Garsus visuomenės veikėjas Dr. Konstantinas Nekvedavičius gimė 1886 m. gegužės 15 d. Biržuose senovės lietuvių bajorų šeimoje. Dar 1906 m. K. Nekvedavičius drauge su Jonu Jonuševičiumi ir kitais kėlė tautini susipratimą, dalyvavo lietuvių artistų-mėgėjų kuopelėje Biržuose. Nuo 1907 m. iki pirmam pasauliniam karui K. Nekvedavičius buvo „Dainos” draugijos Kaune narys, vaidintojas ir dainininkas. Vaidino įvariuose veikaluose ir įvairias roles, kartu su lietuviais vaidintojais – veikėjais: K. Lekecku, A. Steponaityte-Jasiuniene, M. Tomkyte-Ruseckiene, Gineikaite-Cirtautiene, Poderiu ir kitais. Taip pat kartu su tuometiniais žinomais artistais O. Rymaite, J. Babravičiumi ir A. Sutkumi, kurie tada buvo tik mėgėjai vaidintojai. Iš užsilikusių iš 1908 m. rankraštyje K. Nekvedavičiaus eilių ir jo kurto scenos veikalo dalies matosi, kad jis jau tada vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą ir rašybą, kuri nedaug skiriasi nuo dabartinės. Be kitko K. Nekvedavičius dalyvavo 50 metu baudžiavos panaikinimo sukaktuvių paminėjime, kuris įvyko 1911 m. sausio men. 19 d. Kaune, Tilmanso salėje. Čia „Dainos” draugija vaidino Fromo-Gužučio veikalą: „Ponas ir Mužikai” ir čia jis atliko vargonininko Dundulio rolę (Žiur. 1911 m. „Vilties” 23 Nr.). 1910 m. K. Nekvedavičius organizavo griežtą Kauniečių protestą prieš lenkus, išsėdusius iš Vilniaus gerb. kun. Juoza Tumą-Vaižgantą.

Kunigas, religinių raštų rengėjas. Mokėsi Raseinių mokykloje, Vilniaus akademijoje gavo filosofijos daktaro laipsnį, baigė Varnių kunigų seminariją, nuo 1784 Varnių klebonas ir konsistorijos narys, Žemaičių vyskupijos kapitulos narys, kanauninkas, prelatas, vyskupijos oficiolas, nuo 1813 generalinis vikaras, kuriam dažnai sergąs vyskupas J.A.Giedraitis pavedė visų vyskupijos kunigų valdymą ir kilnojimą. Taip B.Gailevičius įgijo didžiausią įtaką vyskupijoje, kuria kiti kunigai nusiskųsdavo. Tačiau B.Gailevičius buvo neambicingas, kuklus, atsidavęs vyskupijos reikalams, tos savo įtakos blogam nenaudojo, net daug kunigų apsaugojo nuo svetimai įtakai lengvai pasiduodančio vyskupo fantazijų. Didelio populiarumo įgijo per 1831 choleros epidemiją, kai paskelbus karantiną aplink Varnius, kad neišplistų epidemija, tik B.Gailevičiaus dėka Varnių varguomenė, ypač žydai, išliko gyvi. Užrašė Varnių bažnyčiai 6300 auksinų ir prieš mirtį dovanojo visas skolas skolininkams, ypač žydams. Priklausė Telšių apskrities T. Kosciuszkos sukilėlių įsteigtai tvarkos palaikymo komisijai.

Kunigas, pamokslininkas. 1785 Joniškio klebonas, nuo 1793 Varnių altarista ir katedros pamokslininkas. Rankraštyje paliko lietuviškų ir lenkiškų pamokslų rinkinį.

