Šiais pažangos ir technikos laikais gyvenimo taisyklės nepaliaujamai kinta. Kas anksčiau buvo draudžiama – dabar leidžiama, kas anksčiau gražu – dabar pasenę ir nebežavi.

Tačiau nežiūrint daugybės pradėjusių nykti socialinių normų, kaip antai: galimybė reikalauti satisfakcijos ir ginklu apginti savo ar savo mylimosios garbę, sunkiai iš vadovėlių ir pokalbių ištrinami pilietybės ir pilietiškumo terminai.

Galbūt tai natūralu ir įgimta žmogui? Ne vienas senovės ir dabarties mąstytojas tvirtino, kad žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Tačiau ar visi esame pilietiški – čia jau kitas klausimas. Neabejoju, kad jis ir vertas gilesnės analizės.

Lietuvių pilietiškumas

Klausimo aktualumas mums, lietuviams, yra ganėtinai didelis. Ypač dabar. Žiniasklaidoje dažnai pasigirsta įvairiausių kalbų apie specifinį lietuvių pilietiškumą, pavyzdžiui, apie rankų šildymąsi prie degančio kaimyno namo. Negražu ir nepilietiška…

Taip pat kalbama apie pilietiškumo proveržius masiškai perkant trispalves krepšinio čempionato metu. Žinoma, akcentai dedami ten, kur parduotų vėliavėlių skaičius priklauso nuo to, kiek pergalių iškovota. Arba ne ką mažiau mėgstamas faktas, iliustruojantis tai, kad jaunimas Vasario 14 – ąją myli ir mylisi labiau nei per Vasario 16 – ąją.

Tokių dantį griežiančių stebėtojų, kurie tokius momentus seka, yra daug. Ir kuo toliau, tuo labiau jie tampa populiarūs. Dievaži, kitaip ir būti negali. Ausis pripranta ir priima bet ką, jei šimtą kartų kartosi. Tačiau ar išties mes esame tokie jau nepilietiški? O gal pilietiškumą suvokiame kitaip? Gal priklausymo bendruomenei jausmas mumyse yra savotiškas.

Marijonas Mikutavičius dainuoja pilietiškai

Į šiuos klausimus vieno ir teisingo atsakymo galbūt ir nerasime. Tačiau sunku nepastebėti, kad visgi abejingi savo bendruomenei nesame.

Sparčiai išpopuliarėjusi Marijono Mikutavičiaus daina „Ar mylite ją Jūs?“ it koks sociologų atliktas tyrimas nupiešia lietuvio ir valstybės santykį. Besiklausant melodingų dainininko žodžių supranti, kad visgi nėra lengva išlikti lojaliam valstybei.

Kai virš galvos armija ministrų ir milijonas įsipareigojimų vadovautis šventu solidarumu kartais darosi net keblu. Tačiau Marijonas, sekant dainos žodžiais, stengsis likti geras pilietis. Nesvarbu, kad dažnai reikės mokėti baudas, likti be apdovanojimų ar pagalbos nacionaliniame banke. Neabejoju, kad jis išties ir myli Lietuvą.

Lietuva – dainų ir krepšinio šalis

Taigi gyvenimas valstybėje, kur mūsų tik trys milijonai, ne visada buvo lengvas. Tačiau negalime sakyti, kad spalvos geltona, žalia, raudona netenka tos vienijančios ankstesnės prasmės. Vienybė tebėra, tik gal mažiau apie ją kalbame, dainuojame ir skaitome. Galbūt su laiku tai išsispręs.

Teigiamų ženklų yra. Pavyzdžiui, kad ir per Lietuvą skambiai nuaidėjęs patriotinės dainos konkursas „Daina Lietuvai“, kurios nugalėtoju ir tapo jau minėtas „svajonių jaunikis“. Keli šimtai gimusių dainų, skirtų Tėvynei, manau į bloga neišėjo. Ir nesvarbu, kad ne visiems sekėsi rimuoti žodžius ar pataikyti į taktą. Dainoje lietuvis lietuvį suranda ir atpažįsta. Nesvarbu ar tai užstalės, ar šienapjūtės, ar televizijos projekte pavogta ir perdainuota užsienietiška daina.

Dainuoti lietuviai artimoje ateityje gali pradėti dar garsiau ir dažniau. Priežastis? Na, ji nėra naujiena. Tai vėlgi krepšinis. Paskutinis pasaulio krepšinio čempionatas ne tik leido pasijusti vieningiems, bet galbūt net sulaikė nuo emigracijos kelis jaunuolius. Todėl į visa tai žiūrint galime teigti, kad Lietuva nebėra dainų ir artojų, bet dainų ir krepšinio šalis.

Šalis, kur pilietinė savimonė pakankamai aukšta, o vienybė niekur nedingusi. Tik tai išgirsti lengviausia dainose, o pamatyti krepšinio arenos tribūnuose.

Views All Time
Views All Time
1747
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn