Kai vaikas savo motinai atrodydavo išdykęs – o tai dažniausiai būdavo, kai jis tuoj pat nepaklausydavo ar darydavo kažką, kas jai nepatikdavo, – ji atsiguldavo ant lovos ir „numirdavo“. Ji gulėdavo ir nereaguodavo į vaiko prašymus, kol jis iš nevilties pratrūkdavo verkti.

Panašius kaltės jausmus žadinančius grasinimus vaikai iš motinų girdi dažnai: „Išeinu ir negrįšiu“, „Tu mane nuvarysi į kapus“ ir pan. Toks motinos noras būti mylimai bet kokia kaina – įpareigojant vaiką jausti dėkingumą, gali apkartinti visą jo būsimą gyvenimą.

„Tu visada man būsi mažulis…“

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps.

Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą.

Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui.

„Tavęs niekas taip nemylės…“

Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti. Jos negali priimti sveikų ir neišvengiamų vaiko afektų ir reaguoja į juos įsižeisdamos, su ašaromis, tad vaikas jaučiasi kaltas jau dėl visai normalių, jo amžių atitinkančių elgesio bruožų.

Visa tai ne tik vis labiau vaiką pririša prie motinos, bet lemia ir tai, kad jis nuo mažens nežino, ką galėtų padaryti be motinos pagalbos arba jos pritarimo. Tai gali nueiti taip toli, kad vaikas net nebeturės savo norų. Jis nuslys į pasyvų neveiklumą, manydamas, kad jo norus turi atspėti ir įvykdyti kiti. Taip atsiranda patogumo, lūkesčių pozicijos, kurios maskuoja už to slypinčią depresiją.

Kai troškimai, norai ir impulsai pranyksta, neįgundama bendrauti su pasauliu ir dėl to tampama priklausomu nuo kitų. Dažnai tokios motinos išorinį pasaulį vaikams vaizduoja kaip blogą ir pavojingą, tad jis augdamas įgyja jausmą, kad šiluma, saugumas, supratimas ir tikrumas galimi tik namie, pas mamą. Tai silpnina jo impulsus atsisukti į pasaulį. Tokios motinos stengiasi nieko neprileisti prie vaiko, vynioja jį į motiniškos meilės vatą. Vaikas negali patirti nieko šiurkštaus ir šalto, kas leistų jam save išbandyti. Tada jis pajunta savo nesugebėjimą ir silpnumą, ir vėl bėga į senąjį saugumą.

„Tau per sunku…“

… „Tu šito dar nemoki“, „Leisk, aš padarysiu už tave“, – nuolat tai kartodamos, motinos net nenumano, ką daro. Taip jos žudo sveiką vaiko augimą. Tokiomis sąlygomis jis negali išmokti „suktis aplink savo ašį“, pažinti pasaulio ir savo galimybes. Jis visada pasirengęs prisitaikyti. Suaugęs ir neišvengiamai susidūręs su gyvenimiškais nusivylimais, jis patirs slaptos depresijos prasiveržimą.

Motinos ir vaiko santykius gali apsunkinti įvairios fatališkos aplinkybės: skyrybos, našlystė, vienas po kito einantys gimdymai. Šia prasme pavojai didesni vienturčiams, o ne brolių ir seserų turintiems vaikams. Vienas pacientas, vienturtis vaikas, kartą labai drastiškai pasakė: „Kai mano motina savo meilės gausybės ragą išpila ant manęs, man atsiranda mėlynės“.

Paleisti vaikus yra būtina. Jeigu motinos nesubręs sveiką savo vaikų augimą laikyti atpildu už savo meilę, savo kančias, aukas ir atsisakymus, jos neišvengiamai sielvartaus pačios ir suteiks sielvarto savo vaikams.

„Už ką tu manęs nekenti?..“

Savininkiškai motinai vaikai negali jausti nieko kita, kaip neapykantą. Ji nuolat jiems sužadina kaltės jausmą, skaičiuodama, kiek daug yra dėl jų padariusi. Tai, žinoma, tiesa, bet vaikas juk to nereikalavo, tad jis verčiamas būti dėkingas už kažką, ko neprašė. Dėl kaltės jausmo jis turi atsisakyti bandymų išsilaisvinti. Jis nedrįsta žengti jo amžiui derančių atsiskyrimo nuo motinos žingsnių. Čia pasirodo visas per glaudaus ryšio ir per didelės priklausomybės pavojus. Tada vaikui lengviau atsisakyti savo paties vystymosi, jį aukoti, negu iškęsti kaltės jausmą, kad motinai suteiks tiek daug sielvarto. Vaiko akimis, tai niekaip kitaip neišsprendžiama problema.

Parengta pagal Fritz Riemann knygą „Pagrindinės baimės formos“

Views All Time
Views All Time
964
Views Today
Views Today
1
0 0