Jeigu tektų apibūdinti žmogiškąją prigimtį vienu žodžiu, kaip giliausiai tūnančią esenciją, kuri mus išskirtinai verčia evoliucionuoti iš kitų padarų, ištarčiau “egoizmas”. Egoizmas – pasitenkinimo motina, kuri gimdo visas įmanomas mūsų emocijas ir jausmus. Taikant visuomenėje pripažintą moralės matricą, kurioje viskas taip kruopščiai dėliojama į lentynėles, kad būtų galima vienareikšmiškai abibūdinti nuvalkiotą ribą tarp gėrio ir blogio, šventai tikime, jog egoizmas tik dar viena blogio išraiška. Štai čia ir kertasi mano šventvagiška nuomonė su visuma. Manau, jog egoizmas yra pats neutraliausias ir tyriausias jausmas, kurį mes turime. Jeigu mūsų požiūrio atskaitos taškas būtų nusistovėjusios visuomenės normos, galėtume drąsiai teigti, kad egoizmas turi dvi kryptis. Pasirinkdami vieną jų, mes tenkinam savo poreikius ir interesus pažeisdami kito žmogaus laisvę, kitaip tariant imdami iš jų tai, kas mums nepriklauso. Mes galime pasisavinti kito žmogaus idėjas, emocijas, jausmus, visu tuo disponuoti jų akivaizdoje ir jausdami pasitenkinimą masturbuotis jų vertėmis, tai leidžia mums jaustis, jog dominuojame. Kaip pavyzdžiu galėtume pasinaudoti poros santykiais, kurie neretai yra paradoksalūs, egoizmas verčia mus ieškoti prigimtinės laimės, kurią patiriame turėdami antrą pusę, tačiau reikia neužmiršti, jog tuomet susiduriame su dviejų individų interesais, o iš viso to išplaukia, jog santykiuose dominuojant tik vienai pusei, antrasis individas griebsis bet kokių priemonių, kad santykiuose atsikovotų savo interesus bei pažeistą laisvę. Jis sieks sutrikdyti partnerio emocinę būklę ar jausmus. O kas geriau galėtų tai padaryti jei ne seni užtikrinti būdai: kaltinimas, sukeltas pavydas ar išdavystė. Tai veikia kaip alternatyva dominavimui, kuomet žmogus parodo, jog šis yra autonomiškas. Štai čia ir paaiškėja priežastis, kodėl yra itin svarbi antroji egoizmo kryptis, kurios dar nespėjau aptarti. Bet koks siekis pasijusti gerai yra egoistiškas, nes jis yra nukreiptas į save. Antroji egoizmo kryptis verčia mus būti “gerais”. Altruistiški poelgiai mums padeda jaustis pakylėtai, savim patenkintais, lyg būtume Dievo dovana šiai vietai. tačiau tik tol, kol jaučiamės už tai vertinami, todėl galime teigti, jog originali altruizmo prasmė yra tik utopija ir realiai neegzistuoja, nes darydami kitiems gerą ir už tai neprašydami atlygio, mes pasiimame iš jų kitokią duoklę, patenkindami savo ego ir priversdami kitą individą jaustis dėkingu ir taip sudrumsčiam jo neutralią būseną iš jo kažką pasiimdami. Todėl santykiuose svarbiausia yra lygiaverčiai mainai, nuolat kažką pasiėmęs iš žmogaus, kuris tau teikia laimę, turi jam kažką duoti, kad šis nesijaustų, jog iš jo yra atimama. Tik tuomet juos jungia stiprus mainų žiedas, kuris sukuria pasitikėjimą, pagarbą ir abipusį pasitenkinimą vienas kitu.

Views All Time
Views All Time
1843
Views Today
Views Today
1
0 0