Gyvenime kaip televizijoje, o televizijoje – kaip gyvenime. Meras pažada, kad troleibusuose šaižius kontrolierių balsus užgoš Beethowenas ar Mozartas. Lavinsimės beveik staliniškai: senais negerais laikais rimtoji muzika neduodavo ramybės nei intymiose, nei viešose vietose, tačiau vis vien “Tarzaną” mėgdavome labiau už Modestą Musorgskį. Dabar gali išeiti pagal Ilją Ilfą ir Eugenijų Petrovą: “Žiūrėdamas į saulę spindulingą, atmink, analizė šlapimo reikalinga”, nes čiurškyklų dairykis nesidairęs. Pelnytai visos televizijos lupa Aleksandrą Lukašenką, kad jis Baltarusijoje į ožio ragą riečia opoziciją. Deja, patys nė į vieną televizijos kanalą neįsileidžiame Vytauto Matulevičiaus dokumentinio filmo “Vienas prieš visus”, nors ten kalba ne bet kas, o žymūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Moralas ateina iš Maskvos, iš NTV MIR laidos “Reali politika”, kurios vedėjas Glėbas Pavlovskis viską apsuka 360 laipsnių kampu: “Apie Baltarusiją dabar Vakaruose meluojama tiek pat ir taip pat, kaip seniau “Pravdoje” apie Izraelį”. Pats A.Lukašenka aiškina vedėjui: “Liaudis pas mus laisva, o diktatūra – valdininkams”.

Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad buvo kitaip: susiėjo keli kino mėgėjai Smetonos laikais ir nutarė suremti pečius, tačiau pinigų nebuvo, tad netrukus vėl išsilakiojo. Mūsų laikais su lėšomis irgi striuka, bet sąjunga mūru stovi ir net sugebėjo vėl atsikviesti išbėgėlius: G.Kanovičių ir I.Merą iš Izraelio. Pradėjo veržtis atgal ir lietuvaičiai, mat per sąjungą dabar įgyji menininko statusą. Jeigu gausime europietiško stiliaus pažymėjimus, regis, atsivers žalia gatvė. Prezidentui kur kas svarbesni kiti tikslai: kino įstatymas yra, bet kino centro dar neturime. Ir vėl projektai, darbo grupės, posėdžiai, gildijos ir patikėtinių taryba.

Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai…“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 (“Vaikų balsas 2005”) jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir “Harį Poterį”. Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje “Kaip romanas” rašo: reikia suprasti, jog “knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų”. Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors “realybės šou”? Kai “Keičiu žmoną” ar sėdžiu “Bare” – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį “Labą rytą” pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – “Vakaras su autografu”. Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: “Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks “žvaigždė”. Į muziką buvęs “įmestas” atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

“Klausimėlis” (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: “Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?” Tas mikt mikt: “Nežinau…” Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: “Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!” Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo “Kino pavasaryje”. Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas “Faktas” puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – “Ave, vita”, “Jausmai”, “Sodybų tuštėjimo metas”, pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: “Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas…” Iš tikrųjų “Šaltasis karas” truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Pernykščio vyriškai lietuviško filmo “Lengvai ir saldžiai” sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo “Stiklo šalis” ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos “Mano bičiuliai”. Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo stilingą kino laviravimą tarp surežisuotos situacijos ir dokumentalaus stebėjimo. Bet šį kartą rašytoja Vanda Juknaitė nuvedė ją į trapių potyrių šalį. Beveik kaip Žemaitė su G.Petkevičaite-Bite XX a. pradžioje, taip jiedvi ant XXI a. slenksčio stoja moterų pusėn. V.Juknaitė – ne šių metų Nobelio premijos laureatė E.Jelinek, mokanti siužetiškai vyro ir moters santykius įsprausti į kampą ir apnuoginti, bet ir ji ne iš kelmo spirta, ką tik gavusi Vyriausybės premiją, seniai ieškojusi kontaktų su kinu. G.Lukšas net 3 kartus startavo su scenarijumi pagal jos kūrybos motyvus, bet toliau derybų dėl pinigų (kas daugiau duos – Maskva ar Lietuva) įdomus sumanymas nepajudėjo. Buvo ir į “Stiklo šalį” daugiau pretendentų ir kitokių, kiečiau priveržtų scenarijų.

Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, – kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius. Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų Europą apibūdina kaip gyvų istorinių lavonų regioną ir teigia, kad vargu bau kada nors pavyks su jais atsisveikinti. Čekų filmas “Miško klajūnai” pilnas liūdnų minčių: visi skuba bet kokiomis priemonėmis ekonomiškai prakusti, bet niekas nesusimąsto, kas bus rytoj, kokias vertybes kurs. Dabartis kupina neherojiškų herojų, kilusių iš marginalinių gyvenimo zonų. Ne veltui festivalio auksą ir sidabrą pelnė du lenkų šio tipo filmai “Edis” ir “Užmerk akis”. Dar pridėkime Kino klubų apdovanotą vengrų filmą “Tankmė”, kurio herojai, tai šnekėdami nežinią ką, tai išsirėkdami kaip kokiame “realybės šou”, signalizuoja, kaip sunku šiandien išlaikyti aiškią orientaciją, tad suprantama, jog kinas sukasi “čia” ir “dabar”. Tad kas gi iš tikrųjų lieka istorijai?