Algirdas Patackas apie lietuviškąją savimonę

Tezės

1. Tautos menatalitetas, arba savimonė, yra tai, kas Tautą daro Tauta, kas yra tautiškumo esmė. Visos seną ir gilią kultūrinę tradiciją turinčios Tautos rūpinasi mentaliteto problemomis, jas tiria. Tai – nacijos brandos ženklas. Paprastai tai būna esė žanro Kūriniai, neišvengiamai subjektyvūs.

2. Siūloma raktu į lietuviškojo mentaliteto slėpinį laikyti tą neginčijamą faktą, kad jame vyrauja moteriškasis pradas. Netgi, galima sakyti, vyrauja kraštutinai.

3. Tai liudija aiški lyrizmo persvara tautosakoje ir poetikoje, taip pat ir negatyviu būdu  – epo ir epinių tradicijų nebuvimas (epas – vyriškojo pradmens, lyrika – moteriškojo pradmens apraiška). Baladės žanras lietuviškoje tautosakoje – svetimos (slaviškos) Kultūros įtaka. Pažymėtina ir melodikos persvara tautosakoje. Netgi pirmajame (viename seniausių Europoje) Lietuvos Valstybės juridiniame Kūrinyje, Lietuvos Statute, Moterų teisės ginamos labiau nei Vyrų.

4. Moteriškojo prado Lietuvių Kultūroje ypatybė – jos tautosakoje beveik nėra Meilės Dainų, todėl ją galima vadinti matricentriškojo, motiniškojo, prado Kultūra. Vyro ir Moters santykiai joje yra broliški-seseriški. Tai – etinės Kultūros, senų etinių tradicijų padarinys.

5. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvių Kultūroje nesama vyriškojo prado. Kultūrą galima laikyti harmoninga, kai joje esti abu pradai, nors vienas jų gali vyrauti (netgi absoliučiai), bet be antrojo prado nebūtų Darnos.

6. Vyriškojo prado apraiškos Lietuvių Kultūroje ypatumas yra tai, kad jis apsireiškia sporadiškai, t.y. protarpiais, vėl užleisdamas vietą moteriškajam. Paprastai šie pliūpsniai sutampa su istorinėmis-socialinėmis audromis ir yra tarsi atsakas į iššūkį, challenge, pasak A.Toinbio (Arnold J. Toynbee). Tai būta ir ištisų ciklų (pavyzdžiui, Lietuvos Valstybės gimimas ir kova dėl jos), ir periodinių suaktyvėjimų, paprastai vienos kartos amžiaus (pavyzdžiui, pastarieji 200 metų kovų dėl nepriklausomybės, kai sukilimai kartojosi kas 30 metų). Tokį laikotarpį Lietuvoje – vyriškojo prado suaktyvėjimą – išgyvename ir dabar, pastaraisiais dešimtmečiais.

7. Šie vyriškojo pasionarizmo (Levas Gumiliovas) pliūpsniai, vyriškojo pradmens suaktyvėjimas įgauna apraišką ir mene: pavyzdžiui, Mindaugo Lietuvos gimimas sutampa su labai savito tautosakos žanro – sutartinių – geneze, ypač istorinių-karinių, vadinamojo Gurto Gentvilaičio ciklo (sutartinė – sudėtingos polifoninės melodikos žanras, neturintis atitikmens Europos folklore). Svarbu, kad sutartinių paplitimas geografiškai sutampa su Lithuania propria – Mindaugo Lietuvos – teritorija. Kitas vyriškojo mentaliteto apraiškos – liaudiškosios medinės skulptūros – suklestėjimas taip pat sutampa su kovų už Nepriklausomybę ciklo pradžia. Politikoje ir istorijoje vyriškasis pradas buvo lemiamas formuojant homo istoricus sandą savimonėje.

8. Vyriškojo prado lietuviškajame mentalitete ypatybė socialinėje plotmėje yra ta, kad joje antrasis Brolis (tas, kuris turi eiti “ieškoti dalios, Laimės”, kai pirmasis, butšaknis, paveldi ūkį) yra bitininkas, bičiulis. Kitų Indoeuropos Tautų antrieji Broliai yra nomadai – vikingai Skandinavijoje, konkistadorai Ispanijoje, zemleprochodcai Rusijoje, Laukinių Vakarų kaubojai Amerikoje. Tai suteikia jam originalumo – lietuviškasis Vyras yra sėslus, bičiulių tarpusavio santykiai paremti giliu solidarumu, etiškumu. Šitai, matyt, lėmė, kad esame viena sėsliausių Tautų Europoje.

