Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai
Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus. Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro.