Žyma: Proza

Darius Pocevičius „Paslaptys”

Užsimerkt. Įtempt visus raumenis, sulipdyt vokus, sugirgždint krūminiais, abiem kumščiais aklinai užspaust smilkinių gyslas. Stebėt, kaip žūsta tau gerai pažįstamas senas pasaulis. Stebėtis, grožėtis, kaip jis iš lėto virsta gilia, ratilais raibuliuojančia tamsuma, po to bekrašte rožinės spalvos dykyne. Įžengt į ją. Nedrąsiais pirmaisiais žingsniais išbandyt nežinomos žemės tvirtumą. Pro pirštus prasijot smilčių saują, sukelt vėją, išbarstyt jas po visą horizontą. Eit į priekį. Vis tolyn ir tolyn, be jokio orientyro, įbedus žvilgsnį tiesiai prieš save. Tuoj pat pasiklyst. Nepastebėt to, iš naujo...

Žmogžudystė „Ketvirtadienio klube”

Buvom jauni - raukšlės mums tada rūpėjo mažiau nei vėjai, prikimšę galvas, suvilioję smegenis: kas degalinėj užsieniečiams pilstė benziną, kas spausdino pirmuosius straipsnius laikraščiuose, kas patyliukais meistravo www puslapius internete, o kas nesėkmingai kurpė poeziją. Rinkomės ten, "Klube", jauni žmonės - "būsimi menininkai", nevykėliai - žurnalistai, muzikai, dailininkai, poetai ir jauni režisieriai. Rūkėm tik "lengvuosius" narkotikus, puikiai suprasdami, jog bet kuris "stipresnis" pradžioj, tiesa, suteiks euforiją, tačiau vėliau - proto pragarą ir susvetimėjimą. Gėrėm alų, viskį, degtinę ir tik labai retai vyną. Nes...

Realybė 14

Violeta prisiminė, kad Adonis prašė paskambinti. Surinko telefono numerį: 26-11-36. “Klausau”- atsiliepė vyriškas balsas. “Adoni, čia tu?”. “Taip, aš”- patvirtino. “čia Violeta skambina, nepamiršau”. “Kokia Violeta, aš nepažįstu jokios Violetos?”- vyriškas balsas nustebo. Tik dabar Violeta suvokė, kad sapną palaikė realybe. Adonį ir jo telefono numerį ji susapnavo. Viskas atrodė nerealu. Tai, kad ji taip gerai atsiminė skaičius, o dar labiau tai, kad telefono numeris iš tiesų buvo Adonio. Kokia kvailystė? Violeta įsijungė televizorių. Lietuvių astronomas kalbėjo apie pasirodžiusią kometą. Violeta gana pasyviai...

Realybė 6

Violeta grįžta iš darbo. Atsirakina duris. įeina. Nusivelka striukę, nusiauna batus. Kaip visuomet tyliai eina į savo kambarį. Nustebina namų tyla. Ar ji jau vėl išmoko nematyti ir negirdėti daiktų, žmonių? Ar namuose tikrai nieko nėra? Atidaro savo kambario duris. Ant lovos guli vaikinas, žiūri į ją kerinčiai ir šypsosi. “Nieko sau, kas tau …”. “Tavo mama mane įleido”- šypsosi jis toliau. “Ką ji sau galvoja, lyg aš pati negalėčiau susirasti draugo, gal man jo paprasčiausiai nereikia!”.”Tau patinka moterys?”- šypsosi jis nekalto vaiko...

Jurgis Savickis „Mano gimtoji Dubysa”

Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės - tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau - miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje "Niagaroje". Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima...

Jurgis Savickis „Nejaukūs šešėliai”

Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo - kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo - tartum parversti norėjo. Bėgau. Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis. Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai - platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai...

Jurgis Savickis „Vasaros kaitros”

Ar gali būti geriau, kaip sėdėti ištisą dieną ir tapyti gėlių pundą. Dėti spalvą prie spalvos, gražinti, gėrėtis. Kankintis. Ligi gims tikras gėlių vaizdas, gražesnis negu gamtoje. Mano dienos jaunos. Diena savaime praeina, nešdama kupinomis rieškučiomis džiaugsmą. Anksti rytą atsibudus ir akyse, ir mintyse vien piešiamasis paveikslas. Paprastos kambario eglinių rąstų sienos gardžiai kvepia.. Ant stalo stiklinėje vasilkų pundas ir tik viena geltona rožė. Kai ją priglaudi prie veido, kas kitas taip gali nuraminti. O jos kvapas argi neprimena kito, skaistesnio pasaulio ir...

Jurgis Savickis „Velnio šeinė katarinka” II dalis

Eimučio "folfvarke" dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė. Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti. Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks...

Jurgis Savickis „Vagis”

Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! - Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. - Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas......

Darius Pocevičius „Motina”

Ak, ir vėl tas nesibaigiantis lietus. Bjauri drėgmė smelkiasi kiaurai pro visą mano kūną, maudžia senus išopėjusius šonus, nešvariu vandeniu tvindo šilumos ir saulės išsiilgusią širdį. Žudikiški lašai be paliovos kapsi į plačiai išsiliejusias balas, lesa akmenis, žolę ir žemę, nenumaldomai tiksi, skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas. Ne, nebesulauksiu aš išganingojo saulės žvilgsnio, nebepamatys ji jau mano kančios, nenuskaidrins švelnia šypsena mano nykaus ir betikslio buvimo. Daugiau nebegaliu......