Įsivaizduok ankstesnių laikų verslininką: parduotuvės savininką, bakalėją turinčią šeimą, mažo fabrikėlio valdytoją, samdantį vietinius žmones, kurie į darbą eina pėsčiomis. Visais šiais atvejais, savininkai aiškiai atpažįstami ir paprastai gyvena toje pačioje bendruomenėje su darbuotojais.

Kai išgirsti apie kompaniją, „tampančia vieša“, dažnai tai skamba kolektyviai ir demokratiškai: kiekvienas gali investuoti ir būti augimo bei sėkmės dalimi. Bet kas iš tiesų atsakingas už šią struktūrą ir kokius ji lemia sprendimus?

Apie tai aš mąsčiau dešimt metų dirbdamas Fortune 100 kompanijoje. Atviros akcinės bendrovės taip pat turi savininkus, bet tenka atlupti daug svogūną primenančių sluoksnių, kad apie juos ką nors sužinotum. Formaliai žiūrint, kiekvienas akcininkas yra savininkas, turintis teisę į firmos dalį. Tačiau bendras kompanijos akcijų kiekis dažnai skaičiuojamas šimtais milijonų; reiktų kruopštaus tyrimo, kad ką nors išsiaiškintum apie visus akcininkus.

Individualūs investuotojai pasimato retai, nors vis dar pasitaiko turtingų šeimų ar fondų su pakankamo dydžio paketais (kad jiems būtų reikalingas ypatingas dėmesys). Dažniau akcijos yra padalintos tarp institucinių investuotojų: apribotos rizikos fondų, holdingo bendrovių, privačių korporacijų, pikta linkinčių investavimo kompanijų (pavyzdžiui, Goldman Sachs) ir ekonomikos tamsiosios medžiagos – investicinių fondų narių. Paskutinioji grupė įtraukia visus, turinčius unijų valdomus ar individualius pensijų fondus. Prieš penkiasdešimt metų seifuose būdavo galima rasti ornamentuotų akcijų sertifikatų trumpam kompanijų sąrašui: „Po jo mirties radome sertifikatą šimtui IBM akcijų.“ Dabar platus žmonių ratas turi mažus šimtų kompanijų gabalėlius ir jie kasdien keičiasi.

Galutinis efektas korporacijų sprendimų lygmenyje toks, kad vadovai gali laisvai iššaukti „vertės akcininkams“ mantrą beveik nerizikuodami tikra akcininkų reakcija. Kadangi akcininkai nuolat keičiasi, susikoncentravimas į jų patenkinimą nereiškia atsako konkretiems asmenims, kurie galėtų turėti kokių nors skrupulų. Veikiau tai reiškia darymą bet ko, kas galėtų pakelti kompanijos pelną, tikintis pritraukti potencialius investuotuojus. Visi „šalutiniai kriterijai“ ‒ poveikis aplinkai, darbuotojų ir net klientų padėtis ‒ tampa antriniais palyginus su tais, kurie prideda vertės dalininkų akcijoms.

Mikro lygmenyje pastebėjau, kad kai tik vadybininkai ir vadovai turėdavo daryti emociškai įtemptus sprendimus, kad išspręstų dilemą, jie galiausiai atsigręždavo į investicinę vertę. Investuotojai buvo abstrakti esybė, kuri galėjo pateisinti bet ką; net jei kažkur kitoje akcijų pusėje ir buvo tikri žmonės, mes juos galėjome įsivaizduoti tik kaip personifikuotą pelno motyvą.

Susitikimai vykdavo panašiu būdu. Mes prisijungdavome prie konferencinio pokalbio ir su kolegomis iš kitų valstybės vietų persimesdavome mandagiais žodžiais ‒ oras, sportas, pirkiniai, su kelionėmis susiję pokalbiai ‒ kol prie vaizdo konferencijos prisijungdavo kritinis kiekis dalyvių. Neskaitant kartais pasitaikančių vadovų pavaduotojų, visi pašnekovai uždirbdavo nuo 250 iki 850 tūkstančių dolerių per metus. Daugelis buvo susituokę ir bevaikiai; keletas turėjo partnerius ir aukles, pasiliekančius namuose su mokyklinio amžiaus vaikais. Jie siuntė savo vaikus į privačias universitetams ruošiančias mokyklas ir mankštindavosi užmiesčio klubuose. Aš į juos žiūrėdavau ir svarstydavau, kaip jų sprendimai paveikia tiek daug mažesnes galimybes turinčių šeimų.

Prisimenu vieną visą dieną trukusį gyvą susitikimą, kuriame atsilikome nuo grafiko; penktą vakaro grupė diskutavo, ar tęsti, ar paskirti papildomo laiko kitą dieną. Vienas viceprezidentas, bebaigiantis penktąją dešimtmetį išsiskyręs trijų vaikų tėvas, užsiminė, kad turėtų grįžti namo ir padaryti vaikams vakarienę. Nuoširdžiai manydama, kad pagelbėja, vyresnioji viceprezidentė pasiūlė: „Ar negali tiesiog užsakyti jiems picos?“

Kitas reiškinys, kurį pastebėjau ‒ kuo aukščiau asmuo kilo organizacinėje hierarchijoje, tuo mažiau jis darėsi galintis ką nors pakeisti. Pats paprasčiausias apribojimas buvo susijęs su tiesioginiu bendravimu su žmonėmis. Kai pereini nuo vadovavimo dešimčiai žmonių prie vadovavimo šimtui ar tūkstančiui, tampa nebeįmanoma su visais išlaikyti reikšmingą kontaktą. Galiausiai užsibaigi darydamas „pravažiuojamuosius šou“ ar viešas kalbas didelėse salėse bei vis labiau pasikliaudamas elektroninio pašto žinutėmis, kad padarytum kitiems įtaką.

Vienas didelis pokytis, kurį gali padaryti tokiame lygmenyje, yra klasikinis korporacijos pertvarkymas. Struktūrinius pokyčius dažnai seka darbo vietų mažinimai, kurie ne tik sutaupo kompanijai pinigų, bet ir sukuria chaosą bei nukreipia dėmesį. Vienas vyriausias vadovas, kuriam dirbau, paklaustas apie reorganizaciją, kuria bus sugrąžinta prieš šešis metus buvusi tvarka, paaiškino: „Čia kaip tvarkant spintelę. Viską išimi, beveik viską sudedi atgal, bet kadangi pertvarkei daiktus, tai suteikia tau galimybę juos pamatyti kitaip. Konkreti struktūra, kurią pasirenki, galiausiai nėra tokia svarbi kaip faktas, kad suteikei visiems kitokią perspektyvą.“

Ironiška, tačiau šis vadovas iš tiesų buvo labai mėgstamas, iš dalies – dėl sprendimo, kurį padarė per pirmąsias savo darbo savaites. Darydamas pirmąjį taupymo žingsnį, jis panaikino visą po juo esančių vadovų grupę. Keli išrinktieji, nagais išsikovoję vietą, esančią tik per laiptelį nuo viršūnės, buvo atleisti. Niekas jų negailėjo ‒ jie visi gavo auksinius parašiutus ‒ o vadovas tapo mylimesnis visų buvusiųjų žemiau. Iš šio geranoriškumo jis pasipelnė per ateinančius trejus metus, kai perkėlė arba išmetė dar 30 procentų darbuotojų.

Visa tai rodo vadovų pozicijoje darbuotojų atžvilgiu esantį kognityvinį disonansą. Jie juos myli, puoselėja ir apdovanoja, tuo pačiu metu regzdami planus jų atsisakyti.

Kas motyvavo šiuos vadovus? Kaip jie miegojo naktimis? Paprastas atsakymas toks – jie tikrai tikėjo kapitalizmu. „Kai pakeliame vandens lygį, visos valtys pakyla“ ‒ jie priėmė šią idėją, kad pateisintų pinigų nutekėjimą turtingiesiems. Jie pasirašė po gerovės kilimo teorijomis ir bet kuria praktika, kuri palaikė pinigų apytaką, ypač aukštyn ir horizontaliai. Jų pačių gyvenimų patirtys sutvirtino šį tikėjimą. Darbuotojai jų įmonėse dažnai jautėsi ar bent jau tikėjosi jaustis taip pat. Tik kai ekonomika patyrė laisvą kritimą, kai kurie iš mano kolegų pradėjo svarstyti klausimus, liečiančius pačią sistemą; net ir tada jų minčių horizontas buvo trumparegiškas.

Atsimenu, kai viena viceprezidentė išsiuntė raštelį savo apie 350 techninės pagalbos darbuotojų turinčiai organizacijai. Jos žinutė turėjo nuraminti darbuotojus, kurie nerimavo dėl savo darbo, grėsmingai artėjant etatų mažinimui. Ji paaiškino, kaip per savo karjerą visada imdavosi tam tikrų priemonių, kad būtų pasiruošusi, jei tik jos darbo vieta būtų pašalinta ‒ išsimokėdavo kreditinių kortelių skolas, parduodavo atostogų namus ir panašiai. Ji buvo vedusi ir neturėjo vaikų; ji neseniai buvo pasigyrusi, kad išleido tūkstančius dolerių vienai iš Bon Jovi gitarų kelionės į Rytinę Pakrantę metu. Jos rekomendacija, kad darbuotojai pasiruoštų „finansiškai ir emociškai“, susilaukė tokios reakcijos, kokios ir galėtum tikėtis.

Ironiška, bet po ilgų metų, praleistų padedant įgyvendinti korporacijų etatų mažinimus ir darbo vietų perkėlimus į ne tokias brangias lokacijas, galiausiai aš pats buvau atstatydintas per 2008-ųjų krizę. Aš viską žinojau apie procedūras ‒ paaiškinti įmonės politiką tiems, kuriuos atleisdavome, buvo mano darbas ‒ bet aš buvau nustebęs dėl to, kokį gilų sukrėtimą patyriau atsidūręs kitoje pusėje: „Mes neatsikratome visų, bet atsikratome tavęs.“

Aš jau seniai svarsčiau apie darbą ne pelno siekiančioje organizacijoje, bet krizė buvo blogiausias metas būti atleistam. Nebuvo jokių darbo galimybių, o kuo didesnis buvo tavo atlyginimas, tuo sunkiau susirasti naujas pareigas. Galiausiai aš gavau darbą ne pelno siekiančioje sveikatos apsaugos organizacijoje.

Ji pasirodė nedaug kuo besiskirianti nuo pelno siekiančio sektoriaus. Tiesą sakant, organizacija samdė daug žmonių iš finansų srities ‒ profesionalų kaip aš, kurie prižiūrėjo korporacijų mažinimus, o po to patys buvo atleisti ‒ kad galėtų tapti konkurencingesnė. Dabar ji taip pat restruktūruojasi ir atleidinėja darbuotojus.

Prieš kelias savaites lifte sutikau vadybininkę, kuri ten dirbo ilgus metus. Ji buvo beveik apsvaigusi nuo atleidimų: sakė, kad šie padarys organizaciją efektyvesnę, o tai leis geriau įvykdyti organizacijos misiją. Štai ir vėl, investicinės vertės mantra naujoje formoje. Kol organizacijos tarnauja abstraktiems tikslams, o ne žmonėms iš kūno ir kraujo, tol nesvarbu, ar tos abstrakcijos reprezentuoja akcininkus, ar klientus, ar net bendrąjį gėrį.

Superžvaigždės

Kodėl mes mylim Lady Gagą ‒ ne tik užkabinančias frazes, bet ir kostiumus, gandus, mitologiją? Kodėl mus žavi romantinės komedijos ir pokalbių šou, net jei jie įžeidžia mūsų intelektą ir prieštarauja mūsų politinėms nuostatoms? Kodėl garsių nepažįstamųjų gyvenimai atrodo tikresni nei mūsų pačių?

