Vytas Sabaliaukas "Apie likimo upę ir Vėją"
|

Vytas Sabaliaukas “Apie likimo upę ir Vėją”

Vytas Sabaliaukas
Apie likimo upę ir Vėją
(Gyvenimo įstatymų atodangos)
ISBN 9955-665-46-7
Leidėjas: Vytas Sabaliauskas
2005m. gruodis, 525psl. Alytus

Galima šiuo metu rasti knygynuose

Apie knygą:

Straipsniai 1 reklama

Egzistencinio liūdesio, depresijos iškankintoms ar šiaip naktyje pasimetusioms sieloms naudinga pažvelgti į gyvenimą iš šono, tarsi nuo kranto į šalimais pratekančią upę, kad pamatytume ir apsvarstytume. Toks sielos nuotykis padeda priimti likimą ir susitaikyti su savimi pačiu.

Augti nepadeda nei antidepresantai, nei alkoholis ar triukšmingi pakvailiojimai. Individualizacija, dvasinis brendimas ar dar kaip bepavadintume esminį savęs surankiojimo iš gabalėlių darbą, yra valingas vidinis judesys. Knyga „Apie likimo upę ir Vėją“ turėtų būti paspirtis mirties kultūros apsuptyje pasirinkusiems gyvenimo kelią.

Knygos pradžioje nuplėšinėjamos taip labai vertinamos ir ieškantį klaidinančios „neoninio pasaulio“ dekoracijos, pašiepiami šiandieniniai mūsų visuomenės stilingi, bet ne mažiau primityvūs tabu. „Gyvenimas nėra pasaka, bet upė“. Pažinus klastą, kurią šiandienos jaunimas taip stipriai jaučia, nors ir nepajėgia įvardyti, toliau svarstomas gyvenimo ir mirties santykis. Senatvės nelaimė ir mirtis gali bet kam sugadinti nuotaiką ir atimti apetitą, bet ar tai yra tai, ko reikia bijoti?

Knyga užbaigiama mistine alegorija. „Pažinimo akimirką jaučiu save tokį, kokį man mane parodo Vėjas“, kuris „savo pirštais apčiupinėja mano Dvasios linijas ir pasako, kad „aš esu“.

Jeigu daugelyje šiandienos autorių knygų egzistencinių svarstymų svorio centras ryškiai lokalizuotas „žemiau juosmens“, tai knygoje „Apie likimo upę ir Vėją“ dominuoja jungiškoji psichologija ir idealistinė filosofija, nors šių mokslų specifinių sunkiai pašaliečiui suvokiamų terminų nerasite. Knygos šnekta apie visiems skaudančius dalykus yra kasdieninė.

Vytas

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.

Similar Posts

| |

Kodėl palangiškiai gyveno atskirai?

Probėgom peržvelgę visų keturių senovinių gyvenviečių pastatus ir radinius, dabar bandykime nustatyti, kuom jos panašios ir kuom skirtingos. Jau buvo rašyta, jog visose žmonės gyveno vienu metu, tiesa, gal nevienodai tankiai. Vėl kyla klausimas – kam palangiškiams X – XIV a. prireikė keletos gyvenviečių, išsidėsčiusių apie 1,5 km2 plote? Kas jose gyveno? Jei tai būta skirtingų žmonių, kaip jie sugyveno tarpusavyje? Keleta skirtumų tarp pietiniame Palangos gale buvusios didžiosios gyvenvietės ir kitų trijų žymiai mažesnių pastebime nesunkiai. Visų pirma skyrėsi patys pastatai. Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse rentiniai namai buvo pradėti statyti kiek anksčiau kaip pietinėje gyvenvietėje. Svarbus skirtumas yra tame, kad pastarojoje gyvenvietėje nebuvo aptikta kupolinių molio krosnių liekanų, o tik įvairūs atviri židiniai – su priedobėmis, apdėti akmenimis, apteptomis moliu sienutėmis ir panašiai. Kitose gyvenvietėse tokių židinių nebebuvo jau nuo X amžiaus. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis – kuršiškas židinys su prieduobe vėlyviausiame XIII a. sluoksnyje Žemaičių kalnelyje.

|

Degraduojanti policija ir apatiška valdžia bejėgė prieš karą keliuose

Korupcija, nevaldoma policijos pareigūnų savivalė ir smurtas, dokumentų klastojimas ir melas, kultūringo bendravimo stoka – ne sukurtas, o realus Lietuvos policijos įvaizdis. Jį kuria ne piliečiai, o pati policija, dumianti akis ir sėkmingai imituojanti kovą prieš karą keliuose. Deja, Lietuvos policijos svarbiausias uždavinys ne preventyvūs veiksmai, pagalba piliečiui, visuomenės informuotumo ir sąmoningumo didinimas, o įvairaus pobūdžio psichologinėmis represijomis ir smurtu pagrįsta gaudymo ir baudimo sistema. Sovietinės milicijos darbo metodai, begalinis kyšių alkis ir kovinė patirtis neatsiejama nuo nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnų. Kita vertus, vairavimo kultūros chamizmas ir menkas vairuotojų suvokimas apie riziką keliuose varo į neviltį net patį geriausią policininką. Psichoanalitikai padarytų prielaidą, jog policijos degradavimas prasideda nuo tam tikra prasme degraduojančios visuomenės – pareigūnų elgesys yra tam tikras visuomenės atspindys. Ir tai nebūtų klaidinga prielaida, jeigu policijos pareigūnui negaliotų kur kas aukštesni etikos ir moralės standartai, unikali misija ir svarbūs uždaviniai, nebūtų aukštesnė teisinio išsilavinimo kartelė. Būtent tai ir verčia iš policininko tikėtis ko kito, nei tai, ką kasdien patiria vairuotojai ir keleiviai – nekultūringą policininkų elgesį, atsainumą, korupciją, melą, nekompetenciją, nevaldomą jėgos demonstravimą ir net smurtą.

| | |

Paulikionai

IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės – gauja, iš gaujos – politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių. Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.

Plungės visuomeninis šachmatų klubas “Bokštas”
|

Plungės visuomeninis šachmatų klubas “Bokštas”

Plungės visuomeninis šachmatų klubas “Bokštas” yra visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, kuri vienija daugumą Plungės rajono šachmatininkų ir koordinuoja šachmatų veiklą rajone. PVŠK “Bokštas” yra Lietuvos šachmatų federacijos narys. Klubo direktorius yra Lietuvos nusipelnęs treneris, Plungės rajono garbės pilietis, Plungės sporto mokyklos šachmatų treneris bei tarptautinių šachmatų turnyrų “Plungė’XX” organizatorius Vitalius Vladas Andriušaitis. Plungės visuomeninis šachmatų klubas “Bokštas” kasmet organizuoja tarptautinius šachmatų turnyrus “Plungė’XX”, kuriuose yra dalyvavę šachmatininkai iš JAV, Rusijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos, Norvegijos, Ukrainos, Baltarusijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Moldovos, Lenkijos, Estijos, Latvijos bei, žinoma, Lietuvos. Šį turnyrą nuolat remia Plungės rajono savivaldybė ir AB “Linų audiniai”. Klubas taip pat kasmet organizuoja Plungės rajono suaugusiųjų asmenines pirmenybes, šeimų komandų pirmenybes, šventinius “žaibo” turnyrus bei kitas įvairias varžybas. Be to, organizuojamos vaikų vasaros treniruočių stovyklas, įvairūs mačai bei simultanai su tarptautiniais didmeistriais.

|

Nuo vilko ant meškos?

Buvo metas, kai Vokietija stebino pasaulį „pramonės augimo stebuklais”. Pagal taip vadinamą “Maršalo Planą”, pokario Vokietijai buvo kišami pinigai “per abu galus” ir dar, paspiriant koja. Tuomet buvo reikalinga atsiginti nuo vilko, kuris vadinosi „sovietiniu monstru”. Nuo to vilko bėgo Lietuva, bet ant meškos užšoko. Niekas net nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti, kad vakarai, tie vakarai, kurios įsivaizdavo Lietuva, buvo ir yra vien „vakarų propaganda”. Dabar, Vokietija sėdi an bankroto skardžio, nes atėjo metas grąžinti skolas. O lietuvaičiai, paakinti kelių centų iš svetimos kišenės, net neperskaitę kas parašyta, ratifikuoja ir įtvirtina savo krašte sistemą, kuri mažai skiriasi nuo ankstesnės. Kad pokario Vokietija būtų valdoma, reikėjo sukurti struktūrą, atsparią „vilkui“ – „sovietiniam monstrui”. Toli neieškant pavyzdžių, buvo padaryta taip, kaip parašė savo brošiūrėlėje “O gosudarstvė” (apie valstybę), sovietyno įkūrėjas Leninas. Pokario Vokietijoje buvo sukurtas lygiai toks pat „nomenkalatūrinis sluoksnis“ kaip Lenino aprašyta, t.y., kaip sovietyne. Tam sluoksniui, buvo atiduota visa vykdomoji valdžia ir taip sukurta nuostabi bazė korumpuotam valstybės valdymui. Visa tai buvo įpakuota į 3-4 valdančių partijų marškinėlius ir griežtai nustatyta, kad tik per partijas bus kontroliuojama visa sistema.

Briuselio Konvencija ir jos įtaka tarptautinei privatinei teisei
| |

Briuselio Konvencija ir jos įtaka tarptautinei privatinei teisei

Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą aktas skelbia: „Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“ Remiantis šia nuostata, Lietuvai tapo privalomas ir 2000 metų Tarybos Reglamentas Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“, kitaip žinomas kaip „Briuselio Reglamentas“, kuriuo buvo transformuota į Bendrijų instrumentą 1968 metais tarp tuometinių Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) narių sudaryta Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (šiuo metų Konvencija galioja tik Danijos atžvilgiu).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *