Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį. Tik deklaratyvios tikėjimo, meilės ir vilties formuluotės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ apsigaubia brandesne metafizinių klausimų migla.

Iš esmės jau trečiajame romane, rašytame grįžus iš kelionių į Rytus, gvildenami tik du klausimai – gyvenimo ir mirties, iš kurių svarbesnis Jurgai yra antrasis. Nors „Sapnų nublokštuose“ ir „Placebe“ (2003) be vargo vėl galime rasti pikantiškiausių meilės, aistros ir nevaržomo eroso situacijų, viename jų stipresnis yra (de)individualaus (nuasmeninto) sapno ir nubudimo, kitame – tautos, bendruomenės, valstybės motyvas. Žiniasklaidos kuriama utopija pagal J. Ivanauskaitę yra pragaištingas mechanizmas, atskiriantis žmogų nuo autentiškos jo paties gyvenimo ir mirties patirties. Šią patirtį autorė aktualizuoja toje pačioje Tibeto trilogijoje, „Tyto albos“ leidykloje perleistoje „Tibeto mandalos“ (2004) knygoje. Tik dar kartą galiu paliudyti, kad tai puiki Tibeto religijos bei papročių studija, o paliudyti būtina, nes ši studija paaiškina J. Ivanauskaitės suvoktą, priimtą bei interpretuojamą gyvenimo sampratą, nors savo romanų siužetais autorė jau keleri metai grįžo į Lietuvą ir Vakarų pasaulį ir jau kurį laiką kalba vien apie šias patirtis. Nėra galimybės cituoti visų 700 puslapių įdomaus teksto, bet bent vieną trumpą fragmentą, kuris leistų suvokti „Miegančių drugelių tvirtovės“ idėjų struktūrą, galima: „O Didis Lama, palaimink mus savąja šviesa taip, kad mūsų suterštas protas įstengtų suvokti, perkeisti mūsų mąstymą, išmokyk mus, kaip galėtume tapti daugiau nebepririšti prie šios žemės…“ (p. 298). Gyvenimo-sapno idėja nėra nauja, bet autorė ja išradingai naudojasi. Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ miegas tampa mirties sinonimu. Sapnas J. Ivanauskaitės kūryboje įkūnija gyvenimo analogą: jis transliuoja hermetiškas patirtis, dievų vaizdinius, atmintį, troškimus, iš kurių įmanoma, nors ir nesistengiama, pabusti. O miegas romane – kažkokia fatališka ne gyvenimo gyvenime, bet ne Nubudimo klaida, ir šios klaidos simbolinius turinius pradedame šifruoti nuo pirmojo romano puslapio. Miegantis drugelis – tariamai gražaus, tačiau negyvo gyvenimo ženklas, kuris gamtos katastrofų akivaizdoje tampa perspėjimu. Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ perspėjimų tiek daug, kad, atrodo, visas pasaulis tik ir byloja vien apie mirtį.

