Su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę aukščiau išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais Lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą Kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Iš tiesų, rusėnų Kalba buvo plačiai naudojama didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje, tačiau tai galima aiškinti įvairiai, nebūtinai iš kai kurių Gudijos litvinistų pusės. Leisiu sau pacituoti žymaus lingvisto Viačeslavo Ivanovo nuomonę, kuris apie kalbinę LDK situaciją rašė taip:„Lietuvių Kalba, kuria kalbėjo archajinę indoeuropiečių kilmės religiją išsaugoję gyventojai, nebuvo sunorminta raštiškai (visame mūsų apžvelgiamame areale raštas susijęs, pagal K. Jaspersą, su didelėmis „ašies laiko“ religijomis; negalima atmesti to, kad rašto Lietuvių Kalboje nebuvimas siejosi su tam tikromis religinėmis nuostatomis ir tabu, atsiradusiais po katalikybės priėmimo ir stiprios lenkiškosios įtakos pradžios); <…> Bijodami kaimynų iš Vakarų, su jais susijusių lotynų rašmenų, lenkų ir vokiečių Kalbos, Lietuvių aukštuomenė ir didysis kunigaikštis priima paprastą šnektą (простая мова) kaip pagrindinę valstybinių reikalų Kalbą. <…> dėl Kalbų, naudojamų mūsų aprašomu periodu archajinių mitologijų išlikimo zonoje, ir turint omeny „neraštišką“ pagrindinės gyventojų Kalbos pobūdį, tam tikro socialinio raštiškos kalbos poreikio metu buvo būtina pasirinkti Kalbą iš jau egzistuojančių Kalbų terpės, kuri mažiausiai grėstų jau egzistuojančios sistemos stabilumui. Taip gali būti paaiškintas „paprastos šnekos“, kaip kanceliarinės Kalbos, pasirinkimas pirmųjų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių tarpe“.

Be to, reikia atsiminti, kad LDK nebuvo tautinė Valstybė šiuolaikine šio Žodžio prasme, todėl greičiausiai ir jos elito motyvai pirmiausia buvo politiniai, o ne etniniai, kaip, beje, ir kitur viduramžių Europoje. Nors etninis faktorius tuo metu nebuvo nereikšmingas, tačiau jį lydėjo ir ganėtinai stiprus religinis faktorius, kai, pavyzdžiui, perėjimas į pravoslavų (rusų) Tikėjimą reiškė ir greitą etninio identiteto kaitą – Baltas (Lietuvis, jotvingis, krivičius) tampa rusėnu (slavu). Pati LDK genezė įsivaizduojama kaip tam tikras kompromisas tarp politinio, Valstybę sukūrusio baltiškos kilmės elito ir „rusiškų“ kunigaikštysčių (Polocko, Vitebsko, Minsko) aukštuomenės, kuri jau tuo metu turėjo tam tikrą valstybinės tvarkos ir kultūrinių pasiekimų patirtį.

Mes neturime žinių apie reikšmingesnius karinius konfliktus tarp šių dviejų elitų, nes viskas greičiausiai rėmėsi susitarimu, o kai kurie autoritetingi tyrinėtojai mano, kad tam įtakos turėjo ir galimas etninės giminystės faktorius – didelė baltiškojo kraujo dalis „rusiškų“ tarp kunigaikštysčių gyventojų, o tai žymiai palengvino aukščiausios Lietuvių kunigaikščių valdžios pripažinimą.

Būtent šiame „pasąmoningame Gudų lietuviškume“ ir derėtų ieškoti ne tik šiuolaikinio baltiškojo atgimimo Gudijoje priežasčių, bet ir to paties „litvinizmo“ šaknų. Aš manau, kad negatyviosios pastarojo apraiškos nulemtos tam tikro nacionalinės tapatybės komplekso: daugelis Gudų siekia nusikratyti Rusijos ir jos ideologijos priklausomybės, todėl savojo identiteto ieško praeityje, LDK istorijoje. Tai teisinga, tačiau dažnai tų Žmonių ieškojimai visiškai atitinka slavofiliškos rusų mitologijos logiką. Iš čia ir kyla „litvinai – vakarų slavai“ bei kitos pseudomokslinės teorijos.

Tarsi norisi būti litvinu (tam yra tiek etninio, tiek istorinio pagrindo), tačiau tuo pačiu metu intelektualinis ribotumas ir priklausomybė nuo svetimų ideologinių „litvinizmo“ schemų faktiškai padeda kryžių ant pačios lietuviškumo esybės, kuri kyla iš baltiškosios, pagoniškosios tradicijos. Aš jau nekalbu apie „antižmudiniškus“ ekscesus ir siekius pasėti nepasitikėjimą ar netgi priešiškumą tarp mūsų Tautų, kurios per visą istoriją puikiai ir taikiai sugyveno vienoje Valstybėje.

Tokie siekiai naudingi tik mūsų priešams, kurie suinteresuoti tolimesnio profaniško „litvinizmo“ eskalavimu. Tačiau į tokias litvinistų perspektyvas žvelgiu skeptiškai, kadangi vis daugiau mąstančių Gudų (padedant ir mums) palaipsniui pradeda suprasti, iš kur kyla litvinizmas, ką jis neša, kaip ir tai, kad yra galimas visiškai kitas istorijos ir mūsų tarpusavio santykių įvertinimas.

Iš kitos pusės, aš norėčiau užsiminti ir apie tam tikriems Lietuviams būdingą kompleksą, kurį galėčiau pavadinti „vienkiemio mentalitetu“. Turiu omenyje tai, kad dažnai Lietuvoje galima išgirsti tokią nuomonę, neva „kam mums tie Gudai? Jie seniai suslavėjo ir su mumis niekaip nesisieja. Dar daugiau, turint omeny oficialią Gudijos Valstybės ideologiją ir „litvinistines“ nuotaikas, – yra pavojingi. O tai reiškia, kad geriau yra su jais nesusidėti ir pasitenkinti tuo, ką turime“. Mano manymu, tai grynai pragmatiško valstietiško mentaliteto logika, kuri savaime yra visiškai racionali, ir aš neturiu nieko prieš ją vien jau todėl, kad Lietuvių ir Gudų Tautų formavimosi procese toks valstiečių ir valstietiškos tradicijos vaidmuo buvo pagrindiniu.

Tačiau čia turėčiau pasakyti, kad politika ir Valstybė reikalauja kitų mąstysenos mastelių – tokių, kuriuos demonstravo didieji kunigaikščiai ir Lietuvių aristokratija mūsų bendros Valstybės formavimo procese. Tai yra geopolitinė ir netgi imperiškoji (čia pasinaudosiu Gintaro Beresnevičiaus samprotavimais apie Lietuvių imperiją) mąstysena. Gediminas, Algirdas, Vytautas nepabūgo peržengti savo tėvonijos ribų, plėsdami savo įtaką didžiulėse teritorijose. Tai visiškai nereiškia, kad reikia atmesti pastarųjų dviejų amžių tautinės statybos modelį, – visiškai ne, – greičiau per jį atsigręžti į kur kas ankstyvesnę tarpusavio sugyvenimo patirtį, kuri, mano giliu įsitikinimu, galėtų būti harmoninga ir naudinga mums visiems.

Remdamasis mūsų tyrimų rezultatais, esu įsitikinęs, kad etniškai, istoriškai ir geopolitiškai Lietuviai yra pati artimiausia Gudams Tauta, o draugiški, sąjungininkų santykiai tarp mūsų turėtų tapti prioritetu kultūrinėje ir politinėje sferose. Galbūt ankstoka kalbėti apie realias LDK atgimimo galimybes, nes tam iš abiejų pusių egzistuoja ganėtinai stiprių trukdžių, tačiau juk niekas netrukdo mums vystyti draugišką diskusiją su tam tikra perspektyva į ateitį, plėtoti tarpusavio santykius, inicijuoti bei dalyvauti bendruose projektuose. Galų gale – tiesiog normaliai bendrauti tarpusavyje.

Parengta pagal straipsnį

Views All Time
Views All Time
9
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn