Kaip tai atsitiko? – pats savęs klausiu. 1992-ais, matydamas politinės virtuvės užkulisius, pasitraukiau iš politikos. Žinoma, esu kaltas, kad nusišalinau. Bet neieškodamas pasiteisinimų klausiu: jeigu apie Landsbergio machinacijas, prekybą ginklais būčiau papasakojęs 1992-aisiais, kas gi manimi būtų patikėję?

Istoriją apie šį sandorį paviešino vientintelis „Laisvas laikraštis“. 1992- ųjų vasarą V. Landsbergis sukvietė laikinąją gynybos vadovybę ir pranešė ilgai lauktą žinią, kad Rusija parduoda ginklus. Kadangi Vagnoriui buvo pradėta jau antroji interpeliacija, jis jau nuo visų reikalų buvo nusišalinęs. „Zigmai, reikia pinigų“, – sako V.Landsbergis.. „Tokiam šventam reikalui – rasim“ , – atsakiau, nes vyriausybėje tuomet man teko priiminėti sprendimus. Ir ką gi aš matau, kai man atneša dokumentus? – Visi įgaliojimai su teise naudoti valstybės herbą suteikiami a.a. Konopliovo Lietverslui. Viskas jau nuspręsta už vyriausybės nugaros, net darbo sutartys politikams sudarytos buvo. O psichologinis mikroklimatas buvo toks, kad visi vienas kitus šnipinėjo: Landsbergis galvoja, kad „dirbu Vagnoriui“, o Vagnorius – kad „dirbu Landsbergiui“, o aš išvis tokio klausimo nesupratau. Tokia buvo mūsų valstybė ir jos valdymas. Beje, anuomet ir ligoninėje pirmąkart savo gyvenime atsidūriau. Mačiau išsigandusius kolegų žvilgsnius, visi suprato, kad kažkas vyksta, tikrai ne vaikų darželis…Šitoje situacijoje perrašiau įgaliojimus valstybinei institucijai, ginklų fondui ir liepiau paruošti valstybės lėktuvą JAK 40, kad naujas ginklų fondo vadovas su Konopliovu skristų ginklų Lietuvai pirkti. Pasakiau: kadangi nežinom, kas čia vyksta, skrisk su Konopliovu, bet nieko nepasirašinėk ir grįžk atgal. Grįžtant tas žmogus iš Konopliovo fiziškai atėmė dokumentus, kurių vėliau prisidarėme pakankamai kopijų. Ir ką gi mes tuose dokumentuose pamatėme? Ogi prisidengus mums reikalingų pistoletų, automatų ir šaudmenų, t.y. taip vadinamos lengvosios ginkluotės pirkimu, figūruoja dešimčių tankų ir lėktuvų užpirkimas į vieną iš arabų šalių. Ir kai dabar girdžiu, kaip Porošenko su Grybauskaite garsina, kad Lietuva tiekia Ukrainai ginklus, man šiurpas ima, nes anuomet mačiau, kaip tas daroma. O ginklų ir spec. metalų prekyboje galioja griežtos taisyklės: valstybė, parduodama ginklus, išduoda galutinio vartotojo sertifikatą. Taigi per Lietuvą tik „vaikšto popieriai“, bet ne ginklai. Ir kažkada, kai tie popieriai bus ištraukti – Lietuva turės atsakyti už įvykius Ukrainoje. Dėl tokių dalykų „sudegė“ Bulgarijos vyriausybė: tiesioginis sandoris toks, o prisidengdami juo, mes dar šiek tiek ginklais paprekiausime „į šalį“….Tikslūs anuometinio sandorio skaičiai pateikti 2009 m. „Laisvam laikrašty“, prieš prezidento rinkimus. Buvo ir kitų bandymų paprekiauti ginklais, bet savo nelaimei, spėdavau juos sustabdyti. Na, o kada šis sandoris įvyko – tuomet „pasidariau KGB-istas“. 1992 metų spalio mėn. rinkimuose į seimą dar iš inercijos bandžiau kažkur kandidatuoti, bet visur prieš man atvykstant, jau būdavo apsilankę V.Landsbergio pasiuntiniai… Pasekmė – suskaldytas Sąjūdis.

Iš apyvartos buvo išimami rubliai ir mes pagal tarpvalstybinę sutartį taip užpirkinėjom ginklus. Būdavo taip: į aną pusę lėktuvas su pinigais, atgal – lėktuvas su ginkluote. Šita istorija baigėsi jau prie Šleževičiaus. Na, o anuomet buvo užpultos mano žmona, vyresnioji dukra…Mobilizavęsi su kaimynais, pagaunam vieną iš užpuolikų ir pristatom į 5 komisariatą ir …tuo viskas ir baigiasi. Toks buvo gyvenimas. Mane žurnalistai tiesiog persekiojo, prašydami po 1992-ųių rinkimų papasakoti ginklų istoriją. Tik vėliau sužinojau, kad čia buvo Landsbergio idėja, mat Abišalos vyriausybė Landsbergio nurodymu viską buvo padariusi valstybės paslaptimi trims metams. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei būčiau pradėjęs pasakoti…

Bet 2012 metais žmona man sako: jeigu tu nepasakysi savo nuomonės apie atominės elektrinės referendumą, ne tik žmonės, bet ir aš tavęs nesuprasiu. Pasakiau savo nuomonę. Landsbergis su Grybauskaite taip pat pasakė, kad į tautos nuomonę jiems nusispjauti. Na, o KGB voratinkliai prasidėjo, kai Aukščiausioji Taryba priėjo prie KGB archyvų. Beje, džiaugsiuosi, jei signatarų klubas išleis knygą apie Birutę Nedzinskienę, kurios išleidimas būtent dėl šitų peripetijų ir strigo dar nuo 2006 metų. Pasirodo, Birutė to paties prašė, kaip ir aš: nustatyti Balio Gajausko komisijos KGB veiklai tirti kompetencijos ribas, ką ta komisija turėtų tirti. Birutė Nedzinskienė klausė komisijos pirmininko, kur dingo KGB archyvų dokumentai? Beje, po to iš Aukščiausiosios Tarybos dingo ir komisijos veiklos dokumentai.

Kalbant apie Vytautą Landsbergį šiuo klausimu, pažymėtini du dalykai. Kai jis pradėjo teisintis dėl galimo bendradarbiavimo su KGB, jis paaiškino, jog nieko blogo nedaręs, tik porą kartų susitikęs KGB konspiraciniame bute dėl jo verbavimo. Mano gi žiniomis, jeigu į konspiracinį butą patenka svetimas žmogus – nuo tos valandos tas butas praranda „konspiracinio“ statusą. Reikia maždaug penkerių metų, kad jį padaryti konspiraciniu. Juk tie butai su savo legendomis, kad kaimynams įtarimai nekiltų. Konspiraciniai butai – slaptų tarnybų darbo resursas su savo specifika ir tas darbas turi savo taisykles. Bendravau su vienu advokatu, kuris TSRS laikais dirbo karinėje prokuratūroje. Tą advokatą (o tuomet jis dirbo kažkur taigoje) vidury nakties staiga išsiuntė į Rusijos pietus. Pagal TSRS generalinės prokuratūros pavedimą reikėjo atlikti kratą. Prireikė kviestinių liudininkų, mato – švieselė kažkurio buto languose dega, ir nuėjo į tą butą, kuriame rado du vyriškius. Pasirodo, pataikė į KGB konspiracinį butą, kuriame vyko susitikimas. Už tai šitą prokurorą tąsė trejus metus: kokio velnio jis ten lindo?

Šiandieniniame Lietuvos gyvenime man nepatinka konjuktūrinis susidomėjimas kai kuriomis temomis. Tarkim, kol neatsitiko Ukrainos įvykiai, Delfis ar Grybauskaitė apie Lietuvos pokario partizanus, rezistenciją nekalbėdavo. Ir dabar tie, kurie niekad tuo nesidomėjo, tempia šias temas į dienos šviesą ir visokeriopai eksploatuoja. Man iškart kyla klausimas: kodėl, kam to reikia? Tarp kitko, kieno iniciatyva buvo nuspręsta viešinti 1999-ųjų metų liustracijos įstatymo pataisų dėl bendradarbiavimo su KGB duomenis? Grybauskaitės iniciatyva. Seimas tam pritarė. Viena ranka daro senaties terminą penkiasdešimčiai metų, kita – meta į internetą kompromituojančius duomenis, tačiau išmeta „smulkmę“ -„pjaukitės, o mes darysime savo darbus“. O kai į šį puslapį patenka buvęs Lietuvos kriminalinės policijos vadas Algirdas Matonis – Grybauskaitė viešai skaito moralus: „kaip jūs drįsot?“. Arba konservatoriai štai nutaria, kad reikia liustruoti buvusius komunistus. Tai ir pradėkime nuo Grybauskaitės, nuo pirmojo asmens.

Jeigu jau apie saugumą kalbėti pradėjom, tai galiu papasakoti, ir kaip KGB dokumentai dingo (tarp kitko, mano darbo VSD laikais galutinis jų „nusėdimo“ taškas buvo Kaune, dabar – nežinau kur). Pučo Maskvoje metu mane pasikviečia Vagnorius ir sako, kad Landsbergis mano, jog aš, kaip Sąjūdžio žmogus, žinantis Sąjūdžio struktūrą, turiu slėptis į pogrindinę vyriausybę. Tai buvo 1990-ųjų rugpjūtį. Nuvykau pas Lansbergį, kuris viską patvirtino. Kadangi šiek tiek žinau Alberto Šimėno dingimo istoriją, pogrindyje išbuvau tik dvi naktis ir vieną dieną. Toli nevažiavau, tik į Žvėryną (bet Landsbergis to nežinojo). Po antros „darbo pogrindyje“ nakties prisistatau pas Vagnorių: „labas rytas, kaip toliau dirbsime?“, – sakau. Pasirodo, grįžau nelaiku – buvo jau pridaryta kalnas visokių potvarkių, bet matyt, ne visi. Aš jau buvau „nuimtas“ nuo vyriausybės aparato, kurį vos tik dirbti atėjęs, metodiškai valiau nuo nekvalifikuotų darbuotojų. Vagnorius nuo mano netikėto vizito įpyko, žiūriu – jau muštynėmis kvepia…Situaciją išgelbėjo Česlovas Juršėnas, aplankęs premjerą su darbiniu vizitu. Dieną iš Lukiškių aikštės nukeliamas Leninas, prie KGB rūmų – tikras pragaras (buvo rugjūčio 23 diena). O KGB rūmuose buvo pasieniečių kuopa, kuriai rūmų šturmo atveju buvo duotas įsakymas šaudyti. Skambinu vietoje Kriučkovo paskirtam Leonidui Šabaršinui, kuris savo prisiminimų knygoje aprašo tai, ką jums pasakoju, ir papasakojau jam apie įkaitusią situaciją. Kitą dieną iš Maskvos atvyko delegacija su įgaliojimais – aršus mūsų nedraugas Aleksandras Lebedevas, bet mes su juo per nepilną dieną sudėliojom pirmą tarpvalstybinę sutartį, kurios nei viename Lietuvos valstybiniame leidinyje nėra. Ta sutartis buvo dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo. Pagal tą sutartį turėjome pastatyti dvigubą sargybą – iš mūsų pusės Aras, iš jų – pasieniečiai. O aš buvau paskirtas inventorizavimo komisijos pirmininku ir VSD pavaduotoju (beje, VSD vadovu tapau prašomas Vagnoriaus ir Landsbergio, o motyvacija buvo – „Kaunas nori užimti šią vietą, reikia gelbėti situaciją“). Invetorizacijos komisijoje buvo žmonės iš skirtingų jėgos struktūrų, nepažinoję vienas kito. Didžiausia problema buvo su Balio Gajausko vadovaujamos komisijos nariais. Iš kolegų deputatų teko atiminėti išnešamus dokumentus. Be ceremonijų kraustydavau kišenes ir portfelius. Bet teko išvažiuoti į užsienį tvarkyti Lietuvos stojimo į Interpolą reikalų. Kai grįžau, mane pasitiko su interpeliacija: dingo KGB dokumentai. O tų dingusių dokumentų kelionės maršrutą sekė VSD – iš pradžių tie dokumentai buvo Vilniuje, vėliau vienoje sodyboje prie Dubysos, dar vėliau atsidūrė Kaune. Po to prasidėjo penkios interpeliacijos, kad pašalinti mane iš reikšmingų postų. „KGB korta“ labai prieštaringa. Kai dirbau VSD, ateina pas mane penki katalikų bažnyčios atstovai, tame tarpe – ir hierarchai. „Mes norime žinoti, kas yra kas“, – po pusės valandos mandagaus pokalbio pagaliau pasako tikrąjį vizito tikslą. Ką jiems atsakyti, kai du ar trys, sėdintys prieš mane, yra „TOKIE“, dėl ko jie ir atėjo? Aš jiems ir sakau: ką gi jūs darysite, jei išaiškės, kad kažkurio bažnytkaimio klebonas yra „TOKS“? Juk jei paslaptis nebus išsaugota, bus blogai ir jums, ir tam klebonui, ir bažnytkaimio davatkėlėms, ir visiems, priėmusiems iš to klebono šliūbą, krikštą ir santuokos sakramentus. Taigi ta liustracija – labai slidus reikalas. Mano studijų laikų draugas Čekoslovakijoje kartu su Havelu pateko į Čekoslovakijos parlamentą ir buvo užsienio reikalų pirmininko pavaduotoju. Jis pasakojo, kad po liustracijos Čekoslovakijoje visi KGB-istai suslindo į verslo struktūras ir papirkinėja politikus. Kas bogiau – spręsti nesiimu. Bet tas, kas vyko pas mus…. Pirmas „demaskuotasis“ buvo Virgilijus Čepaitis. Ir jeigu kas mane paklaustų, ką jis Sąjūdžiui padarė blogo? – aš negalėčiau atsakyti nieko. Žmones reikia vertinti pagal darbus.

Kitas pavyzdys: vyrai iš VSD „nulaužė“ KGB kompiuteris, kuriuose yra informacija apie mane. Vienas failas – istorija apie tai, kaip Vitas Tomkus su studentų būriu važiavo į Vengriją, o komjaunimo vadu toje kelionėje buvęs Zigmas Vaišvila. Pasijuokiau ir tiek, nes gyvenime Vengrijoje nesu buvęs…Bet ši informacija pasirodo „Lietuvos aide“ su smulkmenomis, kaip esą Tomkus puodais prekiavęs ir Zigmas tam būriui vadovavęs. Nueinu pas Artūrą Skučą, kuris ta informacija kartu su VSD disponavo ir klausiu: „ką čia išdarinėji?“. O Artūras ranka rodo į Lansbergio kabineto duris. Einu pas jį sakau, kad būčiau nors klaidas ištaisęs, nes po publikacijos laikraštyje prisitatė žmogus, iš tiesų tam būriui vadovavęs, bet sutampa mūsų inicialai Z.V., štai ir pakeitė kažkas. Tomkus pasikarščiavęs rašo atsakomuosius straipsnius, kuriuose pavirstu jau „Zigmu žaliuoju“, ir kamuolys rieda augdamas. O kai susėdom ir viską išsiaiškinom – istorija baigėsi.

2009 metais, kai VRK parašiau raštą, prašydamas patikrinti Prunskienės ir Grybauskaitės galimą bendradarbiavimą su KGB, Prunskienę tikrinti labai norėjo, o Grybauskaitės – ne. Todėl kai kalba eina apie apie bendradarbiavimą su KGB – aš esu atsargus. Kur tie dokumentai, patvirtinantys bendradarbiavimą? Minėtuose įvykiuose su KGB archyvais, prieš man išvažiuojant į užsienį, buvo dviejų temų dokumentai, sukrauti į maišus: mūsų išeivijos ir mūsų inteligentijos dokumentai. Kai išvykau, Arą pakeitė Geležinis vilkas, nes prieš tai buvo priekaištaujama, kad KGB rūmus saugo „ne patriotai“.

Dalia Grybauskaitė savo reikalus tvarko per finansų ministeriją, kur jos įtaka didžiausia. Ar atkreipėte dėmesį, kad energetikos įmonės perduotos finansų ministerijai? Visi sprendimai, susiję su energetika, priimami finansų ministerijoje. Tam reikia ieškoti priežasčių. Dalia Grybauskaitė kartu su dar dviem žmonėmis iš Lietuvos pusmetį stažavosi Džordž Taune (JAV). Visi iš Lietuvos siųstieji buvo susiję su žemės ūkio ekonomika. Grybauskaitė nuolat skelbėsi, kad Džordž Taune ji stažavosi 1991-aisiais, ir tik pernai paskelbė, jog tas buvo 1992-ais metais. Kodėl tas padaryta? Ogi todėl, kad nors ir trumpai, bet ji dirbo TSRS ambasadoje JAV. O 1999 metais ji dirbo Lietuvos ambasadoje JAV antruoju asmeniu – nepaprastąją igaliotąja ministre. Tuomet vieną dieną buvo gautas nurodymas Lietuvai, kad per 24 valandas ji atsiimtų Dalią Grybauskaitę , o „jei to nepadarysit, gausit oficialią notą“. Sugretinus su jos aukščiau minėta istorija, kai ji rėmė ne Lietuvos vežėjus, o Rusiją – išvados peršasi pačios.

Visa žiniasklaida valdoma. Jeigu staiga priimtume Lietuvai naudingus sprendimus, kaip tarkime, „grąžinkime litą“ – tos žinios nepavyks paviešinti. Graikijoje, pasak jų pačių, 85 procentus žiniasklaidos valdo ne graikai. Todėl tarpusavio bendravimą iš žiniasklaidos priemonių jie perkėlė į gatves ir kavines, ten diskutuoja ir ieško sprendimų.

Visiškai atsitiktinai sužinojau, kad GAZPROM,-o kompensacija už dujas nukeliavo Independent laivo bendrovei, kurią valdo nepakeičiamo Vytauto Landsbergio patarėjo Tučkaus sūnus. Šią informaciją sužinojau, nes Šiauliuose susikūrė piliečių, kuriems nusibodo būti mulkinamiems, grupė. Jie padavė valstybę į teismą dėl negrąžintos GAZPROM,-o kompensacijos už dujas. Todėl Šiauliuose butų šildymas – pigiausias Lietuvoje. Tą reikia daryti ir Kaune, ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje. Tai jūsų pinigai, žmonės, ir jūsų gyvenimas. Atsiimkime juos iš valstybę užvaldžiusių prisitaikėlių.

Tekstą iš videopasakojimo parašė ir redagavo Kazimieras Juraitis.

Šauksmas

Kazimieras Juraitis
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

Views All Time
Views All Time
42
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn