Meilės istorijos

Sulaukiau tamsiausios nakties, ir kai, išvaikęs debesis, vėjas nuskaidrino tyrą žvaigždžių spindesį bekraščiame danguje, labai atsargiai lyg tai daryčiau vogčiomis tramdydama jaudulį ištiesiau lyg sparnus rankas ir nuraškiau dangaus skliaute pakibusį mėnulio ragą. Tai dariau atsargiai, kad tik neužkliudyčiau nė vienos žvaigždelės, jos juk taip netvirtai pridaigstytos prie juodos aksomo skaros. O jei kokia ir įkris į plaukus, švelniai paimsiu ir mesiu į vėjo gūsį lyg balandėlę – lai neša jis atgal ją į padangę. Kaip malonu lytėti švelnų ir glotnų mėnulio paviršių. Jis ir šaltas kaip žarija, ir karštas lyg ledas, tačiau spinduliuodamas mistišką energiją virpina pirštus ir visą kūną. Koks lengvas, bet įsimenantis kvapas, kuris persmelkia net naktinukus. Jis panašus į vanilės ir cinamono dvelksmą, o gal į nepažįstamos neatrastų kraštų gėlės aromatą. Suspaudžiau jį tvirčiau, norėdama patenkinti savo beribį smalsumą. Jis minkštas ir kietas kaip titnagas. Sudarytas iš trapios medžiagos lyg iš nepaprastais ryšiais susietų aukso dulkelių. Kai papūčiau, dalis jų atsiskyrė ir pleveno skaisčiai švytėdamos. Tai mane užbūrė, pajutau, jog nebepriklausau sau. Pasinėriau į sapną, sapnuojamą plačiai užmerktomis akimis. Mane pažadino užgimstančios saulės spinduliai. O jo jau nebebuvo manajame glėbyje. Ir aš pamačiau tik blankų jo siluetą tolumoje, kurį sutirpdė saulės spinduliai. Kodėl jis išėjo neatsisveikinęs? Juk aš net mėnulį jam nuo dangaus nuraškiau…

Uždegu prie lovos stovinčią, vanile kvepiančia žvakę ir klausau tylos. Ach, kaip gera džiaugtis vienatve. Pirmą kart taip malonu klausyti spengiančios tylos, pabūti vienai su savo mintimis ir svajonėmis. Kaip gera paskęsti tyloj. Viskas baigta. Pagaliau. Nuo klevo krenta spalvoti lapai, vakaro miglos lašeliai ir mano liūdesys. Jis krenta ant žemės, susigeria ir išnyksta. Rodos tu tyčia ją bučiuoji, ja po mano kambario langais. Ir pats nematai, kad kerštaudamas man, keršiji pats sau: ji tik šviesiaplaukė mano kopija. Ji net kalba, elgiasi kaip aš… Ir tu su ja nejučiomis elgies kaip kažkada su manimi: bijai apkabint, kad neatstumtų, bijai bučiuot, kad neištirptų. Tu? Tu priekaištauji? Man? Nejuokink… už ką gi? už tai, kad jis mane lepina tuo, kuo lepinai tu? O tu neįvertini, kad jis duoda daug daugiau? O gal už tai, kad tu vaikštinėdamas su Ja sutinki mane su juo ten pat, kur vaikščiodavome mudu? o gal…? Na ne… Nenoriu būt su tavimi, neprašyk. Neliesk manęs savo mintimis, nesiartink žvilgsniu. Dink iš mano minčių. Jei nori pasilik prisiminimus, bet geriau nuskandink. Palik mane.

O meilė, kas ji yra aš nežinau. Norisi ir man ją pajust, bet jau pajutau, nes myliu tą, kurios niekada netūrėjau pamilti. Myliu Indrę, savo klasiokę, bet ji turi draugą. Man yra sunku, norisi pasikeisti ir gyventi kitaip, bet negaliu, nes gyvenu taip kaip gyvenu, o gyvenimas mano vienišas, be draugų, be artimųjų palaikymo, ir be žmogaus kurį myliu. O gaila, kad ši meilė nebus abipusė, ji bus skaudi man, nes ją juk reikės pamiršti. Nieko aš negaliu pakeisti, nors bandau su ja mažiau bendrauti. Sunku man, buvo sunki vaikystė, nes dešimt metų mokykloje iškentėjau klasiokų, mušimą, spardymą, ir visa kita. Kai atrodė, kad viskas baigėsi, pasirodė ji, Indrė. Pasirodė tokia graži, miela, linksma ir draugiška. Kaip man reikia pagalbos dabar, norisi imti ir papasakoti mamai, tėčiui, bert jie nepadės, o puse dienos pamokslaus. Bet meilė akla. Jei aš tai pasakiau, ir mačiau jos veide susirūpinimą, kaip atrodė viskas bus gerai, ji ištarė Mantai aš jau turiu draugą. Ir teko su tuo susitaikyti. Esu protingas žmogus, kuriu knygas, groju gitara, ir šiandien aš sukūriau dainą Indrei. Bet kai dainuoju bėga ašaros, tai yra nevilties ašaros. Niekas nežino, kiek aš iškentėjau vaikystėje, kodėl esu toks nedrąsus. Norisi tūrėti nors vieną artimą žmogų, bet kur rast tokį, aš nežinau. Myliu aš tave Indre, ir leisiu tau būti laimingai ne su manim, nors pačiam bus labai sunku, nes mylėsiu žmogų giliai širdyje. Su meile, Mantas.

