Kalbėtis su keturių poezijos knygų autoriumi Stasiu Stacevičiumi “Vorutos ” žurnalistams teko dar pernai, kai jis Trakų Salos pilies menėje gavo fondo “Į Laisvę” premiją. Šis fondas buvo įkurtas 1960 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip nepelno visuomeninė, kultūrinė organizacija. Fondo tikslai – leisti ir skatinti įvairias studijas bei knygas istorine, filosofine tematika, remti kultūrinę ir patriotinę veiklą išeivijoje, o atkūrus nepriklausomybę, ir Lietuvoje.

1990 metais Lietuvoje buvo įkurtas “Į Laisvę” fondo filialas, kuris ėmė rūpintis leidyba, organizuoti istorinių ir politinių studijų savaites bei kitokius renginius.

Dviejų premijų laureatas

Anksčiau S.Stacevičius dirbo Šalčininkuose ir Varėnoje, šešerius metus gyveno ir dirbo korespondentu Trakuose. Pernykščiai metai S. Stacevičiui buvo sėkmingi, juoba jis tapo ir Poezijos pavasario laureatu. Abiejų premijų laureatas gavo jas už ketvirtąją savo knygą “Toli kriokliai”.

Paklaustas, ką simbolizuoja knygos pavadinimas, S.Stacevičius teigė pavadinimą siejęs su nostalgAnksčiau S.Stacevičius dirbo Šalčininkuose ir Varėnoje, šešerius metus gyveno ir dirbo korespondentu Trakuose. Pernykščiai metai S. Stacevičiui buvo sėkmingi, juoba ija subtiliam ir tyram gamtos grožiui, iš dalies ir prisiminimams.

“Gyventi Lietuvoje galėčiau ne bet kur, bet Juodkrantę, Druskininkus ir Kernavę pasirinkčiau be išlygų. Kiek kebliau būtų dėl Trakų, mat sietų “istoriniai” prisiminimai”, – šmaikštavo poetas.

Šiuo metu S.Stacevičius gyvena miškų glūdumoje, vienkiemyje netoli Merkinės, dirba korespondentu “Valstiečių laikraštyje”, o aplankytas Mūzos, rašo eilėraščius.

Ten tėvai gyveno…

Sodybą poetas paveldėjo iš tėvo, anot jo paties, buvusio “graboriaus”. Kitaip, matyt, gyventi ir negalėtų. Su gimtine sieja prisiminimai, beje, ne tik individualūs, bet transformuoti, girdėti iš artimųjų, kaimynų ir retrospektyviai nusitęsiantys į pokarį, tarpukarį ar atbalsiu atbildantys iš amžių glūdumos. Eskaluodamas šitokias temas, poetas ir “gimdo” eilėraščius. Rašo apie vėles, protėvių kaulais nugulusius pilkapius, didžių vyrų stoiškai gintą jotvingių žemę. Iš esmės eilėraščių tematika – istorinė. Dėl išraiškos priemonių ir būdų per daug galvos sau nekvaršina, bent jau linkęs teikti joms antraeilį dėmesį.

“Žodis mano posmuose dažnai būna tik atsvara kitam žodžiui, dažnai lingvistinė, todėl sieti jį su metafora ar filosofine kategorija paprasčiausiai nėra prasmės”, – teigė S.Stacevičius.

Apskritai poetas nelinkęs analizuoti savo posmų, juos paprasčiausiai reikia jausti.

Žaltys ant krūtinės

Prieš kelerius metus poetas sumainė žiedus su keramike Terese, arba Teresėle, kaip jis malonina savo žmoną. Prieš kelerius metus keramikė paliko savo butą Vilniuje ir apsigyveno šimtametėje troboje, apsuptoje girių ir vos ne ranka paduoti nuo poeto tėviškės. Pažiūrėti tai ideali šeima, kurią sieja ne tik meninė prigimtis ir pasaulėjauta, bet ir tokie mistiniai dalykai kaip, tarkim, žalčiai.

“Aš tiesiog įsimylėjusi žalčius, o mano vyras juos dievina”, – tikino Teresė.

Kartą prabudusi Teresė užtiko ant savo krūtinės susirangiusį 60 centimetrų ilgio žaltį.

“Žalteli, koks tu geras ir gražus”, – tarė jam Teresė.

Ar tai reiškia, kad žaltys atšliaužė iš tolimos praeities, simbolizuodamas meilės ir ištikimybės galią? Anot keramikės, mistikos ji tame neįžvelgia. Paprasčiausiai žalčiai ieško šiltos vietos. Iš žalčių elgesio galima spėti apie oro pasikeitimą, nelaimes ar ir šiaip gyvenimo permainas.

Kuosa išpranašavo Poezijos pavasario premiją

Didžiausias matytas žaltys buvo dviejų metrų ir dešimties centimetrų ilgio. Keramikės teigimu, žaltys atšliaužė prie jos trobelės numirti.

Kokio ilgio žalčių būna ir kiek metų jie gyvena, prieštaringai traktuoja net biologai. Kai kurių specialistų manymu, Teresės matytas žaltys galėjo būti trisdešimties metų.

Beje, prieš tai, kai S. Stacevičius gavo Poezijos pavasario premiją, ant ištiestos Teresės rankos buvo nutūpusi kuosa. Palingavo vėjuje. Šeima nekantriai laukė naujienos, netgi pačios blogiausios. Bet apie premiją net nepagalvojusi.

Menininkų šeimos draugų ratas palyginti ribotas ir netgi uždaras, juoba neišprususiam žmogui jų daugiaprasmės ir daugialypės improvizacijos žodžiais tėra beprotybė arba dar blogiau – šventvagiška erezija.

Baudžiavos apraiškos

Seniau S.Stacevičius svajojo savo vienkiemyje auginti arklius, bet svajonė vis dar brandinama. Anot menininko, šiuo metu jis augina ąžuolus ir dilgėles. Turi geras sąlygas užsiimti daržininkyste, bet žmona į tai žiūri skeptiškai, pasisėja nebent ridikėlių. Per daug proziškas užsiėmimas.

“Pribrendo reikalas savo gyvenime kažką iš esmės keisti”, – svarstė poetas, bet konkrečiai to įvardinti nenorėjo.

Žurnalistinis darbas kūrybinio peno nesuteikia. Rašo įvairiomis temomis, bet geriausiai perprato žemės ūkį.

Beje, nuo 1995 metų sutiko tik vieną gyvenimu ir dabartiniu laikmečiu patenkintą ūkininką, šiaip žmonės nusivylę, tiek gyvena, tiek ir dirba iš inercijos. Kartą sutiktas keliasdešimties hektarų savininkas save pavadino baudžiauninku. S.Stacevičius dabartinę situaciją žemės ūkyje interpretuoja kaip naujosios baudžiavos apraiškas.font>

Algis Šumskas, „Voruta“, Nr. 20 (518), 2002 m. spalio 19 d.

Views All Time
Views All Time
1996
Views Today
Views Today
1
0 0