Ar galite įsivaizduoti pernelyg didelį Petro pasitikėjimą, kuris nulėmė nesėkmę? Pasistenkime rasti keletą raudonų vėliavėlių, kurios apsaugotų nuo galimybės patirti nesėkmę. Pasakyk savo kaimynui: „Mano Dievas žino!“ Pažvelk į kitą kaimyną ir pasakyk jam: „Mano Dievas žino visas mano nuodėmes“. Atsisuk į žmogų esantį už tavęs: „Mano Dievas žino visas mano nuodėmes ir Jis atleido man ir myli mane“. Jei šiandien daugiau nieko neišgirsi, išgirsk tai!

Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas.

Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu.

„Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34).

Ką daro išdidumas?

Išdidumas apakino Petrą

Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių.

Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo. Išdidumas Petrui davė klaidingus įsitikinimus ir pasitikėjimą savimi: „Su Tavimi eisiu mirti“. Galiausiai jis buvo pavargęs ir jam reikėjo fizinio poilsio. Vėlgi jis susikoncentravo į tai, kas, jo manymu, buvo geriausia jam, užuot meldęsis. Kiek kartų mes buvome pakliuvę į tokius spąstus?! Bet Jėzus stovi prie durų belsdamas, pasiruošęs atleisti, įeiti vidun ir vakarieniauti kartu su mumis.

Petras negalėjo matyti Dievo pasiruošimo aukotis. Atsakymas į tai buvo malda. Petrui reikėjo melstis. Malda įgalina mus pasižeminti ir gyventi pagal Dievo valią. Taip yra ir šiandien. Jei dažniau melsimės, turėsime pasižeminimo dvasią, kuri leis Dievui mus išvaduoti iš nemalonios padėties. Tai susieja mūsų gyvenimus su Jo valia. Jo valia išlaisvina mus iš blogio, todėl mes nesuklupsime.

Išdidumas apkurtino Petrą

Petras negirdėjo savo Gelbėtojo balso. Jėzus kreipėsi į Petrą. Jis perspėjo jį apie tai, kas atsitiks. Tą patį Jėzus daro mums šiandien! Jėzus kalbėjo su Petru. Jis meldėsi už Petrą. Tą patį Jis daro ir šiandien. Kyla klausimas, ar mes girdime Jėzaus balsą? Aš tikiu, kad Dievas niekada neturėjo bendravimo sunkumų. Dievas kalbėjo pradžioje ir per visą Senąjį ir Naująjį Testamentus. Jis vis dar kalba ir šiandien! Tačiau dėl nuodėmingos prigimties mes turime problemų su klausa. Išdidumas išeikvoja mūsų dvasinės klausos baterijas.

Petras negirdėjo savo Gelbėtojo perspėjimo. „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite“ (Mato 13, 14). Išdidumas sąlygoja išminties ir supratimo trūkumą. Jokūbas sako, kad, jei mums trūksta išminties, mums reikia tik paprašyti ir Dievas išlies jos apsčiai. Išdidumas neleidžia mums matyti savo poreikių, todėl ir tikime, kad mums nieko nereikia. Taigi mes neprašome ir nesuprantame!

Ką daro Kristus?

Visa tai ir dar daugiau daro išdidumas. Tačiau mes turime Gelbėtoją, kuris gali nugalėti viską! Pažvelkime, ką Jis gali padaryti.

Jis užtaria Petrą

Tai Asmuo, kuris išgydė aklus, raišus, raupsuotus, nuramino audrą ir kt., melsdamasis Dievui. Malda arba užtarimas – gyvybiškai svarbus ginklas. „Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius“ (Izaijo 53, 12). Pažvelkite, iš ko sudaryta Jo malda.

Pirmiausia, kad nepalūžtų Petro tikėjimas, kad Petras neliktų suklupęs, kad nepasiliktų nuodėmėje ir nebūtų atskirtas amžiams nuo Dievo. Iš tiesų mes nesuvokiame mūsų tikėjimo prasmės. Jeigu Jėzus meldžiasi už mūsų tikėjimą, tai ir mums tai turi būti svarbiausias dalykas gyvenime. Mūsų tikėjimas yra tai, kuo mes tikime. Kristus meldžiasi, kad mūsų tikėjimo „sistema“ būtų sustiprinta Viešpatyje, taip pat ir kruopščiai peržiūrėta ar pakeista, kur reikia.

Antra, Jėzus meldėsi, kad kai Petras grįš, jis sustiprintų savo brolius. „Mokyk kitus apie Dievo gailestingumą, padėk tiems, kurie suklupo.“ Kristus troško įvykdyti savo planą Petro gyvenime. Taip kaip tu trokšti, kad Dievo planas taptų aiškus ir įvyktų tavo gyvenime, dar labiau to trokšta Kristus!

