Pranešimas skaitytas š. m. sausio 26–27 d. Los Angeles įvykusiame Pasaulio lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūrio 43-ame politinių studijų savaitgalyje

Bevartydamas savo asmeninėje bibliotekoje knygas, radau savo kovų draugo 1995 metais man rašytą laišką, prasidedantį žodžiais: ,,Atsimeni mūsų dabar jau įžymųjį credo – ,(…) gyventi taip, lyg nuo tavęs vienintelio priklausytų tėvynės likimas, jos laisvė’?” Tai prezidento Ronald Reagan 1981 metų inauguracinės kalbos žodžiai. O mūsų pogrindinės Lietuvos Jaunimo sąjungos leidžiamas ,,Juventus Academica” leidinys, išspausdinęs mūsų sveikinimo laišką prezidentui Reagan jo išrinkimo antrai kadencijai proga, sėkmingai pasiekęs Vakarus, pateko į  Reagan asmeninę biolioteką šalia kitų jam brangiausių dovanų iš Lietuvos – kunigo Alfonso Svarinsko sovietinio konclagerio uniformos ir seselės Nijolės Sadūnaitės Sibiro maldaknygės. Aš sutinku su savo draugo mintimis, kad tuo metu mums buvo pats prasmingiausias gyvenimo tarpsnis šioje žemėje – pogrindinės rezistencijos metai, vaikščiojant, Dievui padedant, bedugnės kraštu, leidžiant pogrindinius leidinius, organizuojant Jaunimo sąjungos grupes, mezgant kontaktus ir palaikant ryšius su JAV lietuvių jaunimo atstovais, rengiant slaptus susirinkimus, skleidžiant lietuvių tautos išsilaisvinimo ideologiją, auklėjant jaunimą ateities Lietuvai.

Man šiandien dažnai darosi gėda būti lietuviu, matant, kas vyksta Lietuvoje, o kartais ir išeivijoje. Sužavėtas Lietuvos Seimas plojo prezidentui Valdui Adamkui praeitą  pavasarį, išklausęs jo kritiškai rūstaus, bet teisingo pranešimo apie padėtį ir problemas Lietuvoje ir beviltiškai nevykstantį tų problemų sprendimą — nuo teisinės reformos nebuvimo ir korupcijos teismuose, Konstitucinio Teismo nenoro ir nesugebėjimo išspręsti dvigubos pilietybės, įstrigusios žemės reformos ir jos grąžinimo teisėtiems savininkams problemų, neskaidrių Europos Sąjungos paramos lėšų Lietuvai skirstymo, didėjančios emigracijos iš Lietuvos ir jaunimo tautinio patriotinio auklėjimo trūkumo.

Deja, bėgant metams, mažai kas Lietuvoje pasikeitė. Toliau matome beviltiškai neveiklią vyriausybę, vykstančias rietenas Seime tarp partijų ir jų viduje, besiartinant rinkimų kovai. Toliau savo vietas sėkmingai šildo valstybininkų brigada, vadovaujama Albino Januškos, besislapstančio premjero šešėlyje, ir, nepaisant VSK pirmininko Arvydo Pociaus nuvertimo, dar vis VSK įstrigusio jo pavaduotojo komsomolco Jurgelevičiaus, keikusio Lietuvos Laisvės idėjas 1981 metų mitinge Katedros aikštėje, ir kitų jų ,,draugų”, net po mirties šmeižusių praeitų metų mūsų LFB ,,Laisvės” premijos laureatą  pulkininką Vytautą Pociūną. Neabejoju, kad teisingumas bus įvykdytas ir nužudymo užsakovai bei vykdytojai bus įvardyti. Tai, manau, turėtų būti Lietuvos teisinės sistemos garbės reikalas ir jų sąžinės garantas.

Algirdas Paleckis, užsimojęs ieškoti Lietuvoje socialinio teisingumo, tuoj pat išgrūstas iš Socialdemokratų partijos, man asocijuojasi su Dariumi Udriu JAV Lietuvių Bendruomenėje – pamėginęs įtraukti žydų šokių grupę į lietuvių tautinių šokių šventę ir gavęs neigiamą atsakymą, atsistatydino iš LA JAV LB valdybos pareigų. Man atrodo, taip išsišokėliai, sukėlę stiprų vėją bendruomenių kasdienybėje, iškėlė naujas problemas. Šiandien nacionalizuokim ,,Lietuvos rytą”, rytoj ,,Dujotekaną” ar Uspaskicho konservų fabrikėlį, o pinigus išdalinkim ubagams – neblogi jauno veikėjo užmojai.

Šiandien, atrodo, socialdemokratų (socdemų) partija suskils – išmetusi visus buvusius kompartiečius, ieškos galimybių sugrįžti prie socialinės demokratijos pagrindinių principų. Nesuprantama buvusios krikščionių demokratų (krikdemų) partijos susiliejimo ideologija, išdavusi kun. Krupavičiaus ir kitų jos kūrėjų principus. Gaila, kad visokie ,,uspeckeliai” ne tik  už nusikaltimus Lietuvos valstybei šlaistosi laisvi, bet  ir toliau griauna politinį stabilumą, o nušalinti prezidentai paksai, užuot sulaukę gražios senatvės kokiame Zanzibare, klijuojasi į sugyventines su Sibiro sliesoriais. Gal pagaliau šatrija sulauks Hilary populiarumo  ir  laimės kagėbistams Lietuvą. Nuoširdžiai tikiu, kad tai neįvyks, nes Lietuvos žmonės vis dar yra pernelyg protingi  – sugebės atskirti tikrą blogį nuo gėrio.

Be abejo, skilimas gali ištikti ir JAV Lietuvių Bendruomenę, jeigu ir toliau didės požiūrių, nuomonių, ideologijos, veiklos principų netolerantiškumas tarp vyriausios išeivių ir jų naujos, beaugančios kartos bei JAV vis didėjančios trečios bangos imigrantų. Philadelfijos apylinkės rinkimų problemos, nuskambėjusios spaudoje, manau, atspindi senstančius JAV LB įstatus ir reikalauja neatidėliotinų pataisų, kad tokios problemos nesikartotų kitose apylinkėse ir neskaldytų bendruomenių. Manyčiau, kad kilusios diskusijos dėl tautinių šokių švenčių ateities ir kitų tautybių žmonių galimybės dalyvauti mūsų šokių ir dainų šventėse klausimą JAV LB prezidiumas teisingai mano įtraukti į šių metų JAV LB tarybos sesijos darbus Bostone.

Su didėjančia lietuvių imigracija į JAV pastebimos buvusių komjaunimo veikėjų ir komunistų partijos narių pastangos veržtis į JAV LB struktūras, fondų valdybas, katalikišką spaudą, lietuviškas mokyklas ir net jose dėstyti Lietuvos istoriją ir literatūrą. Tai yra visiškai nepriimtina. Gaila, kad Lietuvos Laisvės gynėjų Sausio 13-osios dienos minėjimais išeivijoje nepakankamai rūpinasi Lietuvos konsulatai ir garbės konsulai bei JAV LB ir ALT’o valdybos ir daugelyje miestų tokie renginiai neįvyko. Tačiau gražu, kad žuvusių už Laisvę minėjimai ir renginiai įvyko Lietuvoje ir kai kuriose JAV, pvz. New York apygardoje. Tikiu, kad JAV LB valdyba ateityje Laisvės gynėjų dienos minėjimus  organizuos visoje Amerikoje. Nes mums ypač svarbu mūsų tautos išeivijos jaunimą auklėti tikrais lietuviais patriotais šeimose, mokyklose, stovyklose, šokių ir dainų šventėse. Svarbios yra bažnyčių mišios ir pamokslai, Lietuvos švenčių minėjimai, o ne tik sporto ir muzikos bei šokių renginiai, kurie vienija lietuvių  bendruomenes, ugdo mūsų jaunimo vertybių supratimą ir sąmoningumą, kad netaptume vien cepelinų valgytojų būreliais.

,,1945 metų liepos 4 dieną Erzvilko valsčiaus NKVD viršininkas nukankino 4 klasės moksleivę Onutę Preilauskaitę, 1949 metais Šiauliuose čekistas F. Krecetov bandė išprievartauti suimtą Petkevičiūtę, o Ramygalos čekistas Makoveckas – suimtą Lukoševičiūtę. Tai tik keli faktai, atsispindėję čekistų dokumentuose, o kiek jų niekam, be aukų ir budelių, nežinoma” (Laisvės kovų archyvas 13 tomas, Kaunas 1995 metai). O kur šimtai tūkstančių nužudytų Lietuvos Laisvės kovotojų, partizanų, kur šimtai tūkstančių nekaltai nužudytų lietuvių Sibiro gulaguose? Kada bus įvardyti kunigų Broniaus Laurinavičiaus ir Juozo Zdebskio ir kitų  Lietuvos patriotų, nužudytų neaiškiomis aplinkybėmis, užsakymų užsakovai ir vykdytojai, kurių dauguma šiandien linksmai vaikštinėja ir mindo šventą Lietuvos žemę, nors jų rankos yra juodai suteptos lietuvių kankinių krauju?

Dažnas užsienio ir Lietuvos lietuvis kelia klausimą, kada pagaliau bus įvykdytas teisingumas ir budeliai sulauks aukų likimo ir kas sutaikys tautą? Labai gaila, kad ilgai ruoštas Liustracijos įstatymas taip ir nepradėjo galioti ir toliau kagėbistai ir rezervistai suksis valstybinėse tarnybose, proletariškai auklės augančią Lietuvos jaunimo kartą internacionaliniais pagrindais, skatinančiais euroazijinę integraciją ir tautų suvienodinimą vardan Lenino globalinio komunizmo idealų įvykdymo ir rusiško pandeminio kolonijinio imperializmo išplitimo. Smagu girdėti, kad pagaliau Alytaus teismas surado ir nuteisė partizanų žudikus. Neabejoju, kad šiuo pavyzdžiu paseks kiti teismai ir nekaltą lietuvių tautos aukų kraują pralieję budeliai bus išvilkti į dienos šviesą ir susilauks teisingo atpildo. Tikiu, gal tai padės sutaikyti lietuvių tautą, suvienyti naujam gyvenimui, darbams ir žygiams Lietuvos labui.

Toliau cituoju draugo laišką:   ,,(… ) atsimeni ką atsakė partizanų vadas Petras Paulaitis, kai paklausei, ko labiausiai norėtų. Jis atsakė – padėkoti kovos draugams, kad tikėjo savo vadu, jog tėvynė kada nors bus laisva ir rankas jiems paspausti, apkabinti. O jų kruvini išniekinti kūnai mėtėsi miestelio pagrindinėje aikštėje!” Tą gūdų vakarą Kretingoje mums trims partizanų vadas norėjo išvirti šalavijų arbatos, bet gėrėme stiprią kavą, daug kalbos buvo, o laiko tiek mažai. Kaip ir draugų, artimų mielų žmonių dabar.” Ir vis dėlto – tikėti, dirbti, gyventi sugrįžimui su meile ir viltimi į  laisvą, gražesnę ir geresnę ateities Lietuvą! Mes visi kartu sugrįšime su Pasaulio fronto bičiulių ir Lietuvos aktyvistų fronto mūsų draugais! (24)

Views All Time
Views All Time
1296
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn