Miniatiūros – Geltona
Žinojau, kad tu ateisi. Kaip karštas vėjas, įsivėlęs į plaukus tvirtu delnu ir atsispindėjęs languose žaliais taksi žiburėliais. Kaip angeliškas miegančio žmogaus veidas, prisrėbęs oro gūsių su nevalingais sapno tikais ir pragarišku pabudimu. Kaip baltamarškis dažytojas mėlynom kelnėm su dviem vaikiškai didelėm ir baltai varvančiom ledų porcijom. Kaip vėjas saujoje, kai žinai, kad jo neturi, ir tik slydimas tarp pirštų leidžia jausti. Bet suklydau. Paklydau šalimeilėje, kuri buvo ne mano. Vis nauji žmonės atidarydavo duris ir, dėkodami už gražią šypseną, klysdavo. Paklydau ir aš su jais. Ir vis stebėjausi, kiek atvaizdų į širdį gali sutilpti. Kol nemačiom, visai nestaiga ji susprogo. Taip ir palikau padvėsusiu žvilgsniu ir kvailoka šypsena tarp neskaitytų kavos puodukų. Vėliau supratau, ką reiškia pokalbiai su savimi. Ir išsigandusi ugnies sūkurio nerašiau net trumpų laiškų.