Galbūt esame jų traukiami, nes jie įkūnija mūsų kūrybiškumą ‒ visų išnaudojamųjų kūrybinį potencialą ‒ nupirktą iš mūsų, sukoncentruotą ir parduotą atgal. Bruce‘as Springsteenas būtų tiesiog dar vienas dainininkas-dainų kūrėjas, jei neturėtų dainavimo mokytojų, prodiuserių, techninių pagalbininkų, besirūpinančiųjų apšvietimu ir garbinančių milijonų žmonių žvilgsnių; sudėjus kartu, šie dalykai sukuria didžiąją dalį reikšmės, kurią į jį įdedame, kaip ir iliuziją, kad tik jis pats už tai atsakingas. Kadangi žmonės yra socialūs gyvūnai, dėmesys sukuria reikšmę, tad ir vertę: kai visi kiti bėga pažiūrėti, kas vyksta, kiekvienas iš mūsų negali nedaryti to paties.

Taigi kolektyvinis kūrybingumas ir visos visuomenės potencialas nukreipiamas į kelias figūras. Žinoma, mes jas mylime, ar bent mylime savo neapykantą jiems ‒ jie reprezentuoja vienintelę prieigą prie mūsų pačių perkelto potencialo.

Tas pats galioja ir tokiems populiariems filmams kaip Kovos klubas ir Avataras, kurie įkūnija tą patį susvetimėjimą, kurį kritikuoja. Istorijos, kurios kadaise būdavo pasakojamos prie laužo, dabar cirkuliuoja rinkoje, taip pat ir istorijos, kurios ją kritikuoja. Dabar net sėdėdami prie laužo aptarinėjame filmų ir serialų epizodus! Kai tik įsijungiame filmą, vietoj to, kad kurtume savo pasakojimus ir kultūrą, mes parsiduodame už grašius ‒ ne dėl to, kad esame tik stebėtojai, o dėl to, kad sutinkame išreikšti pasakojančiąją savo dalį tik įtalpinami ekonomikos.

Ar galime nuo to išsivaduoti kurdami savo pačių žiniasklaidą, formuodami publikas be superžvaigždžių? Kuo daugiau reikšmės žmonės teikia savo pačių gyvenimams ir socialiniams ratams, tuo jie gali būti pajėgesni ir galingesni: pagalvok apie vaidmenį, kurį kontrkultūra dažnai vaidindavo pasipriešinimo judėjimuose. Tačiau masinės komunikacijos amžiuje pavienių aplinkų veikla gali atrodyti palyginus nereikšminga; realybė sudaryta iš visų perspektyvų, ne tik tų, kurias pasirenkame subkultūriškai. Tuo tarpu, dėmesio sutelkimas į savo ir vienas kito reprezentacijas gali sukurti tokį patį susvetimėjimą kaip ir susikoncentravimas į svetimų žmonių įvaizdžius.

Į žiniasklaidą sutelktoje visuomenėje dėmesys yra valiuta tarp kitų valiutų. Jis funkcionuoja kaip kapitalo rūšis: kuo daugiau jo turi, tuo lengviau gauti daugiau, o nuo kažkurio taško jis pradeda kauptis beveik automatiškai. Kai kuriose srityse paties dėmesio vaikymasis beveik nustelbė kitas ekonominės konkurencijos formas ‒ pagalvok apie grafiti parašus ar interneto memus. Tačiau rinkoje cirkuliuojantis dėmesys kokybiškai skiriasi nuo dėmesio, kurį vienas kitam skiria draugai ir įsimylėjėliai. Net pačios žymiausios žvaigždės iš savo populiarumo negali išgauti tokio pobūdžio peno; jeigu didelis nesėkmių procentas ką nors sako, tai populiarumas veikiau yra kliūtis sveikiems santykiams. Šiuo atžvilgiu, buvimas žvaigžde atspindi kitas sėkmės formas, kuriose keletas žmonių sukaupia pakaitalus to, ką visi kiti prarado.

Naujos išcentruotos tecnhologijos beveik visiems suteikia galimybę pabūti mikrožvaigždėmis: platinti savo atvaizdus pasaulyje, kuriame niekas iš tikrųjų nebeturi laiko susitelkti į kurį nors kitą gyvai. Vietoj to, kad būtų palengvintos nevienodo dėmesio paskirstymo pasekmės, kiekvienas padaromas vienodai mažas ir vienišas. Superžvaigždžių kulto kuriamas susvetimėjimas nesumažėja karūnavus daugiau žvaigždžių; jis padidėja.

Ekspertai

Ką advokatai, vadybininkai, administratoriai, profesoriai ir gydytojai turi bendra? Ekspertinį žinojimą.

Žinojime kaip ką nors padaryti nėra nieko blogo. Tačiau ekspertizė skiriasi nuo paprastos kompetencijos. Ji žymi privilegijuotą prieigą prie žinojimo sferos, kuri kitiems prieinama tik per tarpininkus.

Žinoma, gausybė žmonių turi visiškai atsiduoti automechanikams, kai prireikia remontuoti automobilius. Skirtumas tas, kad gali pats išmokti remontuoti savo automobilį, ir niekas tau nesutrukdys to padaryti ‒ bet negali tiesiog perskaityti keletą knygų ir užsiimti profesoriaus amatu. Mechanikai, dailidės, santechnikai ir kiti darbininkai paklūsta tai pačiai kontrolei kaip ir inžinieriai ar farmacininkai, tačiau kuo aukščiau kyli piramidėje, tuo ši kontrolė tampa specifiškesnė ir griežtesnė.

Ekspertinis žinojimas konstruojamas institucijų, kurios reguliuoja ir licencijuoja turinčiuosius profesiją, legitimuodamos juos kaip ekspertus. Į šią kategoriją neįeina mėgėjai ir žmonės, kurie savo įgūdžius įgavo kitokiais būdais. Toks išskyrimas palaiko kokybės standartus, užkertančius kelią šarlatanams naudotis laisvos rinkos galimybėmis. Tačiau jis taip pat užtikrina kai kurių įgūdžių susitelkimą privačioje galingų organizacijų kontrolėje, taip didindamas prarają tarp šių ir visų kitų įstaigų.

Šis padalinimas išskiria ekspertus kaip klasę ir užtikrina jiems galią, prestižą, aukštas pajamas ir didesnę nei daugelio kitų dirbančiųjų autonomiją. Nestebina, kad ekspertų asociacijos naudoja savo įtaką, kad apsaugotų savo privilegijas ir disciplinuotų visus, kas joms kelia pavojų, įskaitant disidentus savo pačių gretose. Tai taip pat užtikrina kai kurioms švietimo įstaigoms būsimų ekspertų rinkos monopolį.

Kitaip nei su mažiau prestižiškais užsiėmimais siejami praktiniai įgūdžiai, ekspertizė dažnai nurodo į sferas, kurios yra gryni socialiniai konstruktai. Neįmanoma būti vyskupu ar advokatu be Bažnyčios ar teismų patvirtinimo. Profesionalizacija išlaiko žmones per atstumą nuo jų pačių visuomenės aspektų: vietoj to, kad vystytų asmenines tikėjimo ar teisingumo praktikas, jie turi pasikliauti ekspertais.

Šios specializacijos pasekmės daro įtaką ir mūsų santykiui su savo kūnais. Senesniais laikais gydymas vargingiesiems buvo ir prieinamas, ir jų pačių praktikuojamas. Vienas iš pagrindinių XIV‒XVII amžių raganų medžioklės padarinių buvo šių paplitusių gebėjimų užgniaužimas; per ateinančius amžius panašios kampanijos sukoncentravo medicinines žinias į vis mažesnio autoritetingo žmonių skaičiaus rankas, taip atverdamos kelią medicinai tapti monolitiška, vyrų dominuojama profesija. Šiandien mūsų kūnai mums patiems atrodo svetimi, o tai įgalina sveikatos apsaugos ir draudimo pramones iš mūsų gyvybės palaikymo pasidaryti žudikiško pelno.

Ne taip seniai profesionalizuotose srityse vis dar lengva pastebėti, kaip tai suteikė hierarchines struktūras iki tol iš apačios kilusiems judėjimams. Pavyzdžiui, kai judėjimai prieš buitinį smurtą ir seksualinę prievartą siekė finansavimo iš fondų ir vyriausybės agentūrų, jie buvo transformuoti į paslaugas teikiančias organizacijas, reikalaujančias iš darbuotojų tinkamos kvalifikacijos. Šiandien kai kurių iš šių organizacijų naudojamų statutų kūrėjai patys negalėtų jose gauti darbo.

Profesionalizacija privatizuoja kadaise laisvai cirkuliavusius įgūdžius ir išradimus, padarydama, kad prie jų prieiti taptų neįmanoma kitaip, kaip tik per ekonomiką. Tai vienas iš būdų, kuriais kapitalizmas centralizuoja žinojimą, legitimumą bei turtą.

Vadybininkai

Vadybininkas yra darbuotojas ir kapitalistų klasės atstovas vienu metu. Jis verčiamas elgtis kaip vadovas, bet be tokio paties atlygio.

Kaip ir darbuotojai, esantys žemiau jo, jis turi įgyvendinti be jo balso priimtus sprendimus, o kai jam gerai sekasi, visa garbė atitenka tiems, kurie jam duoda nurodymus. Kaip ir vadovai, esantys aukščiau jo, jis negali tiesiog parduoti savo gyvenimo valandų, o privalo tapti savo darbu, parsinešdamas jį namo. Tai jo atsakomybė įgyvendinti korporacijos politiką, motyvuoti darbuotojus ir palaikyti kasdienę discipliną bei kontrolę. Visi vadybininkai tikisi greičiau pakilti į aukštesnes pareigas ‒ tačiau kuo aukščiau kyli piramidėje, tuo vietų mažėja.

Prieš kelis dešimtmečius, kai darbuotojai galėdavo pradirbti toje pačioje įmonėje visą savo gyvenimą, vadybininkų pareigos atrodė kaip žingsnelis lėtame ir pastoviame kilimo karjeros laiptais procese. Ši svajonė pasibaigė 1980‒aisiais, kai technologinė pažanga atvėrė korporacijoms galimybę atleisti tūkstančius vadybininkų. Tačiau vadybininkai vis dar egzistuoja ir kaip specifinis vaidmuo ekonomikoje, ir kaip egzistencinė būklė, veikianti visus, išskyrus esančiuosius pačioje piramidės viršūnėje ir apačioje. Tie, kurie aukščiau mūsų, vadovauja mums, o mes vadovaujame esantiems žemiau mūsų ‒ tačiau kiek ilgai dar sugebėsime suvaldyti patys save?

„Perėjime nuo rankų prie pardavimo ir aptarnavimo amato asmeninės darbuotojų savybės įtraukiamos į mainų sferą ir tampa prekėmis darbo rinkoje. Geranoriškumas ir draugiškumas tampa personalizuoto aptarnavimo arba didelių kompanijų viešųjų ryšių aspektais, racionalizuotais, kad paskatintų pardavimus. Per anoniminį nenuoširdumą sėkmingas asmuo iš savo išvaizdos ir asmenybės padaro instrumentą.

Nuoširdumas kenkia darbui, nebent prekybos ir verslo taisyklės tampa „autentišku“ savęs aspektu. Taktas yra seka mažų melų apie savo jausmus, kol nebelieka pačių jausmų.

Po visur prasismelkiančiu nepasitikėjimu ir susvetimėjimu, būdingu didmiesčių žmonėms, glūdi asmenybės rinka ‒ daugiausiai lemiantis didžiųjų varžytinių efektas ir simptomas. Be bendrų vertybių ir abipusio pasitikėjimo, piniginiai santykiai, trumpalaikiškai susiejantys vieną žmogų su kitu, tapo ypač subtiliais ir įsiveržė į visas gyvenimo sritis.

Iš žmonių reikalaujama apsimestinai domėtis kitais tam, kad galėtų jais manipuliuoti. Laikui bėgant ir plintant šiai etikai, išmokstama, kad manipuliacija neatskiriama nuo bet kokio žmogiško kontakto. Žmonės vieni kitiems tampa vis svetimesni, nes kiekvienas slapta bando iš kito padaryti instrumentą; greitai susikuria ratas: pats žmogus tampa instrumentu, su kuriuo yra susvetimėjęs.“ (C. Wright Mills, White Collar: The American Middle Classes, 1951)

Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

Views All Time
Views All Time
76
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn