Jėga ir Priežastis. Šie du dalykai Tau buvo tarsi polinės priešybės. Vien mintis apie tuos, turinčius savo falsifikato pripildytose rankose valdžią ir besikišančius į Tavo mokslinių Tiesų "užsiėmimus", Tau kėlė, o didis Mokslo Varžte, tikrą siaubią! Tu kalbėjai: "Tai būtų kaip absoliutus despotas, esantis nei gydytojas, nei architektas, tačiau suvokiantis turįs galią įsakinėti bei vėliau imantis pradėti valdyti vaistus ir statyti pastatus pagal savo įnorius - rizikuodamas savo nelaimingųjų pacientų gyvybėmis ir pagreitindamas savo statinių griūtį". Savo visuomenės Tu prašei tik vieno -...
Einu prie ežero. Aplink šilta, šviesu ir tuščia. Sugalvoju išsimaudyti. Vanduo maloniai gaivina. Girdžiu kaip kitame krante šūkaloja vaikinai. Išgirstu kaip kažkuris sako - “pagauk”. Ir pamatau, kad vienas vaikinas plaukia link manęs. Jo šviesios garbanos ir akys spindi ežero paviršiuje. Pasineriu į tą žaidimą. Paplaukiojusi ratais nuo jo, “pasiduodu” - jis paliečia mano petį - “Vitalijus”. “Violė” - prisistatau ir aš. Vandenyje linksma, bet Vitalijus ima mano ranką ir aš paklūstu jo norui žengti žeme. Jis atidaro raudonos mašinos duris. Atsisėdu. O...
Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti. Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos - paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti,...
Bet aš pasiilgau namų. Tai buvo prieškalėdiniais laikais. Suėmęs savo algos likučius avansu (jau tuomet manyje, matyti, pasireiškė tikro valdininko pašaukimas), turėjau progos pasisiūdinti naują kostiumą ir nusipirkti kaubojišką skrybėlę. Tiksiančią turbūt būsimam artistui. Laiko tebuvo tiek - suskubti Kūčioms namo. Per tas apgudintas ir mano atlietuvintas sritis. Lengvu sūrmaišeliu, kuprinę užsimetęs ant pečių, keliavau. Toliau laimės ieškoti, vienoje vietoje užbaigęs darbą. Žiema lyg tyčia buvo palaida, net lytinga, visai nepritaikinta mano miestiškiems batams, tikriau - numintų batų likučiams. Keliai visur buvo pabliusę,...
Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto. Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą. Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę. Pasakodamas jis lyg atgyja,...
Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės. Pavakarys. Mudu buvome du senu draugu. Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta. - Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme? Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo...
Pavasaris baigė žengti į pasaulį. Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia. Vyturiui buvo lengviau gyventi. O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas. Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems. Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus. Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur...
Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks...
Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti....
Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios...
