| | |

„Gender Loops” ir prezidento rinkimai

Dar neišdilo iš atminties dramatiška dviejų dainininkių kivirčo istorija su nulaužtu nagu ir gerai suplanuotomis politinėmis pasekmėmis. Istorija, plačiai nušviesta TV ekranuose bei naujienų portaluose nustelbė rinkiminę kampaniją į parlamentą. Tradicinės partijos pasigedo rinkėjų balsų, kuriuos prognozavo įvairūs tyrimai ir apklausos. „Netikėtai”, nemažą dalį balsų surinko visiškai „šviežia” partija. Nauji rinkimai ir naujos idėjos kaip juos pakreipti reikalinga linkme. Sukuriamas naujas įvykis, nustelbiantis praėjusį. Nepaslaptis, kad prezidentinės rinkiminės kampanijos favoritei galima pakenkti tik dviems atvejais: 1. Pačių rinkėjų abejingumas „Ko eiti balsuoti jei ir taip aišku kas laimės”. 2. Informacija apie kandidatę, kurioje atsispindės masių įsisavintas BLOGIS. Pirmąjį atvejį, atsižvelgiant į tautos lūkesčius, su šūkiais „Mums reikia Tavo balso” galima nesunkiai suvaldyti. Sudėtingiau su antruoju. Pradinis šio scenarijaus etapas jau atliekamas labai profesionaliai. Naudojama „auksinė” socialinio konflikto taisyklė „Išorinis priešas sustiprina organizacijos/ visuomenės/ tautos struktūrą”. Ši taisyklė veikia įtaigiai, sutelkia kovai, nukreipia energiją reikalinga linkme. Scenarijus klasikinis. Signalas atėjo iš liaudies. „Visuomeninės organizacijos atstovai pasipiktino…. Paprašė išsiaiškinti… Pasiteisinti… Ministrai sureagavo… Pagrasino pasikviesti į talką prokurorus…Nubausti kaltininkus…. Patikino, kad „Gender Loops” metodika nebuvo taikoma darželiuose.

| | |

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo” per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus” atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus – liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną”, bet visiems teisingą, kiti – nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.

| | |

Tūkstantmečio prezidentas

Lietuvos prezidento rinkimai 2009 metais yra svarbiausi Lietuvai rinkimai iš visų, kurie yra vykę Lietuvoje. Jiems rengiamasi, tačiau tikriausiai neužtenkamai, kadangi niekas nėra pažymėjęs, kad rinkimai bus neprilyginami jokiems kitiems. O jie bus svarbūs ir pasauliniu lygiu. Lietuva yra Europos kontinento centras, Europa yra kaip ir viso pasaulio centras. Taigi, Lietuva patenka kaip ir į pasaulio centrą. Šiais metais susidaro ne tik geografinės, bet ir istorinės aplinkybės padaryti Lietuvą pripažinta valstybe. Tinkami rinkimai šią aplinkybę sustiprintų. Šis tas jau nuveikta. Lietuvos darymo vos ne kosminio svarbumo valstybe procesai prasidėjo tuoj po to, kai Vilniaus miesto danguje sušvietė fejerverkai tokie ryškūs, kad turėjo būti matomi iš kosmoso. Tačiau būsimais prezidento rinkimais nesididžiuojama. Pastebėta, kad pretendentai į prezidentus iki šiol kaip ir slapstosi. Gal jie aptiko, kad aplinkybės pernelyg svarbios ir nutarė neiti į pirmas gretas. Tikisi, gal bus išvestas į pirmą planą žmogus, turintis didesnių atitikimų. Tinkamai apibrėžtos pretendentinės aplinkybės yra tas kontekstas, kuriame galima būtų pastebėti labiausiai priimtiną būsimą kandidatą. Jis tikriausiai turėtų būti mokslingas, kompetentingas, kultūringas, pripažįstantis teisėtumą santykiuose. Žinių visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, kurioje žmonės turi didelę žinių apimtį, o ne yra pasirengę sužinoti visus svarbiausius dalykus, įpareigodami kitus, kad šie jiems pasakytų.

| | |

Prezidentas pagal konstituciją

Lietuvos Respublikos konstitucija apibrėžia Respublikos prezidento teisines aplinkybes. Jas interpretuoja prezidentas, sutinkamai su asmeninėmis savybėmis, vyriausybė ir seimas, sutinkamai su valdžių atskyrimo principu, tauta, sutinkamai su tautiškumo išsaugojimo tikslais, konstitucinis teismas, sutinkamai su peržengimų draudimais. Prezidento teisinių aplinkybių interpretavimas, sutinkamai su asmeninėmis prezidento savybėmis, yra esmingiausias valstybės santykiuose. Kiekvienas prezidentas pasirenka iš konstitucijos tas aplinkybes, kurios jo nuomone svarbiausios, o kitos atitenka būsimam prezidentui, kuris tam tikrais atvejais ir išrenkamas tam, kad sutvarkytų neišnaudotų esamojo prezidento galimybių dalykus. Tenka apibrėžti atstovavimo temą. Prezidento institutas atstovauja valstybę, tačiau nėra apibrėžta, ar pirma atstovauja pačiai valstybei, ar užsienio valstybėms. Atsakymas yra tikriausiai apibrėžtinas, kad prezidentas atstovauja visų pirma valstybei, kai valstybė stipri, ir turi atstovauti visų pirma užsienio valstybėms, kai valstybė silpna. Stiprinti valstybę turėtų būti vienas svarbiausių prezidento veiklos savybių. Sutinkamai su šia aplinkybe prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus žmonėms, kurie savo veikla darė Lietuvos valstybę stipria mokslinėmis, kūrybinėmis, ūkinėmis, teisinėmis galimybėmis. Valstybės apdovanojimais pripažinti asmenys sudaro valstybės branduolį.

Realybės šou „Prezidentas“
| | |

Realybės šou „Prezidentas“

Nors iki Lietuvos prezidento rinkimų liko vos keli mėnesiai, nė viena politinė partija dar nepaskelbė savo kandidatų į valstybės vadovus. Iš to galima daryti bent dvi išvadas. Pirma – pas mus politinėmis partijomis nepasitikima ne be reikalo, nes jos neatlieka vienos svarbiausių savo pareigų – būti visuomeninio gyvenimo sanitaru. Į bet kokias renkamas pareigas pretenduojantis asmuo pirmiausia turėtų atsiskleisti partijoje. Ir tada su aiškiai suformuluota programa, su savo patarėjų komanda, jau žinomais privalumais ir trūkumais pasirodytų rinkėjams. Kuo ilgiau bendraujama su tauta, tuo kandidatas geriau pažįstamas. Lietuvos politikai tikriausiai galvoja, kad paskutinę akimirką pasirodžiusiam kandidatui netikėtumo momentas suteikia papildomo žavesio. Politinės rinkodaros požiūriu tai gal teisinga – sumaniai reklamuojama nauja politinė prekė pas mus neblogai perkama, ką liudija darbiečių ar prisikėlėlių patirtis. Tačiau tai tik politinio nebrandumo ženklai, rodantys elementaraus padorumo stygių. Antra vis atidėliojamo kandidatų kėlimo išvada būtų tokia – galbūt Lietuvos prezidento postas iš tikrųjų nėra toks svarbus, kaip kad norima vaizduoti. Akivaizdu, kad prezidento rinkimo būdas – visuotinis balsavimas – neatitinka labai jau ribotų valstybės vadovo galių. Vienas Lietuvos politinio gyvenimo patriarchų yra gražiai pasakęs: „Svajonė būti prezidentu dažnam susuka galvą. Ir man taip buvo…“.

Kas turėtu rinkti prezidentą?
| | |

Kas turėtu rinkti prezidentą?

Prezidentas mūsų politinėje sistemoje atlieka balanso, pusiausvyros tarp įvairių politinės galios centrų vaidmenį. Lietuva pernelyg maža šalis, kad jai vadovautų didelių galių turintis prezidentas, kaip JAV ar Prancūzijoje. Dabar Konstitucijoje numatytų galių visiškai pakanka, kad prezidentas būtų svari figūra mūsų politiniame gyvenime, ypač turint galvoje, kad politinių jėgų išsidėstymas, Seime dažnai būna tikrai fragmentiškas. Juolab matant mūsų visuomenės fragmentiškumą, sunku tikėtis, kad ateityje bus kitaip. Jei būtų atsižvelgta į politikų, politologų siūlymus, rinkti prezidentą Seime, tai šis pusiausvyros taškas būtų pažeistas. Ar šie pasiūlymai nereiškia ir to, kad politikai norėtų “kišeninio prezidento”? Įsivaizduokime, kad, kaip siūlo ne vienas, prezidentą renka Seimas. Tokiu atveju valstybės vadovas atstovautų tik valdančiajai daugumai, nes be jos pritarimo negalėtų būti patvirtinta jokia kandidatūra. Būtent patvirtinta, nes šis postas taptų ilgų derybų, užkulisinių sandorių objektu, ir kalbos apie rinkimus būtų tik formalumas, kaip dabar vyksta su Seimo pirmininko rinkimais. Rezultatas nesunkiai prognozuojamas: prezidentu taptų Viktoro Muntiano, Artūro Paulausko, Arūno Valinsko sukirpimo veikėjas, neturintis didelio autoriteto tiek tarp gyventojų, tiek tarp pačių politikų. Pavyzdžiui, ar tokia rinkimų tvarka sumažintų Rusijos įtaką? Abejonių yra užtektinai. Juk daug lengviau yra susitarti su kelių partijų lyderiais, nei apkvailinti du milijonus piliečių.

