Žiniasklaida

Paskutiniu metu nuo kompiuterinių temų vis labiau klystu į politines bei socialines problemas. Taigi – šiandien perskaičiau šią naujieną, ir nieko kito, kaip tik nusikeikt, nebeliko… Seimas eilinį kartą įrodė, kad jam giliai vienodai prezidento nuomonė. Tiksliau gal net būtų – seimui nusišikt (atsiprašant) ant prezidento. Turiu vilties, kad naujoji prezidentė savo karate įgūdžiais šiek tiek pataisys šią padėtį, bet ne apie tai dabar. Taigi, pažiūrėkim, ką tas įstatymas draudžia. Pažiūrėti įstatymą galima čia: 4 skyriaus 1 dalies 1 punktas man visai priimtinas – nemėgstu aš tų kruvinų scenų, kai mėsinėjamas žmogus, trykšta kraujo klanai. Gal kai kam tai juoką kelia, nes “tai tik filmas”, bet man tai šlykštu. Tokius vaizdus vaikams rodyti tikrai kažin ar vertėtų. 2 punktas – apie turto gadinimą. O kaip reikia teisingai suprast sąvoką “sąmoningas turto gadinimas”? Krepšinio žaidėjai per varžybas gadina grindis, daužo kamuolį. Uždrausti sportą? Bet ar tai tikrai sąmoningai gadinamas turtas? Kitas dalykas, kai žmonės tyčia griauna, lanksto kelio ženklus ženklus, paišo ant sienų. Bet ar tai yra taip kenksminga vaiko psichikai? Erotinio pobūdžio informacija. Na, vaikams rodyti lytinio akto gal ir neverta. Bet tai, kas skatina lytinį geismą, tai labai jau abstraktu. Paaugliui net žinių vedėjos iškirptė gali būti labai seksuali. Taigi – reikia uždrausti ir žinias? Kas sukelia baimę ir siaubą? Kaip jau minėjau – kas vieniem siaubas, kitiems – juokinga.

Mintimis apie siaurėjantį bendrosios kultūros lauką Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” dalijasi kultūros publicistas hum. m. dr. Paulius Subačius. Metų pradžioje kultūros žmonės galvoja apie savo tolesnius planus, kadangi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbia apie naujų metų viešosios informacijos rengėjų finansavimą. Šiemet šis paskelbimas yra ganėtinai problemiškas, kadangi net trys kultūros leidiniai negavo rėmimo. Tai senų tradicijų “Nemunas”, Vaidoto Daunio įkurti “Krantai” ir “7 meno dienos”. Tad ir prašyčiau šiek tiek pakomentuoti šią situaciją. Ar iš tikrųjų toks fondo sprendimas gali būti traktuojamas kaip tam tikras poveikis pliuralizmui, demokratijai? Galbūt kultūrinės žiniasklaidos susiaurinimas yra netgi labai negeros tendencijos pradžia? Tos negeros tendencijos prasidėjo ne šiemet. Galima sakyti, jos prasidėjo jau nuo fondo įkūrimo. Ir nors daug kas dėjo į jį visokių vilčių, situacija kasmet blogėjo. Net nepriklausomai nuo to, ar valstybė fondui skirdavo vienais metais truputėlį daugiau pinigų, o kitais truputėlį mažiau. Manyčiau, kad įkūrus fondą buvo pradėti žaisti tokie nelabai geri, pusiau komerciniai žaidimai. Nors fondas tarsi ir turėtų tikslą remti kultūrinius leidinius bei projektus, tačiau visą laiką jų autoriai buvo provokuojami: “užsidirbkite patys, mes jus tik truputėlį palaikysime”. Na, ir ilgainiui tie, kurie nelabai mokėjo suktis, iš to žaidimo vienas po kito tiesiog iškrisdavo.

Seimas atmetė prezidento veto ir priėmė prieštaringai vertinamą nepilnamečių apsaugos įstatymą. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Bet tikėtis, kad nugalės sveikas protas tada, kai mazuroniai ir gražuliai žarsto tokius argumentus kaip: “Nejaugi norite, kad mūsų vaikai užaugtų homoseksualais?” Džiaugsiesi, kad apskritai užaugs, laikyti šiltnamyje ir laistyti pasakomis. Net ne bet kokiomis – atrinktos specialios mazuronių ir gražulių komisijos, kad tik neduok die niekas nenuklystų nuo doros kelio. Nuo vienintelio teisingo kelio. Jeigu šis įstatymo papildymas nėra kuo tikriausia globalinė cenzūra, tada nežinau kas tai. Dabar tam tikra atitinkamų asmenų atrinkta komisija (ar šiaip neapibrėžta žmonių grupė) galės spręsti, kokia informacija gali patekti į eterį, o kuri ne. Jeigu, pavyzdžiui, gėjus mokslininkas atras vaistus nuo vėžio, niekas apie tai nesužinos – vaikai gali pamanyti, kad būti gėjumi yra gerai. Jie gali gėjų palaikyti, atleiskite už išsireiškimą, teigiama figūra. Daugiau jokių Eltono Džono koncertų per LTV. Jokių veiksmo filmų, kur rodomos muštynių scenos, arba erotinės scenos. Netgi bučiniai gali traumuoti vaiko psichiką ir jis užaugs seksualiniu maniaku. Per žinias matysime tik seimo narius ir gėlytes su paukščiukais. Nors pats būdamas toj aukščiau paminėtoj komisijoj vengčiau rodyti seimūnus vaikams. Jei tikėsime statistika, kažkiek gėjų ten turi būti, o kadangi nežinome kurie, geriau jau apsidrausti. Rodyti tik gėlytes su paukščiukais.

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo” stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją? Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų.

Savaitraščio „Laisvas laikraštis” tiražo konfiskavimas ir laikraščio redaktoriaus sulaikymas – ne kas kita, o cenzūra, – „Alfa.lt” sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. „Iš tikrųjų A. Drižiaus leidinyje buvo kalbama apie valstybines paslaptis, o iš savaitraščio turėjo būti pašalintos tik jos. Tikrai netikiu, kad visas laikraštis – valstybinė paslaptis, – teigia D. Radzevičius. – Taigi ar reikėjo visą tiražą konfiskuoti ir cenzūruoti? Cenzūrai įvesti privalo būti labai rimtas teisinis argumentas. Tai, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, tikrai nėra pagrindas įvesti cenzūrą Lietuvoje”, – tvirtino LŽS vadovas. Ketvirtadienį VSD atliekant specialiąją operaciją dėl esą neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi 48 valandoms sulaikė bendrovės „Šilo bitė” direktorių ir savaitraščio „Laisvas laikraštis” redaktorių A. Drižių. Laikraščio redakcijoje iki vėlaus vakaro buvo atliekama krata, po jos VSD pareigūnai išvežė A. Drižių, redakcijoje buvusį kompiuterį bei šūsnį dokumentų. LŽS pirmininkas taip pat akcentavo, kad tai, jog buvo įvesta cenzūra, kurią VSD pavadino „specialiąja operacija”, buvo neeilinės priemonės, kurioms imtis buvo reikalinga labai rimta argumentacija. Pasak D. Radzevičiaus, savaitraščio redaktoriaus sulaikymo procese ne viskas buvo vykdyta taip, kaip tai turėtų būti padaryta demokratinėje visuomenėje.

Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius. Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas. Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje?

Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantys žurnalistai neigia kaltinimus esą pasikeitus administracijai visuomeninio transliuotojo veikloje atsirado cenzūros požymių. Taip jie reagavo į praėjusią savaitę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus išplatintą pareiškimą, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Pirmadienį A. Kubilius pakartojo, kad „visuomeninis radijas ir televizija tampa paprasčiausiu valdžios ruporu, o demokratinę įvairių nuomonių sklaidą vis tvirčiau keičia Vyriausybės ir atskirų ministerijų užpirktų laidų tariama įvairovė“. Taip pat kelios pilietinės organizacijos kreipėsi į LRT tarybą, prašydamos paaiškinti „kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“ bei reikalaujama grąžinti į eterį Dariaus Kuolio laidas. Pirmadienį išplatintame pareiškime LRT žurnalistai nori viešai patikinti, kad žodžio laisvė visuomeniname transliuotojuje nėra varžoma.

Įsitikinę, kad jau gali nesibaimindami pirktis žiniasklaidos paklusnumą ir užčiaupinėti nepatogius žurnalistus, Lietuvos politikai greitai pajungė spaudą. Pagrindinius laikraščius užtvenkė vyriausybinė reklama – ir beveik penkis metus apie Lietuvos vyriausybės klaidas būdavo prakalbama faktiškai tik tuomet, kai straipsnius užsakydavo valdančiųjų politiniai oponentai. Derybų dėl narystės nesėkmės – Lietuva suderėjo ko gero pačias nepalankiausias narystės sąlygas, netgi nekalbant apie atominės elektrinės uždarymą – taip ir nebuvo viešai aptartos. O bet kokia neigiama informacija apie Europos Sąjungą arba Lietuvos narystės joje pasekmes taip ir liko tabu. Cenzūra dangstantis įvaizdžiu pasiekė savo viršūnę su Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimu, kai pusantro milijardo valstybės litų atiteko Maksimų valdovams, tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo kaip į burną prisėmusi. Praėjus keliems metams nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos politikai galutinai suprato, kad jų veiksmų niekas rimtai nebekritikuoja. Ir vėl viskas bus kaip komjaunuoliškos jaunystės laikais: ramu, ideologiškai teisinga ir, svarbiausia, saugu – liaudis patikimai apsaugota nuo klastingų priešų brukamos alternatyvios informacijos, kritikos ir kitokios propagandos.