| | |

Dalios Grybauskaitės laukia Petro Auštrevičiaus likimas?

Prasidėjo. Skaitant lietuviškus naujienų portalus atrodo, kad lietuviai atrado savo mesiją ir jau yra auforijoje. Dar net 20 000 parašų reikalingų kandidatūrai nesurinkusi Dalia Grybauskaitė jau politologų yra vadinama nugalėtoja ir vienintelis dabar jiems ramybės neduodantis klausimas yra ar jai pavyks laimėti jau per pirmą turą ar taip jai nepasiseks, kad pergalei prireiks dviejų turų. Na aš kaip matyt nelabai ką išmanantis tai manau, kad Grybauskaitė išviso rinkimų nelaimės. Nuomonei paremti net ir kelis argumentus sugalvojau. Labiausiai dabartinė situacija su Grybauskaitė man primena Petro Auštrevičiaus balotiravimosi į Prezidentus istoriją. Tą kart irgi Europiniais reikalais rūpinęs pilietis atsigręžę į Lietuvą ir augo jo populiarumas kaip ant mielių. Jis irgi buvo nepartinis, daug vilčių į jį dėta, bet jis net nepateko į antrą turą. Dabar iš jo liko tiek, kad net jo partija nekelia jo kandidatūros į prezidentus. Auštreivičiui kelią į Daukanto aikštę, mano nuomone, sutrukdė du esminiai dalykai. Pirma – jo elektoriato balsų susiskaldymas tarp jo ir Valdo Adamkaus. Antra – stiprus, na, sakykime už populistus balsuojančių žmonių kandidatas, kuriuo tuomet tapo R.Pakso paramą gavusi K.Prunskienė. Scenarijus nepilnai, bet gali kartotis ir vėl. Grybauskaitės reitingai dabar dideli ne tiek dėl jos nuopelnų, kiek dėl to, kad respondentai tikrai turbūt neįsivaizdavo kito kandidato, nei tos moteriškės, kuri visada kritikavo Kirkilą.

| | |

„Šatrijos“ medžioklės pėdsakais sekant

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės, kaip “Šatrijos”, medžioklė, prasidėjusi 1990-aisiais metais, tęsiasi iki šiol. Kaip taisyklė, suaktyvėdama prieš kiekvienus rinkimus. Ypač – Prezidento. O kadangi 2009-ieji – Lietuvos Prezidento rinkimo metai, ir Kazimiera Prunskienė juose greičiausiai vėl kandidatuos, žiniasklaidai buvo pateikta “nauja žinia” iš ciklo “Šatrijos” medžioklė su Landsbergio varovais”: Kazimiera Prunskienė nuslėpė nuo teismo savo interviu Laimai Pangonytei įrašą, kur ji “prisipažįsta”, kaip pasirenka “Šatrijos” slapyvardį”. “Betgi ne aš ėmiau interviu iš Laimos Pangonytės, bet Laima Pangonytė ėmė interviu iš manęs! Ir aš šio įrašo neturėjau! Todėl kaip aš galėjau nuslėpti tai, ko neturiu?” – žiniasklaidoje stebėjosi tokiais išpuoliais Kazimiera Prunskienė. Tuo tarpu “Karštas komentaras” nusistebėjo kai kuo kitu: kodėl šio interviu iš konteksto išimtus atskirus sakinius, ir dar savaip interpretuotus, LNK televizija parodė tik dabar, jei tuos pačius sakinius iš to paties interviu Vytautas Landsbergis citavo dar 2003-aisiais metais teisme, išteisinusiame K.Prunskienę kaip nebendradarbiavusią su KGB? Tuo metu, kai LNK televizija, “dorodama” Vytauto Landsbergio “priešininkę” Kazimierą Prunskienę remiasi tik interpretacijomis ir “pritemptomis” jos interviu L.Pangonytei ištraukomis, ištrauktomis iš konteksto, mes jums pateiksime ištrauką iš teismo posėdžio. Ir tuomet išvadas apie LNK televizijos “objektyvumą” darykite patys.

| | |

Dalia Grybauskaitė: „Taip!“. Ar įmanoma ją įveikti?

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate. Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma? Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį. Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau). Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu?

| | |

D.Grybauskaitė: “Nesu lesbietė”

Pretendentė į šalies vadovus Dalia Grybauskaitė vakar atsakė į daliai lietuvių ramiai gyventi neduodantį klausimą. Eurokomisarė pareiškė nesanti lesbietė. “Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu”, – vakar surengtoje delfi.lt konferencijoje sakė D.Grybauskaitė. Taip ji atsakė į internautės Raselės klausimą, ar tiesa, kad eurokomisarė yra netradicinės seksualinės orientacijos, draugauja su kita moterimi. Paklausta, kodėl šalia jos nėra gyvenimo draugo ir ar dėl to nejaučianti tuštumos, eurokomisarė atsakė: “Taip susiklostė gyvenimas, tuštumos nėra, gyvenimas labai užpildytas įvairiais darbais.” Vėliau vz.lt konferencijoje dalyvavusi D.Grybauskaitė teigė nepritarianti, kad būtų įteisintos pačios lyties žmonių santuokos. Paklausta, ar neketina įsivaikinti, ji atsakė neatmetanti jokių asmeninės ateities galimybių. Šį sekmadienį 53 metų sukaktį švęsianti politikė tikino esanti labai užimta, tačiau laisvu nuo darbo metu mėgstanti keliauti, skaityti ir sportuoti. Per spaudos konferenciją neišvengta ir klausimų apie eurokomisarės praeitį. Vienas internautas domėjosi, ar sparčiai karjerą tarybiniais laikais dariusiai D.Grybauskaitei neteko bendradarbiauti su slaptąja sovietų tarnyba KGB. “Neturėjau jokių ryšių su KGB. Tarybiniais laikais karjeros sparčiai nedariau. KGB buvau neįdomus egzempliorius, nes studijuodama Leningrado universitete vakariniame skyriuje dirbau eiline darbininke kailių fabrike, kuriame teko dirbti sunkų fizinį darbą stumdant karučius”, – sakė D.Grybauskaitė.

| | |

Dalia Grybauskaitė pradeda ir…

Lietuvos politinė kultūra verčia rinkėjus ilgokai laukti, kol norintys būti prezidentais asmenys baigia maivytis, gudrauti, išsidirbinėti vieni prieš kitus ir prieš balsuotojus. Procesas pagaliau įsisiūbavo ir kai kuriuos kampanijos judesius galima pradėti komentuoti nevaikštant apgraibomis. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė atsivadėjusi spyrė į paširdžius oponentams – į šnabždesius ir krizenimus apie lovos ir sovietinio saugumo (KGB) reikalus atsakė nelietuviškai konkrečiai: ne ir ne. Visi, kas aiškina, jog ji lesbietė ir kagebistė turi dvi išeitis: įrodyti arba pritilti. Tai ji padarė vos pasiskelbusi, kad sieks šalies vadovės pareigų. Tvirti ir nedviprasmiški atsakymai į pletkų pavidalų skleidžiamus teiginius (net jei jie daug kam panašūs į tiesą) – neabejotinai jos naudai. D. Grybauskaitei dar teks atsakyti į ne tokius paprastus klausimus. Vien tik asmeninio žavesio ir kietos damos įvaizdžio tam nepakaks. Kitas svarbus klausimas – kas bus D. Grybauskaitės komanda? Žiūrint į kadenciją baigiantį Valdą Adamkų, prisimenant Rolandą Paksą, įsitikiname – tai labai svarbu. Ligi šiol aplink prezidentą, nors jam ir nebuvo uždrausta rinktis, klostydavosi praktika, dėka kurios jis likdavo vienišas ir tik dalinai politiškai veiksnus. Ministerijų ir departamentų deleguoti valdininkai, kurie puikiai žinojo, kad turės grįžti į siuntusią biurokratinę mašiną, ten daryti karjerą ir laukti pensijos. Patarti turėdavo „kaip reikia“ deleguotojams.

| | |

Nuo ko slepiamos „valstybės paslaptys“?

Tiesa, anksčiau D. Grybauskaitės tinklalapyje tokių įrašų nebuvo, tad jiems atsiradus tapo aišku, kad eurokomisarė jau galutinai pasiryžo kandidatuoti – rinkimų kampanijoje vis tiek tai būtų tapę vieša. O štai kodėl ankstesnės D. Grybauskaitės biografijos buvo skelbiamos pagražinta forma – 1983 m. Leningrado universitete įgijo ekonomikos specialybę, 1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje įgijo ekonomikos mokslų daktarės laipsnį – tegul jau aiškinasi pati kandidatė. Mano neoficialiomis žiniomis, D. Grybauskaitė, kandidatuodama į eurokomisares Europos Parlamente prisipažino, jog buvo TSKP narė, bet nutylėjo, kad dar ir dėstė Aukštojoje partinėje ir ne bet ką – o politinę ekonomiją. (Neseniai vienas pažįstamas, patriotas, D. Grybauskaitės gerbėjas, energingai mane įtikinėjo, kad ekonomika sovietmečiu visgi buvo nekaltas mokslas. Tačiau kai prisimenu K. Markso ir F. Enegelso „Kapitalą“ ir klaidžiojančią po Europą jų „manifesto“ šmėklą, prisimenu ir tai, kad politinė ekonomika buvo socializmo diktatūros pamatas. Todėl taip ir vadinosi – politinė ekonomija. Kaip ten sakė V. I. Leninas: ekonominėsantvarka yra pagrindas, ant kurio iškyla politinis antstatas.) Deja, turiu nuvilti ir siūliusiuosius plačiau su D. Grybauskaitės biografija susipažinti archyvuose. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas neleidžia susipažinti su asmens duomenimis net piliečių įgaliotiems atstovams – Seimo nariams.

| | |

V.Bogušis: fariziejiškoji politika… deja ir po 20 metų

“Deja, Lietuvoje, o ypač informacinėje erdvėje minint tam tikras datas ir reiškinius nedaug kas pasikeitė. Kaip ir prieš 20 m. tebeegzistuoja tie kas žino “vienintelę teisingą tiesą” bei tie, kas niekaip netelpa į tinkamą “formatą”. Taip Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis įvertino vakarykštį LTV “Panoramos” siužetą apie tądien vykusius minėjimus skirtus 20-osioms pirmojo nesankcionuoto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo metinėms paminėti. “Manęs nestebina, kad aiškų šeimininką turinti, dabar prokonservatoriškoji LTV, kaip ir prieš 20 m. sugebėjo manęs “nepastebėti” prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Gerai, kad nors šįkart, kitaip nei anuomet nepavadino “buržuazine atgyvena, religiniu fanatiku, ekstremistu ar erke ant sveiko visuomenės kūno”. Šįkart fariziejiškoji LTV pamelavo subtiliau: neva politizuotas Bogušis apskritai atsisakė ateiti į minėjimą prie paminklo. Gaila, tačiau ir po 20 m. laisvoje Lietuvoje, “laisvai žiniasklaidai” turi įrodinėti, kad nesi kupranugaris. Todėl viešai pareiškiu, kad vakar, kaip ir prieš 20 m. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo stovėjau su žmona Virginija, deja tik užaugusių ir namus palikusių vaikų, šįkart, skirtingai nei anuomet, su mumis nebuvo. Ir čia nėra jokios politikos, o paprasta, tačiau kai kam labai sprangi ir į surežisuotą scenarijų netinkanti tiesa”, – teigia V.Bogušis.

| | |

Disidento, Seimo nario Vytauto Bogušio kalba, pasakyta iškilmingame susirinkime: „…mes pabudinom Atgimimo Aušrą“

Šiam mitingui pamatus paklojo 1979-aisiais rugpjūčio 23-ąją pasirašytas „45-ių pabaltiečių memorandumas”, kuriuo buvo kreiptasi į TSRS, Vokietijos Federatyvinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybes, šalių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą. Memorandume VFR ir VDR vyriausybių buvo prašoma viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasekmes – išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo. O Atlanto Chartą pasirašiusių valstybių vyriausybių – kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes. Memorandumas susilaukė plataus atgarsio Vakarų demokratinėse valstybėse. Manau, kad tai yra vienas svarbiausių dokumentų per visą okupacijos laikotarpį, pirmą kartą istorijoje suvienijęs Baltijos valstybes laisvės ir nepriklausomybės siekiui. Po šiuo dokumentu pasirašyti išdrįso 45 lietuviai, latviai ir estai bei 11 rusų disidentų su Aleksandru Sacharovu priešakyje. Po kvietimu į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasirašėme keturiese: A.Terleckas, V.Bogušis, P.Cidzikas ir N.Sadūnaitė. Visų šių parašų buvo nevalia išsižadėti nei už trupinį aukso ar gardaus valgio šaukštą, – jais tarytum prisiekėme Dievui.

| | |

Pirmąjį mitingą prisimenant

Prieš 20 metų Lietuvos laisvės lygos surengtas Molotovo-Ribentropo pakto metinių paminėjimo mitingas Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo tapo disidentinės veiklos Lietuvoje kulminaciniu veiksmu. Vienas iš šio mitingo organizatorių parlamentaras Vytautas Bogušis praėjus 20-čiai metų prisimena laikotarpį po garsiojo mitingo. Po mitingo tuometinės LSRS partinės ir vykdomosios valdžios nurodymu organizatorių ir mitinge dalyvavusių žmonių darbovietėse turėjo įvykti „pasmerkimai”. V. Bogušis tuo metu dirbo Jaunimo teatre. Teatro profsąjungos paliepimu visi administracijos darbuotojai ir aktoriai 1987 rugsėjo 11 dieną susirinko smerkti V. Bogušio. Kaip šiandien mano pats šios akcijos herojus, teatralai jau buvo paveikti šalyje tvyrojusių laisvėjimo nuotaikų ir vieninteliai neįvykdė valdžios nurodymo. Jie net sugebėjo susirinkimą paversti farsu (jo stenogramą galite perskaityti čia. Susirinkimo metu įrašą slapta padarė tuometinis teatro apšvietėjas, o dabar žinomas žurnalistas ir fotografas Liutauras Strimaitis. Praėjus dienai po nepavykusio „pasmerkimo” L. Strimaitis perdavė įrašą V. Bogušiui, o šis savo ruožtu nusiuntė jį į užsienį, režisieriui J. Jurašui. Režisierius pagal ypač dėkingą medžiagą sukūrė radijo spektaklį, kuris kelis kartus buvo transliuojamas „Laisvosios Europos” eteryje, o pats įrašas buvo daug kartų cituojamas įvairiose žiniasklaidos priemonėse”.)

| | |

Istorinį mitingą drabstė purvais

Uolūs partinių leidinių žurnalistai kartais persistengdavo ir nesąmoningai padėdavo disidentams. 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo organizatoriams savotiškai padėjo komunistų partijos, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų tarybos organas “Tiesa”. Seimo narys, disidentas, vienas šio istorinio mitingo organizatorių Vytautas Bogušis sakė, kad 1987-ųjų rugpjūčio 19-ąją “Tiesa” spausdino šmeižiantį Antaną Terlecką ir kitus Lietuvos disidentus straipsnį. “Tačiau šiame straipsnyje buvo ir informacija, kad rugpjūčio 23-iąją organizuojama demonstracija stalinizmo aukoms pagerbti. Lietuvos žmonės, kurie nesiklausė užsienio radijo, iš niekur kitur negalėjo sužinoti apie rengiamą akciją”, – juokėsi V.Bogušis. Įdomu, kad “Tarybinė Klaipėda” iki mitingo ir beveik dvi savaites po jo tylėjo, lyg nieko nebuvo įvykę. 1987-ųjų rugsėjo 5-ąją sugriaudėjo “liaudies” balsas ir Klaipėdos laikraštyje. Štai labai būdinga ištrauka iš vieno pensininko laiško redakcijai. Būdinga todėl, kad žmogus smerkia reiškinį, apie kurį nieko nežino ir žinoti nenori. Jis tiesiog “jautė pareigą” triuškinti tarybų valdžios priešus. “Per televizorių pamačiau ir išgirdau, kad Vilniuje, Rygoje ir Taline įvyko kažkokie susirinkimai – kažkas nori prieškarinių laikų, kažkam nepatinka Tarybų valdžia. Kas tie kažkokie – nežinau ir žinoti nenoriu, bet dėl Tarybų valdžios turiu pasakyti štai ką – ji padarė mane tikru žmogumi, ji davė viską”.