Kokį prezidentą (-ę) išsirinks HOMOFOBIŠKOJI tauta?
| | |

Kokį prezidentą (-ę) išsirinks HOMOFOBIŠKOJI tauta?

Jeigu prezidento rinkimai įvyktų šiandien, tai juos laimėtų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Tokiomis antraštėmis mirga žiniasklaida ir „pranašingieji“ sociologai, gyvenantys ir besikraunantys turtus iš šių pranašysčių. Kuo taip Lietuvos žmones, tiksliau tą grupę, kuri dalyvavo sociologinėse apklausose (prisiminkite, kiek iš jūsų kada patekote į tokias apklausas, kuriose paprastai dalyvauja keli šimtai „statistinių išrinktųjų“) „pavergė“ ši „geležinė ledi“, kartais palyginam net su Margaret Tečer? Aš vis pagalvoju, kuo Dalia Grybauskaitė taip pavergė tautą, kad tapo jos lūkesčių išpildytoja – juk prezidentas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuriam mandatą suteikė visi piliečiai. Sutinku, kad Dalia Grybauskaitė padarė sėkmingą asmeninę karjerą Briuselyje, Lietuvos ekonomikos kilimo pradžioje vadovavo šalies finansams. Ji susikūrė stiprios moters įvaizdį, atitinka europinius ir TransAtlantinius (suprask už Atlanto yra Meksika ir mums labai svarbu atitikti jos kriterijus, tiesa dar už Atlanto yra ir Kuba, ir JAV…) saugumo reikalavimus. Tačiau ką eurokomisarė davė Lietuvai, mūsų šalies žmonėms? Ar ji sugebėjo mus apginti nuo KRIZĖS? Ar padėjo išsikovoti, kad nebūtų uždaryta veikianti atominė elektrinė iki bus pastatyta nauja? Ar apgynė mus nuo augančių šilumos ir elektros kainų, LEO monopolio? Ar užtarė mus prieš padidėjusių mokesčių baubą? Perspėjo dėl nekilnojamojo turto burbulo?

| | |

A. Kubilius: Džiaugiamės rinkimų rezultatais

Džiaugiamės rinkimų rezultatais. Po ganėtinai ilgo laiko smagu jaustis rinkimų nugalėtojais. Nuoširdžiai dėkojame rinkėjams, partijos nariams, rinkimų štabams – tai visų mūsų triūso bendras rezultatas. Dėkojame ir žiniasklaidai, ypač tai, kuri tikėjosi kitokių rinkimų rezultatų. Esminis šių rinkimų rezultatas – pralaimėjo populizmas ir nesąžiningi merai. Tik kai kur laimėjo administraciniai mero resursai. Iš tiesų, pats svarbiausias šių rinkimų rezultatas tai, kad, lyginant su ankstesniais rinkimais, pralaimėjo populizmas ir tai yra labiausiai charakteringas ne tik pas mus, bet ir kaimyninėse Baltijos valstybėse pastaruoju metu vykstančių rinkimų bruožas. Noriu priminti, kad 2004 metų Seimo rinkimuose Darbo partija ir Liberalai demokratai kartu surinko 470 000 balsų. 2007 m. savivaldos rinkimuose abi partijos surinko tik 200 000 balsų. Atidžiau pasižiūrėjus į rinkimų skaičius reikia pastebėti, kad R.Pakso liberaldemokratai šiuose rinkimuose per Lietuvą surinko praktiškai tiek pat balsų, kiek ir per Seimo rinkimus 2004 metais. Vilniuje jie perėmė Darbo partijos elektoratą, kuris 2004 m. Darbo partiją Vilniuje buvo padaręs rinkimų laimėtoja. Kalbant apie Vilnių reikia atsiminti, kad Vilniuje gyvena tik 52 proc. lietuvių. Lyginant atskiras apylinkes labai nesunku pastebėti, kad Vilniuje už R.Pakso partiją daugiausia balsuota tose apylinkėse, kuriose tradiciškai gyvena daug nelietuvių.

| | |

Per sėkmingus savivaldos rinkimus LiCS dar padidino simpatikų gretas

Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), nepaisant politologų ir sociologų pranašauto kracho bei tendencingos žiniasklaidos atkakliai pirštų kalbų apie “politinį užribį”, sėkmingai ir solidžiai pasirodė 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimuose. Rinkimų rezultatai parodė, kad pagal gautų tarybų narių mandatų skaičių LiCS yra 3-čia partija Lietuvoje, kuria pasitiki daugiau nei 120 tūkstančių balsavusių šalies piliečių. Lyginant su 2004 m. Seimo rinkimais LiCS sustiprino savo pozicijas, o simpatikų būrys padidėjo dar 10-čia tūkstančių. “Per šiuos rinkimus Liberalų ir centro sąjunga, rinkėjams, rėmėjams, sau pačiai įrodė, kad yra stipri, solidi, viena pirmaujančių šalies partijų. Nuoširdus ačiū visiems rinkėjams – jūsų balsai, o ne surežisuotos politologinės akcijos bei sociologinės apklausos parodė tikrąjį partijos pajėgumą”, – teigia Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas. Liberalų ir centro sąjunga nugalėjo 10 savivaldybių: Kazlų Rudoje, Visagine, Elektrėnuose, Rietave, Palangoje, Šilutėje, Klaipėdoje, Prienuose, Šilalėje, Trakuose. Dar 8 savivaldybėse LiCS buvo antra: Anykščiuose, Jurbarke, Plungėje, Šalčininkuose, Šiauliuose, Švenčionyse, Tauragėje, Birštone. Liberalų ir centro sąjunga taip pat turi puikias galimybes dar keliolikoje savivaldybių dalyvauti valdančiųjų koalicijų formavime. “Iškelti strateginiai tikslai bei planai – įvykdyti”, – įsitikinęs LiCS rinkimų štabo vadovas Žilvinas Šilgalis.

| | |

Liberalų ir centro sąjunga “Savivaldybių tarybų rinkimų programa”

Liberalų ir centro sąjunga yra partija, vienijanti aiškias vertybes turinčius Lietuvos piliečius. Liberalizmo vertybių pagrindas – laisvė, demokratija, užtikrintos ir ginamos žmogaus teisės, lygybė prieš įstatymą, rinkos ekonomika, apsaugota nuosavybė, gyvenamosios aplinkos saugumas, išlaisvinta žmogaus iniciatyva, racionalūs ir pasverti sprendimai. Šiandien Lietuvoje, kaip niekada, reikia tvirtų įsitikinimų, sąžiningumo, doros ir pagarbos. Savivaldybių tarybų rinkimai vyksta nelengvu visuomenės vertybių perkainojimo laikotarpiu. Nepaisant ūkio pažangos, visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis ir politinėmis partijomis yra sumenkęs. Tai reikalauja iš politikų ryžtingų veiksmų pateikiant aiškią ir atpažįstamą savo vertybių skalę bei konkrečių veiksmų planą. Liberalų ir centro sąjunga, jos nariai, tiek išrinkti į valdžios institucijas, tiek dirbantys viešajame, privačiajame ar nevyriausybiniame sektoriuose, savo aktyvia pilietine pozicija ir kūrybinga kasdiene veikla ženkliai prisideda stiprinant Lietuvos, jos regionų konkurencingumą, gerinant žmonių gyvenimą. Ypač ženklus Liberalų ir centro sąjungos indėlis stiprinant Lietuvos vietos savivaldą, rodant Lietuvos žmonėms reikšmingą pavyzdį, kaip galima ir tiesiog būtina ryžtingai veikti, siekiant realių į gyventojų poreikius orientuotų rezultatų, akivaizdžiai gerinant bendruomenių gyvenamosios aplinkos kokybę, didinant viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą, stiprinant savojo miesto ar krašto patriotizmą, puoselėjant vietos papročius ir tradicijas, stiprinant žmonių pasitikėjimą savo galiomis, tvirtinant bendruomeniškumą. Ypač didelė atsakomybė tenka lyderiams, asmenims, kuriais bendruomenės pasitiki, mato jų darbuose ir savo sėkmės laidą. Liberalų ir centro sąjungos gretose tokių lyderių turime daug. Liberalų ir centro sąjungą atstovaujantys merai ir merų pavaduotojai, savivaldybių tarybų nariai veiksmingai atstovavo ir atstovauja savo bendruomenėms, kviesdami ir toliau kartu žengti savivaldos plėtros, gero administravimo, viešųjų paslaugų teikimo nuolatinio gerinimo, vietos ekonomikos pažangos keliu. Kaip moderni ir pažangi partija, Liberalų ir centro sąjunga jautriai reaguoja į kintančius gyventojų poreikius diegdama naujosios viešosios vadybos priemones, savo veiksmus ir elgesį pirmiausiai grindžianti pagarba žmogui, jo teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Taip mes realiai įgyvendiname savo ilgalaikį programinį siekį kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi visiems.