Ar tave nuvyliau? Turėčiau jaustis kalta?..nes mačiau pabaigą, prieš mums pradedant. Taip, aš mačiau, kad buvai apakintas ir žinojau, kad laimėjau. Taigi pasiėmiau, kas mano amžina teise. Nusinešiau tavo sielą į naktį. Tai gali būti pasibaigę, bet tuo nesibaigs. Aš čia dėl tavęs, jei tik tau rūpėtų. Palietei mano širdį, mano sielą. Pakeitei mano gyvenimą ir visus mano tikslus. Meilė akla ir tai žinojau, kai mano širdis buvo apakinta tavęs. Bučiavau tavo lūpas ir laikiau tavo ranką. Dalijausi tavo svajonėmis ir tavo lova… aš pažįstu tavo kvapą. Buvau įpratus prie tavęs. Viso, mylimasis… viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Aš esu svajotoja, bet kai prabundu.. tu negali palaužti mano sielos – tai mano svajonės, kurias pasiimi. Kai judėsi toliau, prisimink mane, prisimink mus ir visa, kas mes buvom. Aš mačiau tave besišypsantį. Neilgai stebėjau bemiegantį. Mes turėjome abejonių, bet dabar jau viskas gerai, prisiekiu, tai tiesa. Viso, mylimasis.. viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Ir vis dar laikau tavo ranką savojoj… kai miegu. Laikui bėgant su tuo susitaikysiu. Viso, mylimasis.

Visko tiek daug nutiko: aš jau buvau save įtikinus, kad tu ne man, bet po to vėl degiau noru tave matyti, degti šokio sūkury su tavim, paskęsti tavo bučiny. Ir vėl kritimas iš dangaus – aš vos neprakeikiau tavęs, tvirtai buvau pasiryžus išplėst tave iš savo širdies, pamiršti viską, kas primintų tave, būti laisva ir nepriklausoma, galinčia būti laiminga su kitu. Bet galiausiai aš supratau, visiškai įsitikinau, jog visos mano viltys, svajonės, visi sielos keliai atveda į vieną vienintelį troškimą – žinoti, jog esu tau reikalinga ir svarbi. Nuo tos akimirkos, kai tave pamačiau, gyvenu kitame pasaulyje, kitoje, jau tavo erdvėje. Visą šį laiką svajoju tik apie tavo artumą, tik apie tavo bučinį. Trokštu tave apkabinti, prisispausti prie tavo degančios krūtinės ir jausti tik tave. Aš dažnai savęs klausiu, ar tai meilė? Tapo aišku tik viena: nei vienas mane glamonėjantis vaikinas neprivertė manęs taip virpėti, nesukėlė viduje tokios audros, tokio jausmingo geismo, kuris, Regis priverstų iškrėsti bet ką. Aš taip seniai tave mačiau. bet visgi nepamiršau, netgi pradėjau prarasti viltį, kad kada nors laikas padės man tave išstumti iš savo minčių… Viskas kas buvo, padėjo man susigaudyti savo jausmuose – suvokti, jog galiu žydėti tik tavo glėby galiu atsiverti ir būti savimi tik su tavim. Net jei niekada nebūsiu su tavim, aš lauksiu tavęs, kad ir kas nutiktų, lauksiu. Lauksiu tos šviesos, to džiaugsmo, kuris su nepaaiškinama jėga pakels nuo žemės paviršiaus… Nes išvysiu tave…