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

Butkų Juzė (tikroji pavardė – Juozas Butkus) gimė Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (tuomet – Telšių apskritis) 1893 m. liepos mėnesio 15 d. neturtingo valstiečio, turėjusio vos vieną hektarą žemės, šeimoje. Kad ir varge, nepritekliuje gyvendami, Juozuko tėvai buvo šviesūs žmonės. Jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Juozukas, eidamas septintuosius metus, jau pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Pastarasis Butkui vis siųsdavo „Vilniaus žinias”. Juozas Butkus nuo pat vaikystės buvo gana aktyvus. Pats kiek pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus – ir taip iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją. Štai kaip pats poetas, jau būdamas suaugęs, aprašo šią savo kelionę: „Tik penkiolika metų sukakęs, persiskyriau su kaimo daraktoriaus pareigomis ir arkliais su prekių vežėjais išvykau per Palangą pajūriu Liepojon.. Toji beveik trijų dienų kelionė taip pagavo mane, kad nutariau tapti rašytoju, poetu. Bet visas mano mokslo ir gyvenimo kelias buvo toks painus ir vargingas, kad aš vis negaliu pilna žodžio prasme savo pažadų ištesėti”.

Kunigas, rašytojas. Baigė Varnių kunigų seminariją, 1850 įšventintas kunigu, paskiriamas Kėdainių vikaru. 1852-53 Pušaloto administratorius, 1856-1860 Obelių vikaras, 1861-62 Kriaunių administratorius, 1862-63 Kaunatavo filialistas, 1864-90 Žemalės klebonas, nuo 1891 Plungės altaristas. Išspausdino “Deszyms uvogų” ir “Antonevičiaus Trumpi pamokinimai”.

Juozas Barisa – gim. 1929 m.Trečialaukio kaime. Buvęs partizanas, rašytojas. Vytautas Bernotas – gim. 1930 m. Radžiūnų kaime. Socialinių mokslų daktaras, docentas. Jonas Bareišis – gim. 1942 m. Puodžių kaime. Inžinierius mechanikas, technikos mokslų kandidatas, profesorius. Romualdas Dapkus – gim. 1931 m. Andreikėnų kaime. Filosofijos mokslų kandidatas, humanitarinių mokslų daktaras. Antanas Dikinis – (1863-1926), gim. Degučių kaime. Knygnešys. Genovaitė Driukienė – (1937-1996), gim. Puodžių kaime. Bibliotekininkė, nusipelniusi kultūros, švietimo darbuotoja. Povilas Gasiulis – gim. 1944 m. Medenių kaime. Mokytojas, vertėjas. Irena Gudavičienė (Gansiniauskaitė) – gim. 1950 m. Gedimino kaime. Rašytoja. Antanas Valdas Gurskis – gim. 1936 m. Klovinių kaime. Dailininkas.

Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Pranas Genys – žmogus, kurio vardas gerai žinomas ne tik Telšiuose, bet ir visoje Žemaitijoje. Žinomas jis ir kaip poetas, publicistas, didelis kultūros veikėjas, didžiausio Žemaitijoje „Alkos” muziejaus įkūrėjas bei statytojas. Tai tragiško likimo, bet nepaprastai tvirtos, užgrūdintos valios žmogus. Kartu jis ir svajotojas, romantikas, palikęs po savęs ryškius, nenykstančius pėdsakus, įmintus Žemaitijos, o ypač Telšių kultūriniame gyvenime. Pranas Genys gimė 1902 metais kovo 1 d. Kalnėnų kaime, netoli Telšių. Ši gimimo data nurodyta remiantis 1940 m. išleista „Lietuviškąja enciklopedija”, nors Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai”73 nurodoma kita gimimo data – 1902 m. vasario 15 d. P. Genio tėvai Kalnėnuose turėjo stambų ūkį su 50 ha žemės, kildino save iš bajorų. Šeimoje augo 5 vaikai, iš kurių Pranas – vyriausias. Jis iš pat mažens buvo jautrus, pastabus, romantiškas. Daug įtakos būsimam poetui darė gimtojo kaimo aplinka. Tai vėliau ryškiai atsispindėjo P. Genio eilėraščiuose.