Miegančio pasaulio karalystėje transliuojama vis ta pati pasaulio pabaigos laida, nuo kurios atsiplėšti negali gerovės tvirtovės gyventoja Monika. Būtent ji nuolat sėdi prie televizoriaus ir stebi gamtinių katastrofų laidas. Romanas beveik jomis ir prasideda – 2005 m. cunamiu Pietryčių Azijoje. Gamtinių katastrofų laidos pateikia statistinių žuvusiųjų vaizdus ir skaičius. Kuo jų daugiau, tuo stipresnį sukrėtimą patiria tų vaizdų priėmėja (Monika), darydama toli siekiančias išvadas apie gyvenimo vaizdų transliuotojų (dievybių) žmonijai siunčiamus pranašingus ženklus: „Motina Žemė, Tėvas Okeanas, nuožmioji Kali, šokėjas Šyva, visagalis Alachas, maloningasis mūsų Viešpats, kuris teigia, kad be Jo valios nuo niekieno galvos nenukris nė plaukelis, per amžių amžius nors sykį susitarė ir, užuot kovoję tarpusavyje, stojo veikti vieningai“. (p. 5). Svarstymai apie pasaulio pabaigą neišvengiamai veikia Monikos gyvenimo liniją, kurią išmoningai vinguriuodama katastrofų trilerio bei muilo operos žanrų imitacijos (tai, regis, sąmoningas pačios autorės sprendimas) paribiais brėžia romano autorė, kartais pasišaipydama pati iš savęs, kartais priversdama nusijuokti skaitytoją. Romantišką ir didingą gamtos trilerių keliamą įtampą trikdo meilės istorijos (visos katastrofiškai nelaimingos!), sudarančios net kelias siužetines romano linijas. Visos kartu jos kuria situaciją be išeities, tamsų kambarį be durų, Apokalipsę be išsigelbėjimo plano. Atrodytų, romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ yra sukurtas didelei auditorijai išgąsdinti ir pravirkdyti – jei ne tokiai, kaip CNN ar BBC, tai bent kaip visų didžiausių Lietuvos transliuotojų. Išsigandę ir išsiverkę galbūt mes pulsime gelbėti pasaulio (ir nubusime), nes pražūtingų gamtos stichijų akivaizdoje niekas nežino, kaip gelbėti statistinį kraupių skaičių nuasmenintą individą. Jei ne vienas bet. Visos šalutinės į Monikos gyvenimą „susibėgančios“ istorijos yra ne mažiau šiurpios, nei mirtį nešančios gamtos katastrofos, bet papasakotos beveik juokais. Jei ne pusiau su šypsena, tai su sarkazmu, nors būtinai juokais. Kristutės laidotuvės (skyrelis „Linksmosios laidotuvės“) bene stipriausiai į tokį juoką orientuotos. O juk tai disonuoja su apokaliptiniais išgyvenimais, ir tai nejuokinga. Galbūt verta suklusti, nes būtent tie juokai labiausiai išduoda J. Ivanauskaitės pasaulėjautos religinę bei filosofinę dilemą, kiekviename romane vis kitaip sprendžiamą mirties klausimą ir siūlomą išsigelbėjimo planą – šie juokai romano autorę bei jos vaizduojamas herojes mėgina atrišti nuo šios žemės.

Romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ interpretacijai pasitarnauti galėtų ir pačios J. Ivanauskaitės tapybos darbas, patekęs į viršelį. Nors šio darbo pavadinimas nenurodytas, vertinant romane įsuktą mirties karuselę bei savotiškai tikslingą autorės požiūrį į ją, norėtųsi šią kruvinų atspalvių deivę trimis keturiais (?) veidais, su rankose (už plaukų) laikomais spurdančiais bejėgiais žmogeliukais, priskirti nuožmiųjų dievų grupei. Nesvarbu, ar tai būtų Tenzin Naldžorma, Vadžrajoginė, kurios vardas buvo suteiktas Jurgos draugei Larai („Tibeto mandala“, p. 124) ir su kuria Jurga lyg ir susijusi karminiais ryšiais, ar Kali, ar Durga, – visos šios Rytų deivės-moterys įkūnija stiprią, bet beasmenę aistrą, deindividualizuotą žmogaus sukimąsi gyvenimo ir mirties ratuose (prostitucija, kurią analizuoja naujasis romanas, yra būtent tokio pobūdžio fenomenas). Galbūt deivė Kali valdo ir „Miegančių drugelių tvirtovės“ gamtos katastrofų ir apskritai J. Ivanauskaitės meninį pasaulį, nes būdama karo ir mirties deivė, dievo Šyvos žmona, jo inkarnacija Kali valdo pasaulio tvarką: vaisingumą ir geismą, laiko trukmę, darnų ciklą. Lietuviškai mes ją vadintume dievų Rikiu ar Rike, rastume paralelių su Laima ir Giltine.

