Žurnalistų galia ir atsakomybė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas kovo 16-ąją surengė seminarą „Žiniasklaida: galia ir atsakomybė”, į kurį pakvietė žiniasklaidos priemonių atstovus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, studentus žurnalistus. Pranešimus skaitė VU Žurnalistikos instituto direktorė dr. Audronė Nugaraitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaitė, LTV laidų „Prašau žodžio” ir „Ieškau darbo” vedėjas Rimvydas Paleckis, „Respublikos” dienraščio redaktoriaus pavaduotojas Frederikas Jansonas. Vyko diskusijos.
Visuomenės teisė į tikslią informaciją
Net du pranešėjai citavo 1994 metais priimtą tarptautinę rezoliuciją „Žurnalisto laisvės ir žmogaus teisės”, ypač pirmąjį jos punktą, kur pabrėžiama visuomenės teisė gauti tikslią informaciją. Vadinasi, žiniasklaida turėtų padėti žmonėms susivokti visose gyvenimo srityse. Tačiau, prasidėjus Prezidentūros skandalui, ši tema tapo mūšio lauku, užėmusiu visas kitas svarbias temas: eurointegraciją, svarstomą valstybės biudžetą, kultūrinį gyvenimą ir kt. Pradėjus aiškėti Prezidentūros skandalo atomazgai, „Respublika” akcentavo antisemitinę temą, kurios straipsniai, atrodo, buvo laikomi stalčiuje ir laukė palankaus momento, norint nukreipti visuomenės ir politikų dėmesį nuo daug svarbesnių problemų, be reikalo eikvojant Seimo ir Vyriausybės narių laiką, kuris galėjo būti skirtas visų mūsų problemoms spręsti; be to, ši daug kam jautri tema be reikalo atkreipė tarptautinių institucijų ir pavienių žmonių dėmesį.
Žiniasklaida gali padėti ateiti politikams į valdžią ir juos nuversti iš postų, sukelti bankų krizę, įbauginti žmones dėl santaupų praradimo ir t.t. Teisindamiesi, jog „visuomenė turi žinoti tiesą”, žurnalistai daro žalą vaikų ir paauglių psichikai. Kriminaliniai rašiniai su smulkiais nusikaltimų aprašymais paauglius skatina visa tai pakartoti. Taip pasireiškia žurnalistų galia be atsakomybės.
Profesionalus žurnalistas. Koks jis?
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko D.Radzevičiaus nuomone, Visuomenės informavimo įstatymas moraliai paseno. Jame atskiru punktu turi būti apibrėžtas profesionalaus žurnalisto statusas. Pagal tą apibrėžimą žurnalistas žinos tai profesijai keliamus reikalavimus, kaip dabar tai žino medikai, teisininkai ir kitų profesijų atstovai. Tad koks yra profesionalus žurnalistas? D.Radzevičius vardijo: turintis aukštąjį žurnalistinį išsimokslinimą ir ne mažesnę nei dviejų metų darbo žiniasklaidos priemonėse patirtį; priklausantis žurnalistiniam susivienijimui; sudaręs su leidėju sutartį, kurioje konkrečiai apibrėžti abiejų pusių įsipareigojimai; jaučiantis atsakomybę už tai, ką rašo. Diskusijose profesionalaus žurnalisto sąvoka buvo išplėsta: daug skaitantis, plečiantis politinio ir kultūrinio matymo erdvę, keliantis sau aukštus etikos ir moralės reikalavimus.
Žurnalistams nėra sunku patenkinti šiuos keliamus reikalavimus. Tačiau kodėl periodikoje tiek daug dalykinių klaidų, netikslių sąvokų? Kodėl per televiziją teberodomos menkavertės laidos „Pagauk kampą”, „Teismas”? Naivūs žiūrovai vis teiraujasi, kodėl nevykdomi to „Teismo” sprendimai?
Atsakant į šiuos klausimus, buvo prisiminti leidėjai, ieškantys pigios darbo jėgos. Jiems apsimoka į darbą priimti kokius tris antro kurso studentus nei profesionalų žurnalistą. Dr. A.Nugaraitė teigė: „Gabesni, iniciatyvūs žmonės eina ten, kur gali daugiau uždirbti. Už minimalų atlyginimą tik ligoniai tedirba”. Laikraščiai skelbia netikrus tiražų skaičius, paprastai daug didesnius nei yra iš tikrųjų, net išdrįsta pasiskelbti labiausiai skaitomu laikraščiu. Tačiau melas greitai paaiškėja, kaukės netrukus nukrenta.
Būtina ugdyti visuomenės kritišką skonį
Bepigu žiniasklaidai rašyti ar rodyti tai, kas šauna į galvą, jeigu visuomenė priima viską, kas jai paduodama, jeigu nėra išugdyto gebėjimo atsirinkti, kas būtent tau reikalinga, jeigu „valgoma” viskas, ką tik mato akys. Tačiau tarp populiarumo ir poveikio negalima dėti lygybės ženklo. Viena yra tenkinti visuomenės norą turėti „numylėtinį”, kita – išsamiai aprašinėti žudikų elgesį su savo aukomis.
Diskusijose prieita prie išvados: būtina ugdyti visuomenės skonį, tai yra ugdyti skaitytoją, žiūrovą, kuris mokėtų iš daugybės jam siūlomų dalykų atsirinkti tai, ko jam reikia, ką jis mėgsta.
Kas ir kaip tai turi daryti?
Atsakymas paprastas: mes visi, bendraujantys su žmonėmis. Daug galėtų prisidėti studentai, po studijų grįžę atostogų į savo gimtuosius kaimus ir miestelius. Tačiau ne tik tai. Lietuvos žurnalistų sąjunga ketina kreiptis į Švietimo ministeriją, kad į mokyklų mokymo programas nuo pat pirmos klasės pasirinktinai būtų įvesta pilietiškumo ugdymo disciplina. Paaugę vaikai apie tai, ką sužinos mokykloje, be abejo, pasikalbės su savo tėvais. Visuomenės ugdymas – ilgas procesas. „Rezultatų sulauksime negreitai. Kol kas būkime atidūs, kruopštūs tam, ką darome”, – palinkėjo VU Žurnalistikos instituto direktorė dr. A.Nugaraitė.
