Raganos

Šiandien Margaritai nereikia skraidyti ant šluotos ar sprogdinti įžeidėjo namus. Pas XXI amžiaus raganas yra kur kas veiksmingesni būdai pasiekti savo tikslą. Ji gali tai padaryti savo valios dėka ir kai kurių priemonių pagalba, kurių veikimo šiuolaikinis mokslas kol kas dar negali paaiškinti. Ji viską daro ramiai, lengvai ir nepastebimai. Kad užburti mylimąjį, išlaikyti vyrą šeimoje, šiuolaikinė ragana nenaudos eleksyrų, pagamintų iš tarakonų ar varlių kojelių. Jos arsenale kiti ginklai. Pirma kerėjimo priemonė – žodis. Kartu su noro kartojimu reikia atlikti ir magišką ritualą. Mintyse jūs turite įsivaizduoti, kad jūsų noras išsipildė. Jei norite sutikti mylimąjį, fantazuokite, kur jūs su juo eisit, ką veiksit, apie ką kalbėsit. Šaltą vyrą įsivaizduokite aistringą. Tuo metu nustumkite į šalį dvejones, baimes ir problemas. Jūs turite jausti tik džiaugsmą ir laimę, kuriuos jums suteikia siekiamas tikslas. Sustiprinti veiksmingumą galima sugalvojant siužetą, kurio dėka jūs pasiekėte norimo tikslo. Pagalvokite apie vietas, kur norėtumėte susitikti mylimąjį, sukurkite jūsų pažinties istoriją, o svarbiausia, pajuskite tuos jausmus, kurie jaučiami jūsų norui išsipildžius. Jei vyras nekreipia į jus dėmesio elkitės taip tarsi esat mylima ir dievinama jo. Nesvarbu, jei kolega, kurį jus beatsako mylite jau kurį laiką, per visą dieną neatitraukė akių nuo kompiuterio, kad pažvelgtų į jus. Kas kartą sugalvokite vis naujas situacijas, kur jis jus pastebi.

Šiuolaikinės moterys turi mokėti kerėti – šioje knygoje jūs išmoksite, kaip tai daroma. Šamanė Ulrike Ascher atskleidžia magiškąsias paslaptis, kurios be vargo pavers kasdienybę lengvesne, kai ieškosite buto ar darbo, kai ištiks šeimyninė krizė, iškils klausimų virtuvėje ar renkantis drabužius. “Raganavimo pradžiamokslis” neabejotinai suteiks gyvenimo džiaugsmo. Apie autorę: Ulrike Ascher, gimusi 1960 m., yra žurnalistė, vertėja ir “laisvai dirbanti ragana”. Po ilgos veiklos Greenpeace organizacijoje ji dirbo vyriausiąja žurnalo “Irish Life” redaktore, anglų literatūros dėstytoja. Devintajame dešimtmetyje pradėjo vadovauti grupėms, keliaujančioms į magiškąsias vietas Anglijoje ir Velse. Ji yra reiki meistrė, veda šamanizmo kursus Anglijoje ir Vokietijoje. 1998 m. Ulrike Ascher persikėlė gyventi į Airiją.

Visiuose pamirštuose pasauliuose, kuriuose stiprieji žudo silpnesnius, kad išgyventų, yra apdovanotų Jėga – jie visų stipriausi. Izoliuoti nuo Džedajų arba Sithų mokymo šie Jėgos naudotojai išugdė savas tradicijas, kurios rėmėsi tamsiaja Jėgos puse. Iš visų primityvių tamsiosios Jėgos naudotojų kultūrų žinomiausia yra Dathomiro Nakties Seserys. Didžiuodamosios savo žiaurumu ir barbarizmu šios tamsiosios pusės raganos ir panašūs į jas gali tapti labai gailingi. Tačiau galaktikos laimei tamsiosios pusės raganos, dėl savo žemo technologijų lygio, retai ištrūksta iš savo gimtųjų pasaulių ir neplinta galaktikoje. Kad taptų tamsiaja ragana mergina turėdavo ištverti primityvius ir žiaurius išbandymus, jei ji išgyvendavo – tapdavo ragana. Dathomiro Nakties sesuo yra gerbaima jei yra tokia stipri kaip ir kitos, jos yra bijoma jei yra dvigubai šiurkštesnė. Ragana turi vieną tikslą – būti stipriausia. Ji skinasi savo kelią manipuliodama kitais, žudydama ir primesdama savo valią silpnesniems.Nakties sesers prestižas matuojamas vyrų vergų skaičiumi. Dathomire dažnai vyksta kovos dėl valdžios.

Raganos, liaudies tikėjimuose – moterys, turinčios ryšių su antgamtinėmis jėgomis, velniais, demonais, mirusiųjų dvasiomis, iš jų semiančios galios. Tikėjimas raganomis ypač paplito viduramžiais. Prielaidas atsirasti prietarams sudarė krikščionybės doktrina, pagal kurią moteris kalta dėl pirmosios nuodėmės, leidusi suvilioti save šėtonui. Manyta, kad moteris iš prigimties silpnesnė, nuodėmingesnė už vyrą, todėl velnias nori užvaldyti pasaulį ir vyrus pasitelkęs moterį. Raganomis tapdavo moterys, kurias suviliodavo ir su kuriomis lytiškai santykiaudavo velnias. Kadangi velnias nevaisingas, jis priimdavo moters pavidalą ir suvedžiodavo vyrą, po to pasiversdavo vyru ir svetima sėkla apvaisindavo moterį. Iš šių santykių esą gimdavusios mišrios pusiau demonų, pusiau žmonių būtybės. Tikėta, kad vadinamose raganų puotose raganos susitinka su velniais, jų metu vyksta seksualinės orgijos. Raganų įtaka buvo aiškinami kone visi seksualiniai sutrikimai, nelaimingi gimdymai, sutuoktinio neištikimybė, staigus įsimylėjimas, moterų nevaisingumas, vyrų impotencija. Panašiais atvejais būdavo ieškoma raganos, kuri “užbūrė”, “apžavėjo”, “uždavė meilės gėrimo”. Raganos būdavo gaudomos, kankinamos, po to deginamos kaip velnio bendrininkės.

Amerikiečiai savo istorijoje turi juodų periodų, kurių nelabai nori prisiminti. Vienas iš jų – Salemo raganų medžioklė. XVIIa. kolonijinėje Amerikoje įsigalėjo vergovė, kuri tęsėsi daugiau nei du šimtmečius. Naujojoje žemėje buvo išžudyti milijonai vietinių gyventojų – indėnų. Čia netgi buvo kariamos raganos ir raganiai. Viduramžiais Europoje ant laužo sudeginta dešimtys tūkstančių raganų, dauguma jų – moterys. Tačiau XVIIa. pabaigoje raganų medžioklė jau buvo nurimusi, kol… 1692m. pavasarį mažame Salemo miestelyje Masačiusetso kolonijoje devynmetė Betty Parris ir jos vienuolikmetė pusseserė Abigail Williams pradėjo labai keistai elgtis. Mergaitės šūkavo nešvankius žodžius, voliojosi ant žemės, lindo po stalu, karščiavo, ir skundėsi kūno skausmais, odos niežėjimu. Betty tėvas Samuelis Parrisas buvo puritonų pastorius. Kai į šį keistą chorą įsijunge dar kelios mergaitės, tarp jų ir turtingiausio miestelio gyventojo Putnamo duktė, buvo iškviesti gydytojai. Apie 1690m. išleista populiari Bostono pastoriaus knyga apie raganavimą aprašė panašius reiškinius. Kai gydytojai ir tėvai nusprendė, kad mergaitės yra velnio apsėstos, jie ėmė jas tardyti, kas jas taip užkalbėjęs. Šios išlemeno trijų moteriškių vardus, tai buvo: miestelio elgeta Sarah Good, pastoriaus vergė Tituba ir senyva moteriškė Sarah Osborne.

Na žinoma, ir plaukai tavo buvo juodi. Garmėjo žalčių kaimenėmis kūnu žemyn, liežuviais lyžčiodami pėdas. Kažin ką būtų atidavę tau mergelės už tokius plaukus. Ir atiduodavo – savo tuštybę praskaidrinančius niekuo nenusikaltusius skardžiabalsius paukštelius. Mainais gavusios vešlius plaukų vijoklius, iš pradžių be atvangos džiaugdavosi, leisdavo lipti ar lįsti jiems kur tik panorėję. Paskui gi jos pajusdavo skaudųjį žalčių landumą ir imdavosi atitinkamų priemonių jiems pažaboti: tramdydavo įkaitintomis geležimis, suriesdavo ir uždarydavo į skardinius narvelius, pažymėdavo gėdingomis spalvomis. Kas likdavo ant mergelių galvų po tokių inkvizicijos seansų, jau nebelabai galėdavo vadintis plaukais. Taip jos pralaimėdavo. Belikdavo atsigręžti į savo išduotus paukščiukus, iš kurių tu, o ragana, buvai atėmusi nuostabų balsą, o kartu – ir dvasią. Sugrįžę prie savo augintinių, šeimininkės paklydėlės mylėdavo juos dar labiau jau nieko nebepaisydamos. Net kai vienąryt susivokdavo glostančios savo tuštybės paguodas, apniktas baltų kirminų, skleidžiančias šleikštų irimo kvapą, – net ir tuomet joms atrodydavo, kad šitaip jų paukštukai įgavo aukštesnę, vertingesnę buvimo formą, kaip kad aukštesnį statusą tarpu tų pačių mergelių įgydavo plieno žnyplėmis sužaloti plaukų žalčiai.

Kvepalai taip pat padeda labiau pajusti savo vertę. Kvapas visų pirma veikia pačią moterį – ji tampa pasitikinti savimi, žaisminga, lengviau bendrauja. Be to, aromatas gali atstoti vizitinę kortelę. Todėl turime aiškiai žinoti, kokią informaciją apie save norime suteikti. Kartais renkamės tokius kvepalus, kurie tarsi mūsų pačių dalis, sielos „tęsinys”. Bet galima „apsirengti” ir tokį kvapą, kuris „užmaskuotų” tikrąją mūsų esybę ir sukurtų tokį įvaizdį, kokio pageidaujame. Tarkim, lemtingoji Kleopatra nebuvo didelė gražuolė, bet ji kvepindavosi muskusu, gaminamu iš gyvūnų lytinių liaukų išskiriamo sekreto. Nedidelis šio kvapo kiekis sukelia vyro fiziologinę reakciją. Taigi Kleopatra žinojo, ką daro – juk vos sutinkame žmogų, mūsų organizmas pirmiausia reaguoja į jo kvapą. Tik paskui analizuojame, vertiname. Vyras gali būti labai impozantiškas, bet jei moteriai nepatinka jo kvapas, sąjunga nebus ilgalaikė. Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Antai vienas bičiulis, viešėjęs Anglijoje, namo grįžo „sudaužyta širdimi”: pasakojo įsimylėjęs juodaodę. Viskas jam patiko, išskyrus… kvapą. Taigi meilė šiuo atveju pasirodė bejėgė prieš „kūno chemiją”. Beje, moterims norėčiau priminti, kad būtų atsargios su dovanotais – ypač vyrų – kepalais. Tokiu atveju stipriosios lyties atstovas tarsi sako moteriai: aš noriu tave matyti tokią. Gerai, jei abiejų požiūriai sutampa. Bet jei jaučiate vidinį pasipriešinimą, geriau tų kvepalų „nedėvėti”.

Fantastiški pasakojimai ar išgyventi liudijimai, didžiųjų teismo procesų minutės arba smulkūs nykių kaimo teismų aprašymai, magiška tradicija pagrįsti receptai arba pragaištingi užkerėjimai. XV amžiaus viduryje Vakarai užsiliepsnoja. Siaubingas, epidemijos pavidalo laužas. Deginamos moterys ir vyrai, bet daugiausia moterys. Raganos – tai velnio sužadėtinės. Tai teigia gandai, tai įrodo pasaulietiniai ir bažnyčios teisėjai. Jos lankosi raganų puotoje, užkeri, sėja ligas ir mirtį. Du amžius tūkstančiai raganų buvo persekiojamos, įskundžiamos, tardomos, po to metamos į laužo liepsnas. Tik XVII amžiaus pabaigoje pasigirdo balsų, teigiančių sveiką protą, ir pamažėle užgeso paskutiniai laužai. Jean-Michel Sallmann (g. 1950) dėsto naujųjų laikų istoriją Paryžiaus X-Nantero universitete. Jo tyrinėjimų objektas – Italijos naujųjų laikų kultūros ir religijos istorija. Išstudijavęs XVI amžiaus magiją, ištyręs inkvizicijos procesų medžiagą ir išleidęs knygą “Lobių ieškotojai ir būrėjos: antgamtiškų dalykų ieškojimas XVI amžiaus Neapolyje” dabar jis rengia darbą apie katalikiškosios reformos laikotarpio šventuosius ir šventumą Neapolio karalystėje.

Veikiami šiuolaikinės literatūros ir humanistinių tendencijų baigiame patikėti, kad raganos yra geros, visuomenės nesuprastos moteriškės, o jas keikti – amoralu ir nedora. Rašytojas R.Dalas (1916 – 1990 m., Velsas) grąžina tradicinį baisios raganos įvaizdį, praturtinęs jį savo raganofobiškomis fantazijomis. Jo raganos nelakioja ant šluotų, o gyvena tarp žmonių, apsimetusios paprastomis moteriškėmis. Tačiau visų šios seserijos narių tikslas – naikinti vaikus. Išnaikinti kuo daugiau vaikų! Nes kiekvienas vaikas raganai kažkodėl dvokia… šuns išmatomis. Nesiimu tvirtinti, kad tai pats blogiausias dalykas, kuris gali dvokti, bet va toms baisenybiškoms moteriškėms klausimų nekyla. Kuo mažiau vaikų pasaulyje, tuo geriau joms gyventi. Raganų genealogija neaiškinama, nežinia, iš kur jos atsirado, kas jos tokios ir kodėl jų fiziologija taip skiriasi nuo žmonių. O ji tikrai skiriasi: tikra ragana visada vaikšto su pirštinėmis, nes jai auga ilgi aštrūs nagai, su peruku, nes ant jos galvos nėra nė vieno plauko, jos seilės mėlynos, o kojos – be pirštų, ir dar ji turi nepaprastai gerą uoslę (tikras prakeikimas, kai aplink knibžda vaikai). Aišku, raganos visa tai drįsta parodyti tik tokių pačių raganų susibūrimuose, o aplinkiniai žmonės jose matys tiesiog mielą pirštinėtą moteriškę. Jei tokia prieina prie vaiko ir pažada jam saldainį ar žaislą, o vaikas patiki ja ir eina iš paskos, jam galas.