Jis viską žino

Ar nesmagu būtų žinoti, ką rengiasi daryti tavo priešas dar prieš jam pagalvojus apie tai? Dievas žino ir turi paruošęs tinkamą atsakymą. Jėzus žinojo, kad šėtonas norėjo patikrinti Petrą, ir Jis leido! Jėzus tarė šėtonui: „Pirmyn, Aš panaudosiu šį momentą, kad apvalyčiau Petrą!“

Jei esate sunkioje situacijoje, pirmiausia supraskite, kad Dievas viską kontroliuoja. Šėtonas turėjo gauti leidimą, kad galėtų tai padaryti.

Antra, Dievas naudoja tokius momentus, kad patrauktų iš jūsų gyvenimo beverčius ar nereikalingus dalykus. Dievas nepalieka jūsų, Jis formuoja jus! Jėzus žinojo, kad Petras suklups, todėl davė jam išminties žodžius, kad Petras galėtų juos pritaikyti savo gyvenime. Dievas pasakė mums apie savo meilę ir atlaidumą dar prieš mums suklumpant, kad po to, kai mes suklumpame, prisimintume Jo meilę ir grįžtume pas Jį.

Jis atleidžia

Jėzus žinojo, kad Petras suklups, ir dabar nori jam atleisti. Jis žino, kad palūšime, bet vis dar stovi prie durų ir laukia, kol mes jas atidarysime, įleisime Jį vidun ir vakarieniausime su Juo.

Gal jūs patyrėte panašų atsitikimą. Buvo vienas vyras, kurį paskyrė į aukštesnes pareigas. Nepraėjo nė dvi savaitės kaip jis turėjo priimti labai svarbų sprendimą. Tai turėjo būti geriausias sprendimas. Tačiau kompanijai jis kainavo milijoną dolerių… Tą penktadienį jis grįžo namo žinodamas, kad ši diena darbe buvo paskutinė. Jis kamavosi visą savaitgalį; skaitė laikraščius, norėdamas susirasti darbą pagal skelbimą, svarstė, ar išvis verta pasirodyti darbe pirmadienį.

Atėjus pirmadieniui, jis vis dėlto išsiruošė į darbą. Tik įėjęs į biurą, rado raštelį, kad turi būtinai susitikti su savo viršininku. Jis įėjo vidun visas išraudęs. Padarė viską, kad kuo išsamiau paaiškintų savo sprendimą. Išdėstė visus argumentus ir laukė. Viršininkas nusišypsojo. Nustebęs naujasis valdytojas neiškentęs paklausė: „Na, ar jūs neketinate manęs atleisti?“ Ir išgirdo stulbinantį atsakymą: „Ne, negaliu sau to leisti. Aš dabar investavau į jus milijoną dolerių. Ar jūs vėl padarysite tą pačią klaidą?“ „Ne“, – pasigirdo atsakymas. Viršininkas tarė: „Negaliu leisti, kad naujai priimtas žmogus padarytų tą pačią klaidą.“

Aš tikiu, kad Dievas taip pat žiūri ir į mus. Jis neatsisako mūsų, kai mes priimame netinkamus sprendimus. Jis „investavo“ Savo Sūnų į mus. Ir Jis tiki, kad mes nekartosime tų pačių klaidų, ar ne?!

Jis primena Petrui apie jo žodžius. Kai mes suklumpame, jaučiamės lyg mūsų darbas būtų baigtas. Mes atmetame patys save. Tačiau viskas yra kitaip. Kristus ne tik atleidžia, bet ir atstato, sugrąžina mus prie Savęs ir prie mūsų darbo. Jis sakė Petrui stiprinti brolius. Ar manote, kad Petras turėjo gerą liudijimą po viso šito? Ar tikite, kad Petras po šio įvykio turėjo jėgų priimti Kristaus atleidimą ir jėgą? Ar būtų jums koks nors skirtumas?

Atidžiau panagrinėjus, galime pamatyti, kad Jėzus šaukia Petrą vardu du kartus: „Simonai, Simonai…“ Tai rodo artumą ir skubėjimą perspėti. Jėzus mums nedaro mažiau. Mes viską sugadiname. Tik mes patys sukuriame sau nelaimes, o Kristus stovi viduryje ir šaukia mus vardu. Jis nori atkreipti mūsų dėmesį žinodamas, koks svarbus yra laikas. Morkau, Morkau… dabar Kristus ieško mūsų su užuojauta, meile, ramiu pasitikėjimu.

Jis žino, kas atsitiks. Jis žino, ką mes pasirinkome, ir ką dar pasirinksime. Jis žinojo, kad Petras išsigins Jo, ir žino, kad mes pasielgsime taip pat. Tačiau Jis vis tiek mus myli. Jis tiesia mums savo ranką. Galiausiai Jis noriai sumokėjo kainą už mus, patirdamas skausmą ant kryžiaus. Jis buvo ta auka, tačiau Kristui to neužtenka. Jis atvirai parodė savo meilę mirdamas už mus ir po to išgyvendamas mūsų nesėkmes, skausmą kartu su mumis.

Iš anglų kalbos vertė Agnė Miškinytė

Views All Time
Views All Time
845
Views Today
Views Today
1
0 0