Jeigu kas mano, kad parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlį lengva, labai apsirinka. Autorius privalo gerai išmanyti faktinę medžiagą (vadovėlyje negali likti dalykinių klaidų); turėti savo požiūrį į aprašomąjį laikotarpį, jo įvykius (vadovėlis – ne vien faktų suma, tuo labiau jų kratinys); sugebėti vaizdžiai ir paprastai sukurti mokinio psichologiją ir metodinius reikalavimus atitinkantį tekstą.

Maždaug prieš 10 metų Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė leisti vadovėlius rašyti patiems mokytojams. Deja, šis sprendimas nepasiteisino, nes išleistų vadovėlių autoriams pritrūko kompetencijos ir konceptualumo. Remigijaus Civinsko ir Kastyčio Antanaičio parengta “Lietuvos istorija 12 klasei” taip pat ne be priekaištų. Ir 2-ajame jos leidime (Vilnius, 2001) palikta daugybė dalykinių klaidų ir netikslumų. Galbūt pasirinkti nekompetentingi vadovėlio recenzentai? Bet juk Lietuvoje, pirmiausia Istorijos institute ir aukštųjų mokyklų Istorijos katedrose, nestinga kvalifikuotų istorikų.

Šiame straipsnyje kalbėsiu ne apie dalykines vadovėlio klaidas, o apie jo konceptualumą. Savo samprotavimus paremsiu naujųjų laikų istorijos, kurią geriau išmanau, faktais.

Vadovėlio rengimas – ne vien autoriaus reikalas

Monografijos, mokslinio ar publicistinio straipsnio autorius turi visišką kūrybinę laisvę. Kitaip yra su vadovėliais, kurių rengimas yra ne privatus autoriaus, o visos visuomenės ir valstybės reikalas.

Ugdant mokykloje asmenybę ir pilietį, istorijos vaidmuo yra išskirtinis. Todėl ideologinės vadovėlių autorių nuostatos negali kirstis su strateginiais visuomenės siekiais, kurių svarbiausias šiandien – integracija į Europą. Vakarų visuomenė pirmiausia yra atvira visuomenė – atvira aplinkai, kitoms kultūroms, taip pat praeičiai. Vakarų šalių baltams, norintiems integruotis, vienas keliamų reikalavimų – kritiškai vertinti kai kuriuos savo netolimos praeities įvykius, pirmiausia – dalyvavimą Holokauste.

Iškraipyti faktai ir tendencingas jų interpretavimas

Nors žydai, lenkai, rusai, gudai, vokiečiai XIX a. Lietuvoje sudarė beveik pusę, o XX a. pirmojoje pusėje – trečdalį gyventojų, naujajame “Lietuvos istorijos” vadovėlyje mokiniai iš esmės nesupažindami su čia gyvenusiomis tautinėmis mažumomis bei jų kultūra. Rašant apie XIX a. pirmąją pusę dar užsiminta apie žydus (Vilniaus Gaoną, chasidizmo bei haskalos plitimą) ir kitas tautines mažumas, toliau vadovėlyje tautinių mažumų nebelieka. Net nepaminėti visame pasaulyje garsių litvakų vardai: esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo, tapytojų Isaako Levitano, Marko Šagalo, Chaimo Sutino, skulptorių Marko Antokolskio, Žako Lipšico ir kt. Vadovėlio autoriai nė neužsimena, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilnius buvo vienas svarbiausių sionizmo ir socialistinio žydų sąjūdžio Europoje centrų, kad žydai buvo bene svarbiausieji Lietuvos pramonės kūrėjai, svariai prisidėjo prie Lietuvos valstybės po Pirmojo pasaulinio karo atkūrimo, suteikė lietuvių tautai neįkainojamą paramą kovoje už Vilnių. Apie pirmosios Lietuvos Respublikos žydus, lenkus, rusus, vokiečius tepasakyta: “įžūli šių tautinių mažumų veikla” buvo viena demokratijos žlugimo 1926 m. priežasčių. Įžūlia veikla vadovėlio autoriai, matyt, laiko žydų reikštą nepasitenkinimą, kai krikščionys demokratai 1924-1926 m. panaikino jų personalinę autonomiją.

Dėl iškraipytų faktų ir tendencingo jų interpretavimo mokiniai susidaro neigiamą įspūdį apie kairiųjų partijų valdymą 1926 m. antrojoje pusėje ir gana teigiamą – apie gruodžio 17-osios perversmą. O kad Lietuva per tą pusmetį pirmą kartą istorijoje tapo tikrai demokratine valstybe, nutylima.

Vadovėlyje aiškiai juntama herojiškoji mazochistinė istorijos samprata, pagal kurią lietuviai yra tik aukos, o dėl visų jų nelaimių kalti priešai. Rašydami apie 1938-1940 m., vadovėlio autoriai mini tik tarptautinę krizę, o apie politinę ir moralinę krizę Lietuvoje, kilusią dėl 14 metų trukusio autoritarinio režimo, slopinusio iniciatyvą, pilietiškumą ir skatinusio paklusti, taikstytis ir pataikauti valdžiai, nutylima.