Žinoma, lietuviškos deivės Kali temperamentu nepasižymi, bet nuo šiol turime J. Ivanauskaitės pasiūlytą pasaulio viziją. Visi trys paskutinieji Jurgos romanai – religinio pobūdžio perspėjamieji pranešimai apie paskutiniąją valandą, gamtos kataklizmais baudžiančią Kalijugos epochos žmones. Ir šiame paskutinės valandos vaizde pagrindinius mirties klausimus sprendžia moterys. Religinė-filosofinė rašytojos kūrybos keliama dilema iškyla kaip nepaprastos apimties idėjinis paradoksas. Gamta juk nėra istorija, kurios vienkartinę esmę ir prasmę grindžia bei aiškina krikščionybė, į Apokalipsę taip pat žvelgdama kaip į vienkartinį veiksmą. Gamtos religija ir filosofija grindžiama kitais principais, nes tai kartojimosi, gimties, mirties ir atgimimo ciklas, todėl ir pasaulio pabaiga, pavyzdžiui, induizmo kosmologijoje, gali kartotis ir kartotis – kas keturi milijonai metų. Šio kartojimosi pabaigos, vadinasi, ir pasaulio pabaigos, apskritai nenusimato. Jei kas ir nusimato, tai tik begalė pasaulio pabaigų. Todėl Apokalipsė, tikra krikščioniškoji Apokalipsė, atnaujinanti ir prikelianti kokybiškai naujam gyvenimui, moteriškų inkarnacijų valdomame gamtos pasaulyje yra neįmanoma iš esmės, ji kertasi su gamtos pasaulio dėsniais ir logika.

Kaip ir gamtos kosmologijų deivės moterys, J. Ivanauskaitės romanų herojės jaučiasi atsakingos už pasaulio pradžią ir pabaigą, tačiau mąstant konkrečiau – jos atsakingos už niekada nesibaigiantį, atsinaujinimui besirengiantį gyvenimą. Todėl taip aštriai iškyla tikėjimo klausimas – „į pirmapradę vienovę anapus erdvės ir laiko“ („Tibeto mandala“, p. 334) atsigręžusiai moteriai jis yra svarbiausias, labiausiai trikdantis, galima sakyti, mušantis iš pusiausvyros. Savo prigimties esme moteris yra ne atrišanti nuo žemės, bet prie jos pririšanti. Aistra ir meilė – tai jėgos, kurios J. Ivanauskaitės romanų herojes pririša prie žemės, teikdamos harmonijos ir pusiausvyros vilties. Tačiau šios herojės, būdamos tikros savo motinos žemės dukros, tos aistros ir meilės turi ir be paliovos gamina jų perviršį, kuris, neturėdamas kur išsilieti, iš geros ir kuriančios gyvybės energijos linkęs virsti (ir virsta, nes tai gamtos dėsnis) nuožmia ir grėsminga mirties jėga. Tik aklos aistros ir beasmenio įniršio pagauta indų deivė Kali gali sutrypti viską aplinkui, net savo vyrą Šyvą, kuris leidžiasi trypiamas, nes tik taip gali iš aklo įniršio pažadinti Kali ir apsaugoti pasaulį nuo visiško sunaikinimo. Galima tvirtinti, kad rašytoja rado temą, kurios niekada ir jokiam pasaulio pakraštyje neišsems nei BBC, nei koks nors kitas informacijos transliuotojas. Fiksuojamas pats prigimtinių jėgų siautėjimas, o autorė jį pateikia kaip svarbiausią religinę žinią savo skaitytojams.

Tai, kad lietuviai yra gamtos garbintojai, – jokia paslaptis. Gintaro Beresnevičiaus knygelė „Naujojo Atgimimo išvakarėse“ (2005) tik dar labiau šį įsitikinimą sustiprina: krikščionybė Lietuvoje taip ir neįsitvirtino, 1387 m. Lietuvoje, 1413 m. Žemaitijoje įvyko tik pasišlakstymas vandeniu. Tad J. Ivanauskaitė su gamtos katastrofų žinia atsiduria (ir neišvengiamai atsidurs ateityje) pačiame gamtos garbintojų dėmesio centre – kaip rašytoja, formuluojanti esmines egzistencines idėjas, suteikianti žinių apie kasdienybę bei šią kasdienybę pakylėjanti į tantrinę patirtį. Turint galvoje gamtos religijos centre veikiantį neišvengiamo atgimimo pažadą, galima būtų pastebėti, kad literatūros kritikai turi vieną įspūdingiausių literatūrinės diskusijos provokuotojų. Ir kuo toliau, tuo diskusija darosi įdomesnė. Galima numanyti, kad kada nors rašytoja, išsivadavusi iš motinos žemės savo dukroms pririšamų įsikūnijimų ir aistrų, pasieks Nušvitimą bei liausis kalbėti šiomis temomis, o mes be juokų turėsime pripažinti: J. Ivanauskaitė yra rašytoja, be kurios negalime įsivaizduoti lietuvių literatūros.

Pabaigai galėtume paklausti: o kur europietiškasis mentalitetas ir krikščioniškoji metafizika, apie kurią iš pirmo žvilgsnio ir mąstoma romane? Derėtų pasakyti: yra ir vieno, ir kito, bet po nedaug. Krikščioniškąją metafiziką išbando konkretūs konkrečių moterų likimai (Monika ir trys jos priglaustos prostitutės), kaip ir visoje ankstyvesniojoje Jurgos kūryboje užduodantys iš esmės moteriškus klausimus: kas yra meilė? Ar tu mane myli? Ar aš tave myliu? Kažkodėl ,,Miegančių drugelių tvirtovė“ man atrodo ypač artimas romanui „Ragana ir lietus“ būtent dėl klausimų apie meilę. Ir kruvinoji deivė naujo romano viršelyje labai panaši į raganą. Ir jos rankose spurdantys žmogeliukai yra vyras ir moteris, vienas į kitą tiesiantys rankytes. Bet, skirtingai negu „Raganoje ir lietuje“, į šį klausimą naujajame romane autorė atsakinėja kitaip, gal budistinės, gal induistinės, bet tikrai ne krikščioniškosios metafizikos šviesoje: meilė – kaip nuolatinis kartojimasis, kartojimasis netgi su pagreičiu, pagal gamtos (ir prostitucijos) dėsnius. Diskusijų arenoje paliekamas pats krikščioniškosios meilės užmojis, pati meilės idėja – kaip neįmanomas, nepasiekiamas, neištesimas, bet nuolat mąstomas objektas. Ši idėja niekada nėra tikrai apleidusi budistės J. Ivanauskaitės.

Turint tai galvoje, kyla dar viena idėja – androginiškosios meilės, kurią savo „Puotoje“ kaip neįveikiamos žemiškosios bei kūniškosios meilės vaizdinį aprašo Platonas, Aristofano lūpomis teigdamas, kad dauguma paleistuvių yra šios androginiškos kilmės, beviltiškai ir aistringai geidžiantys savo antrosios pusės. Nes androginiška meilė, kuri romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ pateikiama kaip tobulos, o paskui katastrofiškai byrančios meilės modelis, stokoja to metafizinio įtrūkio, į kurį įsiterpia visagalis Erosas ir „užpildo tarpą taip, kad visuma įgyja vidinį ryšį“ (Platonas, „Puota“, 46-47). Nes pagal Platoną būtent Erosas praneša dievų žinią. Dievų žinia nepasiekia žmogaus tiesiogiai, tik per įtrūkį, tarpą, per Erosą. Nėra abejonės, kad J. Ivanauskaitė bei jos herojės nujaučia ar žino apie šį įtrūkį, tačiau apsimeta, kad nežino, įtraukdamos patiklų skaitytoją į gamtos katastrofų žaidimą. Atsižvelgdami į tai, Jurgos pasiūlytą žaidimą galime pradėti žaisti iš tiesų, bet ne kaip dievų (pačios autorės) stumdomų šachmatų figūrėlių turnyrą, o kaip intelektualinę intrigą turintį nuotykį. Nėra abejonės, kas rašytoja J. Ivanauskaitė tam yra pasirengusi, kritika, atrodo, taip pat.

_____________________
* Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė: romanas. Vilnius: Tyto alba, 2005.

Views All Time
Views All Time
4101
Views Today
Views Today
1
0 0