Hm… net nežinau kodėl vėl prisėdau rašyti, kaip kadaise, kai mano jausmai veržte verždavosi iš mano širdutės. Tikriausia dėl tos dainos… Nežinau… gal tiesiog seniai bemąsčiau ką iš tiesų aš dabar jaučiu, ko noriu, apie ką tikrai svajoju. Tiesą pasakius nenorėčiau galvoti apie viską kas buvo. Atrodo, kad tai jau praeitis, ir nebėra nei prasmės, nei noro varstyti jau senokai užtrenktas duris. Bet dabar turbūt ta akimirka, kai tą padaryti reikia. Kartais reikia būti nuoširdžiai net pačiai sau. O aš labai dažnai save apgaudinėju. Suku ratus aplink, bet turbūt žinau, kad turėsiu parašyt nors ką nors apie jį. Bet kas tas jis?… net nebežinau, ar aš jaučiu tokį pat didelį jausmą, kaip kadaise. Ne tai nereiškia, kad viskas dingo, kad tai buvo tik kvailas romantiškas nuotykis! Ne! Tiesiog dabar nebeišdrįsčiau atiduoti visą savo gyvenimą į jo rankas. Aš jau seniai jo nebemačiau. Gyvenau gyvenimą pilną nuostabių įvykių: pilną laimės, ir smulkių nesėkmių, pilną visko, ką gali atnešti kiekviena nauja diena. Užmiršau jį? Nežinau ar įmanoma užmiršti tokius dalykus? Laikas parodys, bet kol kas manau, kad ne… Prisipažinsiu: kad ir kokia laiminga ar nelaiminga jaučiausi, kai jis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalis – pasiilgstu to jausmo… to jausmo… Dabar, visa tai prisiminus, aš nieko nesigailiu, aš tiesiog noriu šypsotis prisiminus kiek daug linksmo (ir liūdno) tarp mūsų buvo. O visgi buvo gera… Gyventi be šio jausmo daug liūdniau… bet kurgi dingo šis jausmas?

Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai… Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis “kodėl?”. Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui… Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės spindinčių akių ir pagaliau… mano meilės. Tu tiesiog kaip nerūpestingas berniukas visa tai išmainei į laisvę. Taip, tu pasirinkai kitą gyvenimo kelią ir nuoširdžiai linkiu, einant juo, būti laimingam. O kas beliko man? O man teko visus savo jausmus išrauti iš širdies ir paskandinti taip giliai, kad jie nebepajėgtų iškilti, vėl pamačius tave. Dabar suprantu, jog tavo žodžiai, tavo juokas buvo skirti ne man. Netgi tavo bučiniai ir jie… Visa tai turėjo atitekti kitai. Kas rytą aš kėliausi žinodama, kad tu prabudai ne dėl manęs. Žinau, kad tavo gyvenime man vietos nebėra. O aš ir nebesistengsiu nieko pakeisti. Nėra prasmės. Tiesiog aš buvau mažas drugelis, kuris vieną vasaros dieną nutūpė tavo rankose. Tu grožėjaisi jo trapumu ir tik trumpą akimirką ji palaikęs savo delnuose taip lengvai paleidai… Tik nepajutai, kad palaužei drugelio sparnus. Jis nuskrido vis atsigręždamas atgal. Žinai, jo daugiau gali nebepagauti…

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia…… patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: ” Man visi patinkat….. Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!” Bet…vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį…. žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom… žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas…. žodį “labas”. Išvydau akis…. tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli… ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai. Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt… tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje… atrodo nieko daugiau nereikėjo… tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį. Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas.

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai… Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis… Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą… Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu… Palengva jis taip ir daro… Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme… Bet… Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai “sudirba”… Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly… Bet tai dar nieko… Jei ji labai nori, net atima tavo gyvenimą ir pastumia tave kritimui i bedugnę… Skausmo, kančios ir sielvarto bedugne… Ir taip kiekviena syki kai tu pasieki tos bedugnes dugną ir pabandai atsistoti ant kojų… Sunkų… Bet dėl ko dar daugiau gyvent, jei ne dėl tos akimirkos, kai tavo gyvenimas būna gražus, spalvingas ir linksmas?

Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito… kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas… kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?… ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo lovos ir nužingsniuoju prie lango. Praveriu jį. Šaltas vasario vejas leidžia atsigauti visoms mintims. Juk turiu kažkam tai pasakyti. Susirangau atgal ant savo pagalves. Bet užmigti bijau. Dabar jau nekenčiu ir sapnų. Jie man primena kaip aš tave mylėjau… ir atrodo – dar nepamiršau. O prabėgo šitiek laiko- vasara, ruduo, žiema… šitiek dienų, o mano galvoje vis dar skamba tavo vardas, tavo žodžiai. Vis dar gyvenu tavimi.. Net juokinga. Tiek pasaulyje žmonių, tiek milijonai skirtingų žmogeliukų o aš vis dar kaip mažas vaikas kažko juose ieškau. Ieškau ir nerandu… ieškau hmmm…. tavęs. Bent dalelės tavęs. Kas man primintų: tavo šypseną, veidas, žvilgsnis… Prisiminimai dar neišblėso. Jie dar liko mano širdyje ir kai mažiausiai to tikiuosi, sugrįžta ir bando sudrebinti gyvenimą. Mano susikurtą pasaulį. Kaip atsitiko šiąnakt. O dabar aš laiminga. Dabar turiu jau kitą savo Mažutį ir nei kiek nepanašų į tave.