Septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais didžiausias valdžios galvos skausmas, pasirodo, besąs vienas – “Karštas komentaras”, o didžiausias rūpestis – kaip jį užčiaupti. Todėl be finansinių, psichologinių ir kitokių pobūdžio represijų – pavyzdžiui, “Karšto komentaro” blokavimo tiek jį prenumeruojant jį, tiek ir parduodant, prisidėjo dar vienas – cenzūra. Nors oficialiai cenzūra Lietuvoje – uždrausta. Kaip žinote, dar visai neseniai mūsų premjerui Gediminui Kirkilui skaudėjo galvą, kaip čia sustabdyti “Karštame komentare” publikuojamas atviros prostitucijos nuotraukas iš “Olympic” kazino vykdytos klientų pritraukimo kampanijos, nes normalioje demokratinėje valstybėje po tokių nuotraukų paskelbimo Valstybinė azartinių lošimų priežiūros komisija jau seniai iš šių lošimo namų būtų atėmusi licenciją užsiimti lošimo verslu šalyje. Tačiau Lietuva – ne normali demokratinė šalis, Lietuvoje karaliauja korupcija ir “otkatas”, ir todėl čia buvo imtasi priemonių ne prieš negeroves skleidžiančius lošimų namus, bet … prieš blogybes paviešinusį “Karštą komentarą”.

Gegužės 28 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius išplatintame pranešime viešai pareiškė, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Penktadienį, gegužės 30 d. kelių pilietinių organizacijų kreipimesi į LRT tarybą dėl Dariaus Kuolio laidų grąžinimo į eterį taip pat prašoma „viešai paaiškinti, kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“. Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Mums paliekama teisė analizuoti ir kritikuoti vieni kitų darbą laikantis žiniasklaidos etikos principų, kaip tai daroma kas savaitę Lietuvos radijo rengiamoje laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“ arba diskusijoms apie žiniasklaidą skirtame portale gzi.lt. Taip pat manome esant būtinybę pabrėžti, jog Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė yra savo srities profesionalė, ne kartą apgynusi visuomenės teisę gauti įvairiapusę informaciją ir žurnalistus, įvairioms interesų grupėms bandant kištis į jų laidų turinį.

Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai – tačiau demokratai buvo prieš.Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų. Tokiu būdu “R” klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda. Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus, tame tarpe ir žinutes forumuose ir pan.

“Matant, kaip po savaip interpretuojamų įstatymų priedanga Lietuvoje bandoma sugniuždyti spaudos laisvę, peršasi išvada, kad visuomenė verčiama sugrįžti į “vienintelės teisingos”, cenzūruotos nuomonės laikus. Apmaudu, kad šis procesas vykdomas teisėsaugininkų rankomis”, – teigia Liberalų demokratų partijos pirmininkas Rolandas Paksas. Pasak jo, Lietuvoje klesti korupcija, kyšininkavimas, valdininkų savivalė, valstybės turto grobstytojų nebaudžiamumas, o teisėsaugos struktūros dažniausiai pasirodo bejėgės ką nors pakeisti. “Tačiau, jeigu kas nors išdrįsta garsiai apie tai prabilti, nedelsiant mobilizuojamos didžiulės pajėgos užkirsti kelią bet kokiam bandymui išvilkti kaltuosius į dienos šviesą”, – pažymima Liberalų demokratų partijos Informacinio centro pranešime. ELTA primena, kad Vyriausiasis administracinis teismas, kurio nutartys yra galutinės ir neapskundžiamos, rugsėjo 16-ąją nusprendė, kad administracinė byla “Respublikos” žurnalistui V. Tomkui nutraukiama. Nepaisydama to, Generalinė prokuratūra pirmadienį nusprendė reikalauti bylą atnaujinti ir tęsti teisminį persekiojimą.

Amerikiečiai baigia galutinai nuprotėti su tuo savo išmislu – politkorekcija. Šitas galvos slėpimo smėlyje būdas prasiskverbė į visas gyvenimo sritis ir pasiekė tiesiog neregėtų idiotizmo ir absurdo aukštumų. Su negrais Amerikoje apskritai viskas OK, poliktkorekcijos prasme. Jie ir tapo pirmąja šio reiškinio priežastimi – XX amžiauis viduryje būtent politkorekcija tapo savotišku ginklu prieš rasizmą. Sveikintina idėja buvo taip išpūsta, kad dabar tapo tikru nusikaltimu baltąjam ištarti žodžius „negras”, „juodaodis” ar, apsaugok Viešpatie, „nigeris”. Tuo tarpu poatys negrai, kalbėdami tarpusavyje, šias sąvokas vartoja kuo laisviausiai. Nenuskilo ir Snieguolei. Atlantoje užregistruota draugija „Už lygias teises animacijoje”. Vienas iš organizacijos tikslų – pasiekti, kad būtų sukurtas filmuko remeikas, kur būtų proporcingai atstovaujami afroamerikiečiai ir baltieji. Tai reikš, kad iš 7 nykštukų baltaodžiais liks tik trys. Dar du taps negrais, vienas – ispanakalbis, o paskutinis – indėnas. Nuo negrų neatsilieka ir beždžionės. Taip taip, čia nenusišnekėjimas. Amerikoje jau yra arganizacijų, kurios kovoja už pilietines gyvūnų teises – rinkimų teisę, teisę į darbą, į asmens laisvę. Kalba eina apie beždžiones, su kuriomis eksperimentuoja mokslininkai. Išmoko gyvūnėlis paprasčiausių veiksmų – viskas, tai jau nebe beždžionė, tai jau antropoidas, artėjantis savo išsivystymu prie žmogaus, vadinasi, jis jau turi teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktas.

Tinklas nėra begalinis ir jis nėra laisvas. Priklausomybė atsiranda ne tik dėl techninių reikalavimų, bet ir dėl autorių teisių ar cenzūros. 2004 m. Sebastiano Lütgerto svetainė textz.com, kurią priglobė bootlab, pateko į žiniasklaidos antraštes. Šiame tinklalapyje S. Lütgertas buvo neleistinai paskelbęs du filosofo Theodoro Adorno tekstus, kurie autorių teisių požiūriu priklauso fondui „Philip-Reemtsma Stiftung“. Šis atvejis – puikus pavyzdys, iliustruojantis teisininkų veiksmus prieš nemokamą interneto dėka pagreitėjusią vadinamosios intelektinės nuosavybės sklaidą bet kokios rūšies skaitmeninių duomenų (pavyzdžiui, programinės įrangos, tekstų, vaizdų, muzikos ir filmų) pavidalu. Ir kova dėl autorių teisių apsaugos sugriežtinimo, ir visuomeninio turto (angl. common property) idėja naujojo tūkstantmečio pradžioje aiškiai iškyla tarptautinėse konferencijose ir festivaliuose, pavyzdžiui: Wizards of Os (WoS) 3: The Future of Digital Commons 2004 m. Berlyno konferencija arba Halėje prie Zalės vykusi 6-oji Werkleitz bienalė Common Property – Visuomeninis turtas. Volkeris Grassmuckas, WoS vadovas, kartu su „Mikro e.V.“ prižiūri tinklalapį iRights.info, kuriame pateikiama informacija apie autorių teises skaitmeniniame pasaulyje. Kaip alternatyva dabartinei (jau pasenusiai) autorių teisių apsaugos sistemai tarp kitų buvo sukurta ir šiuolaikiškesnė intelektinės nuosavybės licencija – Creative Commons Licence.

Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves. Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti. Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu.

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos “Lietuvos žinios”. Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas “Lietuvos ūkininkas”, krikščionių demokratų “Ryto” ir socialdemokratų partijos “Socialdemokrato” laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo “Lietuvos žiniose” išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių. Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis “Lapas” rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

Kada Jūsų darbas buvo produktyvesnis – sovietmečiu ar dabar? Turėčiau pasakyti, kad gero laiko nebuvo niekada. Anksčiau buvo ideologinių kliūčių, komunistinės dogmos, su kuriomis reikėdavo taikstytis, o dabar – finansiniai sunkumai, kuriuos kartais įveikti kur kas sudėtingiau nei ideologinius. Sovietiniu laikotarpiu prisitaikydavome, apgaudinėdavome, gudraudavome, išsisukinėdavome, nors tai buvo ir bjauru, nes mūsų filmus karpė, gadino, versdavo perrašyti scenarijus, iškirpti siužetus. O dabar, ką ir kaip daryti, mums diktuoja menkai išsilavinusi tautos dalis. Gaila, bet tai žmonės, kurie yra ant visiško debilizmo ribos. Tam tikru atžvilgiu mes patys dėl to esame kalti. Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas buržuazinis, vakarietiškas kinas. Žmonės nuobodžiavo, o kai situacija šalyje pasikeitė, mūsų ekranai kaipmat prisipildė amerikietiško kino. Amerikietiškas kinas – didis, ten yra savų šedevrų, nuostabių filmų, bet ką pas mus pradėjo rodyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o ir iki šiol rodo, iš esmės tėra „B“ ir „C“ grupės filmai. Pirko paketais, taip buvo pigiau, o kad filmai antrarūšiai – nesvarbu. Aš visa tai vadinu „dideliu pu-pu“ – visus tuos veiksmo, nuotykių filmus ir pan. Ten herojus patiria tokių kančių ir nokautų, kad turėtų metus gulėti reanimacijos palatoje, o jis po sekundės atsikelia ir savo priešininkui atsilygina maždaug tuo pačiu ir dar stipriau.

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą. Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu. Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai. Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu.