžioja politika, viešieji ryšiai, reklama ir netgi… žiniasklaida.

Žurnalistikos apibrėžimai

Nors žiniasklaida ir žurnalistika dažnai laikomos tapačiomis sąvokomis, tačiau ne viskas, ką spausdina laikraščiai, transliuoja radijas ar televizija, yra žurnalistika. Ne viskas, ką rašo žurnalistas ar redaktorius, yra žurnalistika.

Žiniasklaida apibūdina viešosios komunikacijos technologiją (formą), žurnalistika – turinį. Skirtinguose žurnalistikos sąvokos apibrėžimuose reikšmės ašimi pasirenkami skirtingi kriterijai – veiklos metodas, darbo principas, funkcija, taikomoji žurnalistikos pusė (profesija ar produktas), – tačiau vyrauja ta pati tendencija dėti lygybės ženklą tarp žurnalistikos ir žiniasklaidos.

Pateikiame kelis žurnalistikos apibrėžimus.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žurnalistikai apibūdinti pateikia dvi reikšmes – tai 1. masinių informacijos priemonių veikla, 2. periodiniai leidiniai.

Lietuvių kalbos žodynas pateikia Žurnalistikos katedros pasiūlytą apibrėžimą: 1) žurnalistikos veikla – mokslas ar menas darbuotis periodinės spaudos srityje, 2) tos veiklos produkcija (straipsniai, radijo, televizijos laidos ir pan.).

Tarptautinių žodžių žodynas: „Žurnalistika: 1. visuomeninės veiklos sritis, apimanti socialinės informacijos rinkimą, dorojimą ir platinimą masinės informacijos priemonėmis, 2. tos veiklos produkcija (žurnaluose, laikraščiuose išspausdinti straipsniai, parengtos radijo, televizijos laidos).

Interneto žinynuose žurnalistika apibūdinama panašiai: 1. naujienų aprašymas pasitelkiant faktus, 2. laikraščiai ir žurnalai, 3) ketvirtasis korpusas, 4) profesija – naujienų rašymas, fotografavimas ar redagavimas tam tikrai medijai, 5) informacijos apie vykstančius įvykius, įskaitant reiškinius, problemas ir žmones, rinkimas, nagrinėjimas ir pateikimas.

Knygoje „Žurnalistikos įvadas“ autoriai Richard Rudin (Liverpulio Jon Moores universiteto vyresnysis žurnalistikos dėstytojas) ir Trevor Ibboston (nepriklausomas žiniasklaidos konsultantas) pateikia daugiasluoksnį žurnalistikos apibrėžimą: „1. informacijos rinkimas, vertinimas ir redagavimas, 2. įvykių, susijusių su viešuoju interesu, bei tam tikrai auditorijai įdomių pramoginių/nerimtų įvykių aprašymas, 3. teiginių ir informacijos tyrimas ir tikrinimas, ypač tų, kuriuos pateikia valdžios atstovai (politinis socialinis, ekonominis elitas), 4. „sarginio šuns“ vaidmens atlikimas visuomenės naudai, jai rūpimų temų nagrinėjimas, taip pat negerovių atskleidimas, kurios pažeidžia viešąjį interesą; 5. Suteikia galimybę ir skatina išsakyti savo nuomonę ir komentarus. …Ir visa tai: 6. patrauklia ir derama forma pateikta žiniasklaidos priemonei“.

Filosofijos mokslų kandidatas T.V. Naumenko straipsnyje „Žurnalistikos funkcija ir žiniasklaidos funkcija“ žurnalistiką apibūdina kaip „sistemą diegti į masinę sąmonę vykstančių įvykių ir reiškinių socialinius vertinimus vienų ar kitų socialinių grupių interesų požiūriu“.

Pateikta apibrėžimų įvairovė iliustruoja, kad žurnalistikos sąvoka dažniausiai aprašoma išvestiniais jos dydžiais (produktais, procesu), tačiau jie nepakankami atskleisti žurnalistikos esmę – t.y. paaiškinti jos prigimtį ir paskirtį.

Socialinė paskirtis

Tokia painiava paskatino giliau susimąstyti apie žurnalistikos prigimtį ir paskirtį. Mintys sugulė į savitą teoriją. Žurnalistiką nagrinėjau kaip socialinį reiškinį asmens ir valstybės santykių kontekste.

Tekste kaip sinonimus vartoju valstybės ir sociumo sąvokas. Sociumo sąvoka universalesnė, ji tinkama apibūdinti žmogaus socialinės aplinkos visumą. Valstybės sąvoka sociumo turinį papildo valdžios bei valstybinių funkcijų prasmėmis; ji apibūdina konkrečią teisinę sistemą, reglamentuojančią valstybės ir individo santykius ir tokiu būdu nulemiančią tam tikrą asmens ir valstybės galių (laisvių bei teisių) pasiskirstymo proporciją.

Kuriant asmens ir sociumo sąveikos turinį bei dydžius pasitelktas taikomąją vertę turintis dokumentas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės; jame siektinų žmogaus ir valstybės santykių turinys išreikštas žmogaus laisvių ir teisių kategorijomis; šios kategorijos (žmogaus laisvės bei teisės) ir pasirinktos asmens ir sociumo sąveikos matavimo dydžiu.

Norint sudaryti konkrečios valstybės asmens ir sociumo santykių išklotinę (ar žemėlapį), pagrindiniu dokumentu reikėtų laikyti tos valstybės Konstituciją.

Asmens ir valstybės santykių modelyje galima pažymėti ne tik kokybinę, bet ir kiekybinę išraišką. Priklausomai nuo konkrečios valstybės, skirtingose srityse ji savo piliečiams (asmenims) suteikia nevienodą kiekį galių (laisvių/teisių). Tarkim, pirmojoje – saugumo – srityje valstybė turi žymiai daugiau teisių, negu asmenų saviraiškos – kūrybos, pasaulėžiūros, asmeninių santykių – srityje. Pavyzdžiui, logiškas ir nuoseklus funkcijų pasidalinimas, būdingas humaniškai valstybei, vyksta tada, kada valstybei yra daugiausia deleguota funkcijų, susijusių su „žemiškiausiais“ asmens poreikiais (socialinis jų atitikmuo – nacionalinis saugumas, socialinis saugumas, aplinkos apsauga), ir mažiausiai valstybė dalyvauja srityse, susijusiose su aukščiausiais asmens poreikiais (kūryba, pasaulėžiūra). Šie bruožai būdingi demokratinėms, liberalioms valstybėms.

Kitas pavyzdys. Tarkim, valstybė labai susiaurina asmens pasaulėžiūros, saviraiškos laisvę ir ant piliečių pečių perkelia tokias tradiciškai valstybines funkcijas kaip nacionalinis ir socialinis saugumas, t.y. susiklosto atvirkštinė funkcijų proporcija. Tokį modelį galima pavadinti „antivalstybe“ kaip sistemą, kuri dehumanizuoja ir griauna ją sudarančius elementus, kartu su jais nykdama ir pati. Tai bruožai, būdingi totalitarinėms, autokratinėms valstybėms.

Nors idealių valstybės ir asmens santykių formulės reikėtų ieškoti filosofijoje, ir skirtingose valstybėse idealas yra skirtingas, tačiau konkrečiam pavyzdžiui reikia pasirinkti konkretų siekiamą idealą, kuris nubrėžtų socialinės raidos „finišo liniją“, suteiktų socialiniams pokyčiams kryptį ir turinį. Kaip galimą konkretų idealą pasirinkime tokį asmens ir valstybės santykių modelį – maksimalios asmens laisvės su minimaliomis valstybės teisėmis. Tuomet sociume vyktų pokyčiai, kurių metu valstybės valdų sąskaita maksimaliai, iki siektino idealo linijos, būtų plečiama asmens laisvių teritorija.

Kaip šie modeliai susiję su žurnalistika? Šiuose modeliuose galima pažymėti žurnalistikos kaip socialinio reiškinio veiklos lauką (vietą) ir paskirtį (funkciją). Takoskyra tarp asmens ir valstybės „teritorijų“ – tai žurnalistikos darbo laukas; jame dirbančių žurnalistų paskirtis – viešojoje komunikacijoje kaip viename iš socialinių procesų dėmenų kurti jėgą, artinančią „demarkacijos“ liniją idealių asmens ir valstybės santykių kontūrų link.

Į žurnalistiką panašūs daugelis viešosios komunikacijos reiškinių – tiek technologija, tiek turiniu. Tai viešieji ryšiai, reklama, propaganda, švietimas, pramogos. Veiklos laukas ir poveikio kryptis gali būti kriterijais, tinkančiais diferencijuoti viešosios komunikacijos bei informacijos veiklos rūšis.

Kokią reikšmę asmens ir valstybės santykių konfigūracija (kriauklės sūkio kryptis) turi žurnalistikai? Ar ji gali egzistuoti „antivalstybėje“, tarkim, totalitarinėje sistemoje? Paprastai tokiomis sąlygomis vyraujanti viešoji komunikacija – tai įcentrinė (asmens laivių/teisių teritorijos mažinimo kryptimi) valstybinės propagandos jėga, kurios tikslas – žmonių laisvių sąskaita dar labiau išplėsti valstybės teises. Vienas iš Niutono dėsnių teigia, kad jei kūnas A veikia kūną B tam tikra jėga, tai kūnas B veikia kūną A tokio paties dydžio, bet priešingos krypties jėga. Šį dėsnį pritaikius ir socialinėje „dinamikoje“, galima daryti išvadą, kad atoveiksmio (totalitarinės valstybės spaudimui) jėga egzistuos. Tačiau ar ji įgaus žurnalistikos kaip viešosios komunikacijos išraišką?

Priklausomai nuo vyraujančios krypties jėgos dydžio, galimi tik dviejų krypčių procesai: arba žmonių teisės didinamos (viešojoje komunikacijoje vyraujant žurnalistikai kaip asmenų intereso gynėjai), arba žmonių teisės mažinamos (viešojoje komunikacijoje vyraujant propagandai kaip valstybės intereso gynėjai). Tai iš dalies paaiškina, kodėl laisvas žodis laikomas demokratijos garantu. Laisvas žodis lyg indikatorius parodo, kad visuomenėje veikiančių jėgų suma veikia žmogui naudinga kryptimi. Šiuo požiūriu žurnalistiką galima apibūdinti kaip socialinį viešosios komunikacijos reiškinį, veikiantį asmens laisvės naudai. Šis modelis suteikia žurnalistikai apibrėžtumo, išryškina jos socialinę paskirtį ir iš dalies atsako, kas yra gera žurnalistika.

Interesas ir priklausomybė

Galima rasti ir daugiau požymių, kuo žurnalistika skiriasi nuo „nežurnalistikos“.

Painiava dėl žurnalistikos ir „nežurnalistikos“ visų pirma kyla dėl tų pačių technologijų taikymo. Šiandien žurnalistikos sąvokoje vieni įžvelgia veiklą, kurios objektas – naujienos; kiti – veiklą, kurios objektas – visuomeninė įtaka socialiniams procesams, t.y. funkciją, būdingą „trečiajam, arba pilietiniam sektoriui“, kuris laikomas esminiu demokratinės valstybės elementu ir kuris yra arčiausiai visuomenės intereso. Tikslai nevienodi, tačiau jų siekiama identiškomis technologijomis, t.y. naudojantis tomis pačiomis masinėmis komunikacijos priemonėmis bei profesiniais įgūdžiais. Šias technologijas ima taikyti vis daugiau veiklos sričių, tačiau dėl to jos netampa žurnalistika. Reikalingi netechnologiniai požymiai viešosios komunikacijos ir informacijos erdvėje vykstantiems reiškiniams diferencijuoti.

Pagal interesą, kuris ginamas. Žurnalistika visuomet veikia asmens laisvės naudai.

Pagal priklausomybę. Panašiai kaip embrionas bręsdamas atkartoja gyvybės evoliucijos formas, taip ir žurnalistika bręsdama įgauna valstybės evoliuciją atkartojančias formas. Vyraujanti priklausomybė valstybiniam, vėliau – privačiam (verslo) sektoriui anksčiau ar vėliau turėtų persikelti į vėliausiai susiformavusį visuomeninį sektorių, – arba vadinamąjį „trečiąjį sektorių“. Arba – idealiu atveju – priklausomybė visuomenei kaip asmenų visumai (tokios priklausomybės privalumai atsiskleidžia visuomeninių transliuotojų, pavyzdžiui, BBC, veikloje). Kai žiniasklaidos priemonės priklauso valstybei ar verslui (kaip grupinio, o ne visuotinio intereso subjektui), ilgainiui turinyje ima vyrauti viešieji ryšiai, reklama, pramogos; žurnalistika įgauna antraeilį vaidmenį. Esant tokiai priklausomybei, žurnalistika savo funkciją gali atlikti iki tam tikros ribos – kol jos interesai sutampa su savininkų interesais. Brandžią, laisvą ir nuoseklią žurnalistiką gali kurti tik tokie subjektai, kurių interesas visiškai sutampa su žurnalistikos interesu, t.y. kada vyrauja visuomeninis interesas.

Žiniasklaidos priklausomybė lemia skirtingus žurnalistikos turinio formavimo principus, skirtingą temų aprėptį. Visuomeninė žurnalistika įgali aprėpti visas temas, ji neturi tabu. Pagrindinis temų atrankos kriterijus – asmenų ir visuomenės (kaip asmenų visumos) poreikiai ir interesas. Visuomeninės žurnalistikos auditorija vienarūšė ir aiškiai apibrėžta.

Privačioje (verslo) žiniasklaidoje yra tabu – tai dažniausiai susiję su komerciniais savininko interesais. Pagrindinis temų atrankos kriterijus – pelnas, kurio kilmė kartais visiškai nesuderinama su žurnalistikos prigimtimi. Pavyzdžiui, pajamos už „temų vertę juodojoje rinkoje“, tai yra pinigai už tam tikrų temų neskelbimą (reklama?). Šalia tiesioginės – asmenų, valstybės piliečių – auditorijos susiformuoja šešėlinės auditorijos, kurių poreikis ir interesas – eliminuoti arba iškreipti tam tikrą informacijos srautą, tokiu būdu pakenkiant pirmosios auditorijos interesams.

Valstybinės priklausomybės žiniasklaidoje tabu dar daugiau. Valstybės interesas iš pirminės auditorijos „atrėžia“ dar didesnę informacijos dalį. Informacijos srauto deformavimas tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu ypač išryškėja krizių – karo, socialinių suiručių, netgi rinkimų – metu.

Taigi, žurnalistikos priklausomybė tiesiogiai įtakoja jos turinį. Žiniasklaidos finansavimo šaltinis, lemiantis jos priklausomybę – tai vienas iš esminių veiksnių, sukuriančių palankias arba nepalankias sąlygas žurnalistikai egzistuoti. Sveika ir gyvybinga žurnalistika įmanoma tik visuomeninės prigimties kapitalo žiniasklaidoje. Žiniasklaidos priemonės priklausomybė visuomenei sudaro idealias sąlygas žurnalistikai kaip asmens laisvės interesus ginančiam socialiniam reiškiniui egzistuoti.

Kitas žurnalistikos kokybės rodiklis – turinio architektūra. Tai sąvoka, pasiskolinta iš interneto žiniasklaidos ir susijusi su informacijos srauto valdymo principais. Kurią žinią (naujieną) žurnalistas turėtų įtraukti į žinių laidą, o kurią atmesti? Naujienos – tai žurnalistikos turinio formavimo elementas. Jos įvairiais pavidalais egzistuoja visose viešosios komunikacijos srityse. Manau, anksčiau ar vėliau žurnalistikoje bus sukurta aiški žinių (naujienų) atrankos sistema, nes dabartinis žinių amorfiškumas – žemos kokybės žurnalistikos požymis.

„Geros žurnalistikos“ beieškant…

Pabaigoje pateikiame kelių profesionalų mintis apie žurnalistikos paskirtį ir ateitį. Jų žodžiai – tai papildomi įrodymai, kad teoriniai šios publikacijos teiginiai neprasilenkia su praktiniais žurnalistų lūkesčiais.

„Pati profesija matyt tobulėjo ne taip greitai, kaip jos darbo instrumentai. Žurnalistai sutriko technologijų labirinte, – neslegiamos jokia kontrole jos beprotiškai skubino į ateitį. Kitaip sakant, spauda įsitraukė į žūtbūtines varžybas už techninį modernumą ir liovėsi „muštruoti“ savo pėstininkus (reporterius); sunyko bendro darbo principai, palaikę profesinę dvasią“, – straipsnyje „Geriausia pasaulyje profesija“ apie žurnalistus rašo Nobelio premijos laureatas rašytojas Gabrielis Garsija Markesas. Jo nuomone, galutinis visų žurnalistikos mokyklų tikslas turėtų būti ugdyti profesinius gebėjimus ir atkurti pirminę žurnalistikos funkciją – teikti naudą visuomenei.

Jay Rosen, Niujorko universiteto profesorius, žurnalistikos ateitį sieja su visuomenine žurnalistika. Straipsnyje „Reikalinga žurnalistika“ jis rašo: „Ši demokratijos išraiška, kurią vadiname žurnalistika, turi savitą, skirtingą nuo masinės informacijos priemonių ateitį, ir norėčiau žinoti, ant kokių pamatų ji bus statoma. Mes tapome tapo elito dalimi, virtome politine klase; galbūt verta iš naujo pažvelgti į savo vaidmenį šiame spektaklyje?“ J. Rosen teigia, kad visuomeninė žurnalistika atsirado dėl gilios politinės, komercinės ir pilietinės krizės, kuri privertė susimąstyti apie žurnalistikos kaip visuomeniškai reikšmingos profesijos ateitį. Gali būti, kad visuomeninė žurnalistika kažkokiu būdu persiris iš masinės informacijos priemonių į kitą, pilietiškumui artimesnį universitetų, fondų, nevyriausybinių organizacijų sektorių. „Laikoma, kad žurnalistika tarnauja demokratijai; vadinasi, žurnalistai turi susimąstyti, ką jie nuveikė demokratijos labui. Tačiau dėl darbo rutinos tai vyksta retai. Todėl ir sakome: „Sustabdykite spausdinimo mašinas, sustokite ir pagalvokite… Pagalvokite apie tai, kas turėtų būti spausdinama šiomis mašinomis, pagalvokite, ar iš tiesų jūs tarnaujate visuomenei, kuriai tarnaujate“.

Views All Time
Views All Time
18658
Views Today
Views Today
1
0 0