Proza

Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu – kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė – “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…

Kokia graži vieta, tas platusis Nemunas ties Kulautuva! Ypač mėnesienoj. Tuomet smulkios vandens vilnelės, mėnesienos šviesos pasidabrintos, atrodo kaip smulkios žuvelytės, pavandeniu šokinėjančios. Tuomet nakties metu – daug fantazijų. Atrodo, taip viskas turėjo būti čia romantiškais laikais. Užburtos pilys, daug panų ir daug vaiduoklių tuomet. Apie riterius čia nė nekalbėsim. Upė plaukia sau ramiai ir nuolat plaukia… Ne mažiau graži Kulautuva su savo apylinkėmis ir dienos metu. Tiek ten gyvybės pakrantėje, laivui priplaukiant. Kai jis, manevruodamas gan sunkokai ir braškėdamas savo apilsusiais šonais, kaip imąs sirgti džiova, ilgainiui prisišlieja prie tiltelio ir išmeta beatostogaujančių miesčionių minią.

Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra… Saulė nuo žydro dangaus lieja savo karštą šviesą ant visko; ant medžių, ant laukų, ant pievų žalių, ant judančių laukuose žmonių. Tyras dangus, jokio debesėlio. Jokio atvėsio, nė to malonaus vasaros vėjelio. Ir medžiai, ir žmonės – viskas pailso, visiems sunku kvėpuoti. Paukščiai nutilo ir pasislėpė paunksmėje, kur kas galėjo. Žemė nuo karščio garuoja, alsuoja. Pieva. Plati, žalia pieva, nuklota išdžiūvusio šieno pradalgėmis. Sukrauti keli kupečiai. Pievoje kruta marguliuoja žmonių būrys. Tai Vainora išsivarė visą savo šeimyną. Nuo mažo lig seno, visi čionai. – Nėr ko su oru juokauti. Neduok Dieve lietaus! Viskas per nieką.

Aš esu toks negražus, kad, kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi. Jie žiūri į mane, o aš manau: “Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta?” Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą. Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko “nauja” nepamatysi! Mano nosis suplakta, sugargaliuota. Mano akys – mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus, bet man jos dabar ašaroja, nuvargus bedirbant prie blogos šviesos ir nuolat bebadaujant. Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas ar verkiu savo mėlynomis akimis.

Kaip šuva šliaužia patvoriais dvėsti į savo ūkininką – maitintoją, taip ir Jadvyga skubino į savo namus. “Motinai prigelbėsiu, o iš kur atėjau, nežinos”, – nuolat kartojo Jadvyga. Kuo arčiau ėjo Jadvyga prie savo namų, tuo labiau mažėjo jos drąsa. Pakelyje ją pavijo senas žydas, įsėdęs pustuščiame vežimaityje. Vežimaičio dugne gulėjo keli pundeliai pakulų ir maišas su pipirais ir muilu. Jis visas buvo pakvipęs muilu ir pipirais. – Ar ne iš Amerikos? – Ne! – atsakė šaltai Jadvyga, nenorėdama nustoti savo ramumo.- Kam netiesą sakyti! Kam apgaudinėti seną žydą? Tamsta eini į dvarą! Jis paminėjo artimo dvarininko vardą. Jadvyga ėjo šalia ir nieko neatsakinėjo. Pratęs prie ponų įvairių užuogaidų, jis visai nesistebi, kad ta didelė ponia eina purvinais keliais su gražiais batukais ir koketingai suvyniotu pledu.