Nuo 4-ojo dešimtmečio Lietuvoje stiprėjęs antisemitizmas 1940-1941 m. žydams tapo grėsmingas. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ėmė tapatinti žydus su komunistais ir guiti juos iš Lietuvos į Rusiją. Vadovėlyje šis, kaip ir kiti mums nemalonūs dalykai, nutylėtas. Tik paminėta, kad birželio 22 d. LAF’as pradėjo sukilimą, tačiau nė žodžiu neužsiminta apie šios organizacijos atsiradimą, pronacistinę ideologiją ir politinę orientaciją (antivakarietiškumą, Berlyno satelito statuso Lietuvai siekį). Laikinoji vyriausybė, nutylėjus jos nutarimą įsteigti Vilijampolėje žydų koncentracijos stovyklą ir priimtus “Žydų padėties nuostatus”, aukštinama, nes “savo veikla tarptautinei ir Lietuvos visuomenei pademonstravo, kad Lietuva nesusitaikė su sovietine okupacija”.

Vadovėlio autoriai ignoruoja esminę aplinkybę: lietuvių sukilimas vyko besiformuojančios antihitlerinės koalicijos karo su nacizmu metu, ir tik tokiame kontekste sukilimą vertino Vakarų valstybės. JAV Federalinių tyrimų biuro vadovas Edgaras Huveris 1942 m. teiravosi bendradarbių, ar Laikinoji lietuvių vyriausybė, reiškusi stiprias simpatijas Vokietijai, buvo paskelbusi karą Jungtinėms Valstijoms. O Lietuvos garbės konsulas Kanadoje G.Grant-Suttie, bendravęs su žymiausiais pasaulio politikais, 1941 m. gruodžio 8 d. rašė A.Smetonai: “Sukilimas prieš rusus 1941 m. vasarą Lietuvoje buvo organizuojamas ir vykdomas pritariant ir sutinkant Vokietijos vyriausybei. Teigti kitaip – ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Bandymai nuslėpti praeitos vasaros įvykių tikrąją prigimtį labai pakenkė Lietuvos reikalams. Sąjungininkai žino faktus”. 1953 m. JAV Kongreso sudarytas Ch.J.Kersteno vadovaujamas komitetas, tyręs Baltijos valstybių užgrobimo 1940 m. bylą, visiškai ignoravo Birželio sukilimą.

1941 m. vasarą “baltaraiščių” išžudyti 5 tūkst. civilių gyventojų (neskaitant žydų) vadovėlyje vadinami per sukilimą ir karo veiksmus žuvusiais sovietų aktyvistais. Maža to, didžiausias hitlerinių okupantų ir jų vietos talkininkų nusikaltimas – žydų genocidas, arba Holokaustas, – nežinia kokiu “tautinių bendrijų” naikinimu. Pasak vadovėlio autorių, lietuviai neturėję nieko bendra su 1941 m. antrojoje pusėje vykusiomis žydų žudynėmis, o Holokaustas Lietuvoje prasidėjęs tik 1942 m. pradžioje. Lietuvos pagalbinės policijos batalionai, prisidėję prie žydų ir kitų tautinių mažumų civilių gyventojų žudynių Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, vadovėlyje priskirti antifašistinės rezistencijos dalyviams. O sovietų partizanai tradiciškai vertinami neigiamai, nes “savo veikla tik skatino vokiečių baudžiamąsias akcijas”. Taigi ignoruojamas faktas, kad ir sovietų partizanai, ir lenkų Armija krajova buvo Antihitlerinės koalicijos, išgelbėjusios nuo pražūties europinę civilizaciją, taip pat lietuvių tautą, dalyviai.

Pokario metų antisovietinis partizanų karas vadovėlio autoriams yra “vienas didžiausių prieš sovietinę priespaudą Europoje vykusių karų, tapęs vėlesnių kovų dėl Lietuvos laisvės simboliu”. Pateikus diplomatijos šefo S.Lozoraičio, Rezistencinės santarvės vadovo S.Žakevičiaus, didžiojo rezistento J.Aisčio, V.Krėvės, F.Jucevičiaus ir kt. žymių politikų ir intelektualų nuomonę dėl partizaninio karo prasmės ir metodų, susidarytų visai kitoks įspūdis.

Štai partizaninio karo balansas:

· Partizanai nukovė 1,0 tūkst. sovietų karių; per 0,5 tūkst. MVD-MGB darbuotojų; per 1,3 tūkst. stribų; apie 2,3 tūkst. sovietų aktyvistų; išžudė 9,3 tūkst. civilių gyventojų.

· Sovietai nukovė bei išžudė 20,1 tūkst. partizanų ir civilių gyventojų.

Vadinasi, 1 okupantui (kariui ir MVD-MGB darbuotojui) teko maždaug 25 lietuviai. Nepaisant to, į Vakarus pabėgę vadai, ypač VLIK’o pirmininkas M.Krupavičius, propagavo “Pilėnų variantą”. Apskritai ar etiška ne tiek kovojusius prieš okupantus, kiek “kolaborantus” skerdusius miškinius lyginti su vėlesniojo laikotarpio disidentais, arba su “dainuojančia revoliucija” pasaulį sužavėjusiais Sąjūdžio laikų lietuviais?

Naująjį Lietuvos istorijos vadovėlį mokykloms parašė ne kokie nors sovietiškai mąstantys profesoriai, ne buvusieji komunistų partijos nariai, o jauni VDU doktorantai. Tačiau pro jų eklektišką požiūrį aiškiai prasiskverbia teorinės “Fronto bičiulių” nuostatos.

Liudas TRUSKA, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Views All Time
Views All Time
2863
Views Today
Views Today
1
0 0