Lapkričio 28 d. Vilniaus mažajame teatre buvo pristatytas naujasis Jurgos Ivanauskaitės romanas Miegančių drugelių tvirtovė. Diena pasirinkta neatsitiktinai – pagrindinė herojė rašo dienoraštį, kurio paskutinis įrašas padarytas 2005-ųjų lapkričio 27-ąją. Taigi renginio laikas buvo iš anksto suplanuotas, tik nebuvo numatytas toks rašytojos gerbėjų antplūdis, todėl daugeliui atėjusiųjų teko glaustis prie sienų. Pati J. Ivanauskaitė visą vakarą slėpėsi už širmos, o renginio pabaigoje stebuklingai pasirodė ir atsakė į keletą klausimų. Rašytoja sakė pirmąkart išgirdusi, ką kalba kritikai, nes kai sėdi priešais žiūrovus, tenka galvoti tik apie atitinkamą savo veido išraišką.

Kalbėtojai, įvardyti kaip kritikai ir literatūrologai, kalbėjo labai rimtai ir iš esmės: diagnozuota, kad naujasis rašytojos romanas pasmerktas populiarumui. Kaip ir per kiekvieną I. Ivanauskaitės knygos pristatymą, sakyta, jog tai pati geriausia jos knyga, o rašytoja pavadinta viena iš įspūdingiausių mūsų literatūrą provokuojančių autorių, be kurios ateityje knygų išvis nebeįsivaizduosime.

Romanas kupinas apokaliptinių nuojautų – jau pačioje pradžioje rašoma apie cunamį, praūžusį per praėjusias Kalėdas. Pagrindinė herojė yra vidutinio amžiaus krizės (pirmosios meilės, senėjimo ir mirties baimės) kamuojama moteris, kuri apsiima globoti buvusias prostitutes. Įvykiai švieži, medžiaga intriguojanti. Autorė sakė, kad turėjo galimybę susipažinti su autentiška medžiaga iš prostitučių bylų. Literatūros kritikė ir apžvalgininkė Rasa Drazdauskienė, knygą perskaičiusi vienu įkvėpimu, kalbėjo, kad autorė verta pagarbos už meistriškumą ir drąsą – ji ėmėsi kalbėti apie dalykus, vykstančius čia ir dabar. Kritikės nuomone, knyga yra apie herojų keitimąsi, kurį iliustruoja ir gamtos šėlsmas.

R. Drazdauskienė išsidavė, kad priklauso tiems skaitytojams, kuriems labiau patinka ne J. Ivanauskaitės knygos apie Rytus, o tokie romanai kaip Ragana ir lietus, Placebas, o dabar ir Miegančių drugelių tvirtovė. Pranešėja išvardijo ir daugiau dalykų, kurie jai patinka: skambus ir įsimenamas knygos pavadinimas, tai, kad knyga turi pradžią ir pabaigą, kad ją galima vadinti socialiniu romanu, kad autorė lengvais meistro judesiais priverčia pajusti simpatiją net pagrindinei veikėjai – atgrasiausiam personažui, kokį tik galima įsivaizduoti…

Kritikui ir vertėjui Laimantui Jonušiui sukėlė abejonių apokaliptinių vaizdų motyvas. Artėjanti pasaulio pabaiga jam pasirodė kaip „plastikiniai žaisliukai“, tačiau herojės išgyvenimai pakankamai įtikinami. L. Jonušiui romanas šiek tiek pakvipo „laikraštiena“ (romane daug dokumentinės medžiagos apie prekybą moterimis), tačiau kalbėtojas tuoj pat pridūrė: „laikraštienos“ kvapas išsisklaido, nes rašytoja sugeba sukurti įtaigius skirtingų herojės globojamų merginų paveikslus ir charakterius. Pavyzdžiui, viena nepilnametė mergina žaislinį meškiuką pavadina Jėzaus vardu – tai skamba naiviai, bet kartu ir graudžiai įtaigiai. Labiausiai įstrigęs laidotuvių epizodas, aprašytas romano pabaigoje: autorė, vaizduodama nestabilios psichikos veikėją, atskleidžia puikius rašytojos sugebėjimus.

Literatūrologė Audinga Peluritytė savo pranešimu gvildeno metafizines problemas. Pasak jos, J. Ivanauskaitė rašo apie moteris, meilę ir pražūtį – trejybę, komplikavusią krikščioniškąją dominantę (tikėjimą, meilę ir viltį). Todėl ir naujojo romano neįmanoma paaiškinti europietiška ar krikščioniška pasaulio samprata, nors čia esama Adomo ir Ievos motyvų. (Beje, kiti kalbėtojai romane rytietiškų motyvų neįžvelgė.) A. Peluritytės teigimu, knygos siužetinės linijos tiesiogiai neliečia Tibeto religinės praktikos ir filosofijos, tačiau atpažįstami dar Tibeto trilogijoje aprašytos ir suformuotos gyvenimo sampratos bruožai. Kas Raganoje ir lietuje kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai: neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, gyvenimo ir mirties klausimai, kurie naujame romane apsigaubia brandesne, metafizinių klausimų migla.

Literatūrologė atkreipė dėmesį į sapną, kuris J. Ivanauskaitės kūryboje yra tarsi gyvenimo analogas, transliuojantis įvairias patirtis ir troškimus. Iš to sapno paprastai įmanoma ištrūkti. Tačiau naujajame romane miegas tampa mirties sinonimu. Miegantis drugelis yra tariamai gražaus, bet negyvo gyvenimo ženklas, perspėjantis apie gamtos katastrofas. Visos pagrindinės herojės gyvenimo istorijos yra ne mažiau šiurpios nei mirtį nešančios gamtos katastrofos, tačiau jos papasakotos beveik juokais – su šypsena arba sarkazmu.

Kitą dalį pranešimo A. Peluritytė paskyrė pačios rašytojos iliustruoto viršelio analizei ir nuolat atsinaujinančiai apokalipsei, t. y. pasauliui be pabaigos. Užtat aktorius, poetas ir kritikas Alvydas Šlepikas kalbėjo trumpai, truputį nesklandžiai, bet vyriškai ir su jauduliu: jo nuomone, nė vienas vyras su tokiu chirurginiu šalčiu negalėtų aprašinėti prostitučių patirtų siaubų. Kritikas pasidžiaugė autorės užsimojimu perteikti dabarties įvykius – knyga yra tarsi „penktųjų“ puslapių dabarties koncentratas. Netgi pagrindinis personažas, priešingai negu R. Drazdauskienei, jam pasirodė ne atgrasus, o įprastas, toks kaip ir daugelis mūsų – nekenčiantis pasaulio, kartais mylintis žmones, o kartais norintis jiems pakenkti.

„Tyto alba“ leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė suskaičiavo, kad Miegančių drugelių tvirtovė yra 17-oji rašytojos knyga. Šie metai jai itin derlingi: 2005-aisiais pasirodė interviu knyga Švelnūs tardymai, Vokietijoje išleistas Placebas, Švedijoje – Ragana ir lietus. Gruodžio pradžioje ketinama pristatyti J. Ivanauskaitės dvylikos darbų atvirukų rinkinį Angelavimas.

Views All Time
Views All Time
3935
Views Today
Views Today
2
0 0