9. Lietuviškajam mentalitetui labai svarbi yra katalikybės įtaka. Tačiau klaidinga būtų tvirtinti, kad vien katalikybė suformavo lietuviškąją savimonę. Atvirkščiai, baltiškoji Kultūra, savo esme etinė, buvo palanki dirva katalikybei, vėliau savo ruožtu stiprinusiai joje moteriškąjį pradą (Marijos kultas ir su juo susijusi emocinė-estetinė atmosfera, intuityvizmo persvara religiniame Gyvenime, baroko menas).

10. Taigi lietuviškąją savimonę galima apibūdinti kaip lyrinę-romantinę, stipriai etiškai įsipareigojusią, matricentrinę, bet su kartkartėmis pasireiškiančiu vyriškuoju pradu, ramiais laikotarpiais kiek užgožtu ir prislopintu, tačiau suformavusiu homo istoricus tradiciją. Lietuviškasis Vyras yra greičiau rūpintojėlis nei karys, tiksliau sakant, kariu (Vyčiu, leičiu) jis tampa aplinkybių, būtinybės verčiamas. Bet moteriškojo prado persvara savimonėje turi ir negatyviąją pusę – tai iracionalumas ten, kur būtinas ratio, infantilumas, kur reikia brandos, silpnas formos jausmas, ypač slopstant esmiškumui. Politiniame, ekonominiame ir socialiniame Gyvenime tai pasireiškia depresyviu požiūriu į Valstybę, valdžią, kariuomenę, taip pat specifiniu alkoholizmu, hipertrofuotu savižudybių skaičiumi ir su tuo susijusiu iracionaliu potraukiu emigruoti.

11. Svarbus yra dviejų dar gyvų tos pačios baltiškos kilmės Tautų mentalitetų palyginimas (Lietuvių ir Latvių Kalbos atsiskyrė tik VIIa.). Latvių tautosakos tekstai spalvingi, sodrūs (ypač palyginimai), stiprios formos, bet kiek paprastesnės melodikos. Apskritai Latvių menas pasižymi stipria forma, netgi monumentalumu. Dviejų Tautų savimonės skirtumus būtų galima aiškinti skirtinga istorijos ir religijos įtaka, galbūt ir kaimynų ugrofinų įtaka. Tačiau tai – atskira tema.

12. Tolesnė lietuviškosios savimonės plėtra galėtų vykti dviem kryptimis – esmine, invertiška, gilinantis į baltiškojo (aistiškojo) etoso slėpinius, ir išorine, nukreipta į gilesnę pažintį su jau išnykusiomis baltų gentimis ir artimiausiomis (chronologine prasme) Indoeuropos Kultūromis. Itin perspektyvios yra prūsiškoji ir galindiškoji kryptys. Prūsiškoji todėl, kad yra neblogai išlikęs lingvistinis paveldas (žodynai, Kalbos paminklai) ir atkurta-sukurta (daugiausia Leto Palamaičio dėka) nauprusan, naujoji Prūsų Kalba, skatina kylantį visuomenės susidomėjimą prūsistika ne vien Vokietijoje, bet ir Lenkijoje (deja, tuo beveik nesidomi akademiniai sluoksniai). Galindiškoji kryptis yra perspektyvi Vladimiro Toporovo tyrinėjimų padarytos pradžios dėka. Ypač įdomi ir egzotiška šia prasme yra Iberijos Galisia, šalia tiktų ir tapusi populiaria vadinamoji gotų-baltų problema. Prieinamesnė, bet mažai tyrinėta yra Pamaskvės (Protvos) Galindija.

Tolesnė perspektyva siektų jau už baltiškosios oikumenos ribų. Čia atsiveriančioje erdvėje stūkso viena archajiškiausių Indoeuropos civilizacijų – senoji Arijana, Avestos šalis, zoroastrinis Iranas. Žvilgsnis iš šių tolių atvertų galimybes išeiti iš savasties rėmų į universalų lygmenį ir kartu apsaugotų nuo pseudoromantinių klystkelių.

Ištrauka iš Algirdo Patacko Knygos “Litua”