Aro­ni­ja – vai­si­nis, vais­ti­nis, me­din­gas, tech­ni­nis au­ga­las. Pa­gal vi­ta­mi­no P kie­kį aro­ni­jai nė­ra ly­gių. Au­ga­lai de­ko­ra­ty­vūs, kom­pak­tiš­ki; žy­di bal­tais žie­dais, su­telk­tais skė­ti­niuo­se žie­dy­nuo­se. Žie­dai pra­si­sklei­džia pra­ėjus pa­va­sa­ri­nėms šal­noms; žy­di gau­siai ir il­gai – dau­giau kaip dvi sa­vai­tes. Va­sa­rą krū­mų la­pai tam­siai ža­li, bliz­gan­tys, ru­de­nį – ug­ni­niai rau­do­ni. Krū­mus puo­šia ir stam­bios, be­veik juo­dų uo­gų ke­kės.

Aro­ni­jų krū­mai pui­kiai at­ro­do ir pa­vie­niui, ir gru­pė­mis. Tin­ka gy­va­tvorėms, ap­sau­gi­nėms juos­toms prie ke­lių, ge­le­žin­ke­lių, ga­my­bi­nėms te­ri­to­ri­joms ap­žel­din­ti. Ypač gra­ži aro­ni­ja įskie­py­ta į pa­pras­to­jo šer­mukš­nio ka­mie­ną. Aro­ni­jos ge­rai ve­ge­tuo­ja už­terš­to­je at­mo­sfe­roje: ga­li aug­ti dū­mais ir įvai­rio­mis du­jo­mis ter­šia­mo­je vie­to­vė­je.

Juo­da­vai­sė aro­ni­ja (Aro­nia me­la­no­car­pa (Michx.) El­liott) – erš­kė­ti­nių (Ro­sa­ce­ae Juss.) šei­mos au­ga­las. Sa­va­ran­kiš­ka aro­ni­jos gen­tis Aro­nia Pers. bu­vo iš­skir­ta tik penk­ta­ja­me pra­ėju­sio šimt­me­čio de­šimt­me­ty­je. Dar ir da­bar kar­tais aro­ni­jos va­di­na­mos juo­da­vai­siais šer­mukš­niais.

Juo­da­vai­sės aro­ni­jos tė­vy­nė – Šiau­rės Ame­ri­ka, ta­čiau ge­rai au­ga ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je, Bal­ti­jos ša­ly­se, Bal­ta­ru­si­jo­je, Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je. Ne­pa­ste­bė­ta spe­ci­fi­nių aro­ni­jos ken­kė­jų ar li­gų. De­rė­ti pra­de­da anks­ti (ant­rai­siais-tre­čiai­siais au­gi­ni­mo me­tais), ir me­tams bė­gant der­liai di­dė­ja. At­spa­ri šal­čiams. Ge­rai dau­gi­na­si ve­ge­ta­ty­viš­kai ir sėk­lo­mis. Aro­ni­jų gen­ty­je yra trys rū­šys, Lie­tu­vo­je in­tro­du­kuo­ta tik juo­da­vai­sė aro­ni­ja.

Tai dau­gia­me­čiai švie­so­mė­giai 2,5-3 m aukš­čio krū­mai. Jau­nų au­ga­lų ša­kos su­sig­lau­du­sios, vė­liau jos pra­si­sklei­džia į ša­lis. Vi­du­ti­niš­kai su­au­gę (10-12 me­tų) krū­mai tu­ri apie 50 stie­bų, ku­rių am­žius nuo 2 iki 10 me­tų. Ne­ge­ni­mi stie­bai bū­na gy­vy­bin­gi 10-15 me­tų, bet jų pro­duk­ty­vu­sis am­žius – 6-9 me­tai. Men­kai de­ran­tys ar­ba vi­sai ne­de­ran­tys stie­bai iš­pjau­na­mi prie krū­mo pa­grin­do anks­ti pa­va­sa­rį ar­ba vė­lai ru­de­nį. Se­ni stie­bai at­pa­žįs­ta­mi iš sau­sų vir­šū­nių, jų žie­vė bū­na pil­ka.

Vie­na­me­čiai ūg­liai plo­ni, be­veik pli­ki, tam­siai pil­ki. Prie ūg­lių pri­glu­dę ne­di­de­li, tam­siai rus­vi, iki 9 mm il­gio ir 4 mm skersmens, su 3-4 den­gia­mai­siais žvy­nais, nu­smai­lė­ję ve­ge­ta­ty­vi­niai pum­pu­rai. La­pai iš­ti­si­niai, daž­niau­siai pla­čiai ova­liš­ki, trum­pa smai­la vir­šū­nė­le, pra­žan­gi­niai. Jų vir­šu­ti­nė pu­sė stan­di, bliz­gan­ti, ryš­kiai ža­lia, ru­de­nį la­pai pa­raus­ta. Apa­ti­nė pu­sė balkš­va, šiek tiek pū­kuo­ta. La­pų il­gis – 7-8,5 cm, plo­tis – 5-6,5 cm. Lap­ko­tis trum­pas (apie 1 cm), plo­nas.

Žie­dai ir vai­siai

Žie­dai dvi­ly­čiai, su­telk­ti skė­ti­niuo­se žie­dy­nuo­se. Pa­vie­niai žie­dai 1-1,2 cm sker­smens, pen­kia­na­riai. Be­veik kiek­vie­no žie­do mez­gi­nės liz­de už­si­mez­ga vai­sius. Ža­li vai­siai plau­kuo­ti, bet jiems pra­dė­jus nok­ti plau­ke­liai dings­ta. Vai­siai ru­tu­liš­ki (obuo­lė­liai), su ne­žy­mia tau­re­le vir­šū­nė­je, be­veik juo­di su mels­vu vaš­ki­niu ap­na­šu, bliz­gan­tys, sve­ria apie 1 g. Jų minkš­ti­mas raus­vas, sa­vo­tiš­kai ma­lo­naus, kiek su­trau­kian­čio sko­nio, sul­tin­gas. Sėk­los smul­kios, rus­vos, vie­na­me vai­siu­je bū­na 3-5 sėk­los.

Jau­nuo­se juo­da­vai­sės aro­ni­jos krū­muo­se gau­su be­au­gan­čių ūg­lių. Iš­pjo­vus se­nes­nius stie­bus, krū­mai grei­tai iš­au­gi­na nau­jus. Net tris­de­šimt­me­čiai au­ga­lai svei­kai at­ro­do ir ge­rai de­ra.

Vai­si­niai pum­pu­rai for­muo­ja­si vie­na­me­čių ūg­lių la­pų pa­žas­ty­se. Pir­mo­je va­sa­ros pu­sė­je jie be­veik ne­si­ski­ria nuo ve­ge­ta­ty­vi­nių, bet jau ant­ro­je rug­pjū­čio pu­sė­je ryš­kė­ja jų skir­tu­mai, o rug­sė­jo pa­bai­go­je ga­li­ma ste­bė­ti žie­dų (ir net žie­dy­nų) užuo­maz­gas.

Spa­lio pa­bai­go­je-lap­kri­čio pra­džio­je (tai pri­klau­so nuo me­tų me­te­o­ro­lo­gi­nių są­ly­gų) pum­pu­rai bū­na pa­si­ruo­šę žie­mai. Pa­va­sa­rį, ko­vo pa­bai­go­je – ba­lan­džio mėn., kai vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra bū­na 5-60C, pum­pu­rai pra­de­da brink­ti. Ta­čiau pra­žys­ta juo­da­vai­sė aro­ni­ja vė­lai – ge­gu­žės ant­rą­jį-tre­či­ą­jį de­šim­ta­die­nį, po pa­va­sa­ri­nių šal­nų. Pir­miau­sia pra­de­da žy­dė­ti ar­ti krū­mo pa­grin­do iš­si­dės­čiu­sių stie­bų žie­dy­nai ir vie­na­me­čių ūg­lių vir­šū­ni­niai žie­dy­nai, vi­si ki­ti žy­di vė­liau, ta­čiau skir­tu­mas – 3-4 die­nos. Vie­na­me žie­dy­ne vi­du­ti­niš­kai bū­na 20-26 žie­dai, vir­šū­ni­niuo­se – iki 35. Pa­pras­tai už­si­mez­ga 80-90 proc. vai­sių. Vai­siai bręs­ta 80-90pas­ku­ti­nį jų bren­di­mo mė­ne­sį ma­sė pa­di­dė­ja dau­giau kaip 2 kar­tus. Jau­nų krū­mų (4-5 me­tų) stie­bų vir­šū­nė­se su­bren­dę vai­siai sve­ria iki 1,5, o kar­tais – 1,8-2,0 g.

So­di­nu­kai pra­de­da de­rė­ti ant­rai­siais-tre­čiai­siais me­tais. Di­džiau­sias vai­sių der­lius su­ren­ka­mas nuo 4-7 me­tų stie­bų. Aro­ni­jos de­ra kas­met. Uo­gos leng­vai ski­na­mos. Dau­gia­me­tis der­liaus vi­dur­kis – nuo 2,8 (jau­nų au­ga­lų) iki 6,8 t/ha (7-9 me­tų am­žiaus au­ga­lų). Pa­lan­kiau­sio­mis są­ly­go­mis vie­nas krū­mas ga­li iš­au­gin­ti 8-10 kg uo­gų, tuo­met der­lius bū­na 12,5 t/ha.

Juo­da­vai­sė aro­ni­ja dau­gi­na­ma ve­ge­ta­ty­viš­kai (at­lan­ko­mis, au­gi­niais, krū­mų da­li­ji­mu, skie­pi­ji­mu) ir sėk­lo­mis. La­biau­siai pa­pli­tęs pas­ta­ra­sis dau­gi­ni­mo bū­das.

Dau­gi­ni­mas sėk­lo­mis

Dau­gi­nant sėk­lo­mis, pa­li­kuo­nims per­duo­da­mos vi­sos mo­ti­ni­nių au­ga­lų sa­vy­bės. Sėk­los at­ski­ria­mos (iš­plau­na­mos) nuo iš­spau­dų, nau­do­jant tan­kius sie­tus (an­ge­lių sker­smuo ne di­des­nis kaip 0,1 cm). Sėk­los pa­sklei­džia­mos plo­nu, apie 0,5 cm sto­rio sluoks­niu. Jų nuo­džiū­vis tu­ri ne­vir­šy­ti 15 proc. Iš 1 kg vai­sių pa­ruo­šia­ma tik 0,5-0,7 proc. sėk­lų. Sėk­los smul­kios (1 000 vnt. ma­sė – 3,2-3,4 g), to­dėl jos lai­ko­mos tan­kaus au­di­nio mai­šuo­se ar­ba me­di­niuo­se ar stik­li­niuo­se in­duo­se. Dai­gu­mas svy­ruo­ja nuo 55 iki 90 proc.

Juo­da­vai­sių aro­ni­jų sėk­los sun­kiai dygs­ta, o jų dai­gu­mą pa­di­di­na stra­ti­fi­ka­vi­mas, trun­kan­tis 3-4 mė­ne­sius. Šį dar­bą rei­kė­tų pra­dė­ti lap­kri­čio mė­ne­sį. Sėk­los dė­žė­se su­sluoks­niuo­ja­mos su smul­kio­mis dur­pė­mis ir iki sau­sio mėn. lai­ko­mos 12-16oC tem­pe­ra­tū­ro­je. Po to per­ke­lia­mos į vė­ses­nę pa­tal­pą (6-8oC). Va­sa­rio mėn. vėl grą­ži­na­mos į šil­tes­nę vie­tą (12-16oC) ir ko­vo pra­džio­je tik­ri­na­mas jų dai­gu­mas. Jei­gu da­lis sėk­lų iš­brin­ku­si, sėk­los su pra­si­ka­lu­sio­mis šak­ne­lė­mis, dė­žės per­ne­ša­mos į le­dai­nę (nuo 2 iki -3oC) ir lai­ko­mos ten iki sė­jos (ba­lan­džio mėn.).

Stra­ti­fi­kuo­ja­mos sėk­los du kar­tus per sa­vai­tę pa­mai­šo­mos, pa­lais­to­mos tiek, kad su­spau­dus sau­jo­je dur­pių ir sėk­lų mi­ši­nį, ma­sė iš­lai­ky­tų for­mą, bet van­duo ne­var­vė­tų.

Sė­ja ir pa­sė­lio prie­žiū­ra

Aro­ni­joms au­gin­ti tin­ka­miau­si yra leng­vi ir vi­du­ti­niai prie­mo­liai. Po­dir­vis tu­ri bū­ti im­lus drėg­mei, nes jos trū­ku­mas ali­na au­ga­lus. Aro­ni­jos ga­li aug­ti nu­sau­sin­ta­me dur­py­ne, jei vie­ta at­vi­ra ir šiek tiek nuo­lai­džiu pa­vir­šiu­mi. Sė­ja­ma į iš anks­to pa­ruoš­tą, der­lin­gą, gi­liai įdirb­tą, ne­pik­tžo­lė­tą dir­vą. Va­gu­tės 6-7 cm gy­lio, tarp jų pa­lie­ka­mi 70 cm at­stu­mai. Prieš sė­ją sėk­los su­mai­šo­mos su pju­ve­no­mis (1:1), pa­sė­tos tru­pu­tį už­be­ria­mos že­mė­mis, o ant jų už­pi­la­mos pju­ve­nos (sluoks­nio sto­ris – apie 1 cm). Į pju­ve­nas tik­tų įmai­šy­ti su­per­fos­fa­to (3 kg – 100 kg pju­ve­nų). Vie­nam hek­ta­rui už­sė­ti rei­kia 5-6 kg sėk­lų (10 m2 – 5,0 g). Vie­nam li­ni­ji­niam met­rui rei­kia 1,0 g dai­gių sėk­lų. Sėk­las ge­riau sė­ti į dė­žu­tes ar­ba ins­pek­tus, o pa­va­sa­rį dai­ge­lius so­din­ti lau­ke.

Dai­gai iš pra­džių au­ga lė­tai ir pir­mai­siais me­tais sė­ji­nu­kai bū­na ne aukš­tes­ni kaip 20 cm. Ar­ti že­mės pa­vir­šiaus sė­ji­nu­kai už­au­gi­na 4-5 trum­pus ūg­lius, nes veik­liau­sia ke­re­lio da­lis yra že­miau šak­nies kak­le­lio. Iš šios da­lies iš­au­ga ūg­liai ir šak­nias­tie­biai. Per dve­jus me­tus pu­rio­je dir­vo­je sė­ji­nu­kai iš­au­gi­na gau­sias šak­ne­les.

Kai iš­au­ga ant­ra­sis tik­rasis la­pe­lis, pa­sė­lis re­ti­na­mas 5-6 cm at­stu­mais. Ket­vir­to­jo-penk­to­jo tik­rų­jų la­pe­lių fa­zė­je dai­gai re­ti­na­mi pas­ku­ti­nį kar­tą – kas 8-10 cm. Jei dir­va ne­pa­kan­ka­mai der­lin­ga, pa­sė­lis trę­šia­mas pu­ve­no­mis ir NPK trą­šo­mis (po 20 kg/ha v.m.). Jei rei­kia, trę­šiant lais­to­ma.

Po mė­ne­sio trę­šia­ma an­trą kar­tą to­mis pa­čio­mis trą­šų do­zė­mis. Kar­tais nau­din­ga pa­tręš­ti ir tre­čią kar­tą (rug­pjū­čio pra­džio­je), bet be azo­to trą­šų. Trę­šia­ma pu­re­nant tar­pu­ei­lius apie 10 cm at­stu­mu nuo au­ga­lų. Vi­sas trą­šas, iš­sky­rus azo­to, tin­ka iš­ber­ti į dir­vą prieš sė­ją.

Ant­rų­jų me­tų anks­tų pa­va­sa­rį, tik nu­tir­pus snie­gui, trą­šos iš­be­ria­mos tar­pu­ei­liuo­se, o vė­liau juos įdir­bant, įter­pia­mos gi­liau. Rug­sė­jo pabaigoje – spa­lio mėnesį sė­ji­nu­kai iš­ka­sa­mi ir rū­šiuo­ja­mi: I rū­šies – 40-50 cm aukš­čio au­ga­lai su 4-5 stie­be­liais, su 6-10 ša­ke­lių, ku­rių il­gis 20-30 cm; II rū­šies sė­ji­nu­kų aukš­tis ne­daug ski­ria­si nuo I rū­šies, ta­čiau plo­nes­ni stie­be­liai ir silp­nes­nės šak­ne­lės.

Prieš so­di­nant so­di­nu­kus į jiems skir­tą vie­tą, dir­vą rei­kė­tų pa­tręš­ti mėš­lu (30-40 t/ha), dar ge­riau – prieš tai vie­ne­rius me­tus lai­ky­ti pū­dy­mą. Pa­va­sa­rį, že­mei at­ši­lus iki 10-15 cm, so­di­nu­kai so­di­na­mi į iš ru­dens pa­ruoš­tas duo­bes (40×60 cm), ei­lė­se at­stu­mai – 2-2,5 m, tarp ei­lių – 4-5 m. So­din­ti ga­li­ma ir me­cha­ni­zuo­tai.

Jau­nų au­ga­lų plan­ta­ci­jo­je rei­kia nuo­lat nai­kin­ti pik­tžo­les. Pir­muo­sius ket­ve­rius me­tus tar­pu­ei­liuo­se ga­li­ma au­gin­ti agur­kus, po­mi­do­rus, svo­gū­nus ir ki­tas dar­žo­ves. Jei dir­va pik­tžo­lė­ta ar­ba no­ri­ma pa­ge­rin­ti jos fi­zi­nes sa­vy­bes, tar­pu­ei­liuo­se sė­ja­mos gars­ty­čios, bar­kū­nai, lu­bi­nai. Ar­ti de­ran­čių au­ga­lų dir­va dir­ba­ma sek­liai (6-7 cm), kad ne­bū­tų pa­žeis­tos au­ga­lų šak­nys.

Aro­ni­jos mėgs­ta drėg­mę, to­dėl že­mė apie au­ga­lus pa­den­gia­ma mėš­lu, dur­pė­mis, pju­ve­no­mis, la­pais, šiau­dais. Taip ne tik iš­si­lai­kys drėg­mė, bet ir bus stel­bia­mos pik­tžo­lės, o dir­vos pa­vir­šius liks pu­rus.

Aro­ni­jų krū­mai for­muo­ja­mi anks­ti pa­va­sa­rį, be­bai­giant tirp­ti snie­gui. Pa­ša­li­na­mi se­ni, iš­džiū­vę, nu­ša­lę, li­go­ti, nu­lū­žę stie­bai. Ap­ša­lu­sių ir su­ža­lo­tų jau­nų ūg­lių da­lis nu­ge­ni­ma iki svei­kos vie­tos. Krū­mą tu­ri su­da­ry­ti 50-70 įvai­raus am­žiaus stie­bų. Svei­ki stie­bai ne­trum­pi­na­mi. De­ran­čių krū­mų stie­bų prie­au­gis – 15-25 cm.

Aro­ni­jos trę­šia­mos su­per­fos­fa­tu (200-500 kg/ha, t.y 200-500 g/10 m2), amo­nio sa­liet­ra (200-300 kg/ha ar­ba 200-300 g/10 m2), ka­lio sa­liet­ra (100-300 kg/ha ar­ba 100-300 g/10 m2). Trę­šia­ma taip pat, kaip ir bet ku­riuos uo­gak­rū­mius.

Juo­da­vai­ses aro­ni­jas kar­tais puo­la glei­vi­niai pjūk­le­liai. Nuo jų purš­kia­ma 0,7 proc. kal­ci­nuo­tos so­dos arba 0,2 proc. Pa­ry­žiaus ža­lu­mos su 0,4 proc. mui­lo tir­pa­lu.

Li­gos daž­niau­siai pa­ste­bi­mos, kai au­ga­lai su­so­din­ti per tan­kiai. Ser­gan­tys mo­ni­lio­ze au­ga­lai purš­kia­mi 1 proc. bor­do skys­čiu: pir­mą­jį kar­tą – au­ga­lams nu­žy­dė­jus, ant­rą­jį – pra­ėjus 10 die­nų po pir­mo­jo purš­ki­mo.

Plan­ta­ci­jos įvei­si­mas

Juo­da­vai­sės aro­ni­jos šak­nų sis­te­ma kuokš­ti­nė. Ver­ti­ka­lio­sios šak­nys pra­si­skver­bu­sios gi­lyn – 1 m ir dau­giau, bet pa­grin­di­nė šak­nų ma­sė (ho­ri­zon­ta­lio­sios šak­nys) iš­si­dės­čiu­si 5- 40 cm gy­ly­je, o ar­ti dir­vos pa­vir­šiaus bū­na per 40 proc. šak­nų. Pa­grin­di­nė šak­nų ma­sė yra po krū­mu ir tik apie 15 proc. šak­nų nu­si­drie­kia už jo pro­jek­ci­nio plo­to ri­bų. Šių šak­nų ma­sės sker­smuo – iki 2 m. Į tai bū­ti­na at­si­žvelg­ti įvei­siant aro­ni­jų plan­ta­ci­ją, kur tar­pai tarp au­ga­lų tu­ri bū­ti ne ma­žes­ni kaip 2,5 m.

Plan­ta­ci­jos plo­tas ga­li bū­ti nuo 100 m2 iki ke­lių ha (3-6 ar­ba dar dau­giau). Aro­ni­jos ge­rai au­ga įvai­rio­se dir­vo­se. Jas ga­li­ma so­din­ti ten, kur ne­pa­ran­ku au­gin­ti ki­tus so­do ar dar­žo au­ga­lus. Ta­čiau rei­kia at­si­min­ti, kad aro­ni­jos skurs sau­so­se nuo­kal­nė­se ar­ba už­pa­vė­sin­to­se vie­to­se, nes tai švie­so­mė­giai au­ga­lai. Jiems rei­ka­lin­gas me­ti­nis kri­tu­lių kie­kis – apie 600 mm. Lie­tu­vo­je dau­gia­me­tis kri­tu­lių vi­dur­kis 500-600 mm.

La­biau­sia aro­ni­joms drėg­mė rei­ka­lin­ga pa­va­sa­rį ir lie­pos-rug­pjū­čio mėn. – for­muo­jan­tis vai­siams. Aro­ni­jo­mis ga­li­ma at­skir­ti vi­di­nius so­do ta­ke­lius nuo dir­ba­mos že­mės plo­te­lių, pa­lie­kant tarp krū­mų 1,5-2,0 m. Po 8-10 me­tų to­kie krū­mai su­si­jun­gia la­jo­mis ir su­da­ro vien­ti­są juos­tą. Juos ga­li­ma at­sar­giai ap­kar­py­ti, stip­riai ne­ža­lo­jant krū­mų, tik su­tei­kiant jiems kar­po­mos gy­va­tvorės for­mą. Po to­kiais krū­mais gal kiek sun­kiau pu­ren­ti dir­vą, tad po jais sė­ja­mi bal­tie­ji do­bi­liu­kai, erai­či­nai, mo­tie­ju­kai, o jų juos­ta kart­kar­tė­mis ap­rė­mi­na­ma kas­tu­vu.

So­di­nant aro­ni­jas ne­di­de­lė­je nuo­kal­nė­je (ne dau­giau kaip 10o), tarp ei­lių bū­ti­na pa­lik­ti 4,5-5,0 m, o ei­lės tu­ri bū­ti iš­dės­ty­tos sker­sai nuo­kal­nės, kad lie­tus ne­nu­plau­tų dir­vo­že­mio.

7-8 me­tų am­žiaus aro­ni­jų krū­mai ne­ge­ni­mi, jie la­bai der­lūs. Tuo me­tu at­lie­ka­mi tik dir­vos dir­bi­mo bei au­ga­lų prie­žiū­ros dar­bai. Ta­da krū­mai bū­na veš­lūs dėl di­de­lio la­pų asi­mi­lia­ci­jos pa­vir­šiaus, o ūg­liai ru­de­nį grei­čiau su­me­dė­ja ir au­ga­luo­se ak­ty­viau kau­pia­si at­sar­gi­nės mais­to me­džia­gos, ku­rios žie­mą ap­sau­go juos, kad ne­iš­šal­tų. Ge­rai pri­žiū­ri­mi aro­ni­jos krū­mai pui­kiai de­ra iki 20-25 me­tų am­žiaus.

Aro­ni­ja – ren­ta­bi­lus au­ga­las. Aro­ni­jų plan­ta­ci­jai įveis­ti rei­kia iki 1,5 kar­to ma­žiau są­nau­dų ne­gu obe­lų so­dui ar­ba ser­ben­ty­nui. Juo­dų­jų ser­ben­tų ir juo­da­vai­sių aro­ni­jų plan­ta­ci­jų ren­ta­bi­lu­mo san­ty­kis 55:85. Aro­ni­jų vai­sius ne­su­dė­tin­ga skin­ti: per die­ną žmo­gus vi­du­ti­niš­kai pri­ski­na 70-100 kg vai­sių. Kaip įpras­ta, jie ski­na­mi gied­rą die­ną. Jei sie­kia­ma iš­lai­ky­ti juos švie­žius, ski­na­ma ke­kė­mis, ta­čiau bū­ti­na sau­go­ti vir­šū­ni­nius pum­pu­rus. Vai­siai ant krū­mų il­gai lai­ko­si, ta­čiau jų ko­ky­bė laips­niš­kai pra­stė­ja, to­dėl sky­ni­mo ne­rei­kia ati­dė­lio­ti.

Be ko­te­lių skin­ti vai­siai tin­ka sul­tims, uo­gie­nėms ir kt. ga­mi­niams. Švie­ži vai­siai iš­bū­na 1,5-2 mėn. drėg­no­ko­je 10oC tem­pe­ra­tū­ros pa­tal­po­je. Jei nu­ski­na­mos ke­kės, jos su­ve­ria­mos ant vie­lų ar vir­ve­lių ir pa­ka­bi­na­mos ant aukš­to, san­dė­liuo­se, ne­kū­re­na­mo­se pa­tal­po­se. Iki pa­va­sa­rio vai­sius ga­li­ma iš­lai­ky­ti šal­dy­tu­ve 0-3oC tem­pe­ra­tū­ro­je, o dar ge­riau – šal­dik­liuo­se. Pa­to­giau juos lai­ky­ti su­pils­čius į plas­ti­ki­nius mai­še­lius po 1,0-1,5 kg. Lai­ko­mi vai­siai tam­pa sal­des­ni, su­ma­žė­ja ait­ru­mas. Kar­tais vai­siai džio­vi­na­mi džio­vyk­lo­se 45-50oC tem­pe­ra­tū­ro­je, po to ma­la­mi, o mil­tai nau­do­ja­mi įda­rams, įvai­riems ke­pi­niams pa­ska­nin­ti bei su­teik­ti spal­vą. Tam, kad il­giau iš­si­lai­ky­tų vi­ta­mi­nai ir ki­tos veik­lio­sios me­džia­gos, nu­skin­tus vai­sius iš kar­to ga­li­ma su­trin­ti su cuk­ru­mi (1:1) ir lai­ky­ti vė­sio­je vie­to­je ar­ba vai­sius už­pil­ti ne­sal­din­to­mis, iki 80-85oC tem­pe­ra­tū­ros pa­šil­dy­to­mis jų sul­ti­mis ir pas­te­rizuoti. Iš 10 kg vai­sių iš­spau­džia­ma 7-7,5 l sul­čių. Aro­ni­jų pro­duk­tai sa­vi­to ma­lo­naus sko­nio ir la­bai ver­tin­gi.

Dr. Sil­vi­ja RIM­KIE­NĖ
VDU KAU­NO BO­TA­NI­KOS SO­DAS

Views All Time
Views All Time
8769
Views Today
Views Today
1
0 0