Žurnalistika ir Valatkizmas Lietuvoje po Nepriklausomybės praradimo
Po Nepriklausomybės praradimo 2008 – 2015 m. naujiesiems Lietuvos šeimininkams (pirmiausia – JAV) reikėjo psichologiškai pripratinti visuomenę prie naujų sąlygų. Efektyviausiai tą atlikti gali masinės informacijos priemonės, todėl šiam darbui jos buvo pasitelktos ir šį kartą. Iš kitų išsiskyrė užsienio kapitalo taip vadinamas „pagrindinis naujienų portalas Lietuvoje – Delfi“. Į šį leidinį sulindo visi, gebantys rašyti, „naujojosios Lietuvos“ propagandistai. Tikra žvaigžde jų tarpe buvo Rimvydas Valatka. Iki 1990 –ųjų jis dirbo Tarybų Lietuvos įvairių leidinių redakcijose pareigybėse, kurias tradiciškai prižiūrėjo ir globojo KGB.
„1978–1987 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto laborantas ir laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius. 1982–1983 m. „Valstiečių laikraščio“ korespondentas. 1983–1987 m. dirbo laikraščio „Tiesa“ informacijos skyriuje. 1987–1990 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1989 m. išrinktas Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju“ (https://lt.wikipedia.org/wiki/Rimvydas_Valatka).
Kalbant paties Rimvydo Valatkos kalba, tokia darbinė veikla tarybiniais metais – “kolaboravimas su sovietais”.
Kai JAV Trečiojo Pasaulinio karo išvakarėse nusprendė Lietuvą paversti pafrontės valstybe galimame kariniame konflikte su Rusija (JAV įstatymas S.2277), Rimvydas Valatka ėmė uoliai darbuotis visuose informacinio karo epizoduose. Pavyzdžiu galėtų būti jo 2015 m. liepos 19 d. Straipsnis „R. Valatka. Kodėl būtinas tarptautinis tribunolas MH17 keleivių žudikams ir Putino klikai?“.
- Jame kalbama apie poreikį teisti 2014 m. liepos 17 dieną numušto civilinio Malaizijos lėktuvo kaltininkus. Suplakdamas neginčyjamus faktus (lėktuvo numušimas) ir pagrįstą reikalavimą nubausti teroristinio akto vykdytojus su dar nenustatytu, bet Rimvydui Valatkai jau aiškiu kaltininku – Rusija, propagandistas siūlo atsisakyti tarptautinės teisės, o reikalavimą laikytis civilizuotų normų laiko papildomu kaltės įrodymu. Jo straipsnyje apstu kategoriškų, bet tarptautinės teisės prasme neįrodytų teiginių „ši klika užgrobė Krymą“, „organizavo maištus“ , „karinę invaziją“. Dėl maištų ar karinės invazijos ESBO stebėtojai R.Valatkos kategoriškų teiginių nepatvirtina. Propagandistas remiasi ne objektyviais faktais ar tarptautinių institucijų duomenimis, o jam patogiais informacijos šaltiniais (konkrečiu atveju – vienu straipsniu iš žiniasklaidos).
- Kalbant apie Krymą, palyginimui pravartu prisiminti ir Klaipėdos „atsiėmimą“ 1923 metais. Objektyviai tarptautinės teisės prasme kalbėti apie Klaipėdos okupaciją – didesnis pagrindas, negu Krymo. Teisine prasme Lietuva, palaikoma tarybinės Rusijos, Klaipėdos kraštą 1923 metais okupavo, tik 2015 m. Vikipedijoje buvo vartojamas švelnesnis terminas „prisijungė“.
- 1925 m. sausio 20 d. surašymo metu Klaipėdos krašte gyveno 141 650 gyventojų, iš jų 50,8 proc.lietuviai, tačiau 34 340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuoDidžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais. Vokiečiais užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais (https://lt.wikipedia.org/wiki/Klaip%C4%97dos_kra%C5%A1tas).
- Kryme rusai – 58,5 %, ukrainiečiai – 24,4 %, Krymo totoriai – 12,1 %, kiti (baltarusiai, totoriai,armėnai) – 5 % (https://lt.wikipedia.org/wiki/Krymo_autonomin%C4%97_respublika.)
- Matome, kad etnine sudėtimi rusų Kryme dvigubai daugiau, negu buvo lietuvių Klaipėdoje. Nes Klaipėdoje dalis gyventojų (24,4 proc.) laikė save lietuvių kilmės vokiečiais, t.y. klaipėdiškiais, arba „memelenderiais“.
- Metodai, kuriais, pasak autoriaus, buvo užgrobtas Krymas – taip pat prieštarauja straipsnio autoriaus emociniam fonui. Per visą Krymo prijungimo prie Rusijos procesą nežuvo nė vienas žmogus. Kol didžiosios pasaulio valstybės dar nesutarė dėl galutinio Krymo statuso ir teisinio įvertinimo, bandymai išpūsti šią temą – žmonių kiršinimas ir neapykantos kurstymas, bėgimas prieš traukinį.
Tarptautinį tribunolą Rimvydas Valatka siūlo naudoti ne tarptautinei teisei įtvirtinti, bet Ku Kluks klano ar Vendetos metodams skleisti. „Tribunolas gali paskleisti tai, kas buvo žinoma iškart po žudynių ir dar tai, ką tyrėjai sužinojo per metus po nusikaltimo“, – rašo jis savo neapykantos propagandoje. Kam ir kas žinoma? Palyginimui galima pademonstruoti rusų publikuojamą amerikiečių spectarnybų 16 veteranų kreipimąsi į Obamą su reikalavimu pateikti katastrofos kaltės įrodymus, jeigu tokie yra:
„Jeigu JAV vyriausybė žino, kas organizavo lėktuvo ataką – ji privalo pateikti įrodymus. Jeigu ne – privalo apie tai pranešti.“ Pasak rusų žiniasklaidos, memorandumą pasirašė tokie aukšti Nacionalinės Saugumo Agentūros pareigūnai, kaip Viljamas Binni ir Tomas Dreikas.
http://russian.rt.com/article/104900
Netgi jei rusų skelbiama informacija būtų propagandinis pramanas, bet jos turinys – reikalavimas pateikti įrodymus, – visiškai teisėtas ir suprantamas.
„Žurnalistikos kaip produkcijos ieškojimas pagrįstas naujienų ieškojimu, atsisakius išankstinės nuostatos ir stengiantis pateiktį įvairius požiūrius, atsispindinčius visuomenėje (t. y. laikantis objektyvumo). Žurnalistika remiasi teorija, kuri pradėjo formuotis XIX a. ir išsirutuliojo XX a. Demokratinėse šalyse ji grindžiama tuo pačiu objektyvumo principu“, – 2015 m. buvo rašoma Vikipedijoje.
Pamindamas šiuos žurnalistikos principus, Rimvydas Valatka uoliai darbavosi ne tik kurstydamas neapykantą kaimyninei šaliai – Rusijai, bet ir naikindamas Lietuvos kultūrą, ekonomiką.
2015 m. birželio 28 d. Straipsnyje „R. Valatka. Jei tu lietuviškas chamas, atplauk balta Pieno įstatymo puta“ neapykantos propagandistas tyčiojasi iš Lietuvos politikų bandymo apsaugoti pieno rinką.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-jei-tu-lietuviskas-chamas-atplauk-balta-pieno-istatymo-puta.d?id=68358646
Pats apsimesdamas kultūringu ir išauklėtu, jis vadina genialią Lietuvos poetę Salomėją Nėrį kolaborante, stebisi, kodėl jos vardu vadinama mokykla Vilniuje.
„Menamo paparčio žiedo paieškos taip įaudrino šviesiausius krašto protus, kad nebūtų dyvai, jei praėjusi savaitė į Lietuvos istoriją įeitų kaip galutinės brandaus chamizmo pergalės prieš atgyvenusią kaimišką sistemą „Nukelk kepurę prieš žmogų, vaikeli“ metas. Būti ne chamu Lietuvoje nebemadinga. Būti chamu yra jėga. Mandagumas ir taisyklių laikymasis – pats tikriausias protinio, finansinio, mados ir stiliaus atsilikėlio požymis.
Bosais paversti tenorai verčia naują vagą. Ne tik istorijoje. Keistoka, kai istorijoje pasimetęs S. Nėries muziejus kviečia į Petrašiūnus paminėti sovietų kolaborantės S. Nėries 70-ąsias mirties metines (kaip ir keista yra turėti jos vardo mokyklą Vilniuje). Tačiau daug keisčiau, o tiksliau, visai kvailai skamba naujųjų literatūros „kritikų“ aiškinimai, kad S. Nėris buvusi bloga poetė. O tempora! O mores! Žilvine Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk balta Baltraitienės Pieno įstatymo puta.“
Kitame straipsnyje ragina naikinti kitą kultūros paveldą – Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje.
http://www.veidas.lt/nekarkim-istorijai-nei-pastipusiu-sunu-nei-balvonu
Pagrindinis motyvas: jos sukurtos tarybiniais metais. Autorius sąmoningai užmiršta, kad skulptūros simbolizuoja Lietuvos gyventojus, kurių sukurtą didžiulį turtą taip vadinamais tarybinės okupacijos metais, sėkmingai švaistė visos Lietuvos valdžios po 1990 –ųjų. Kai nebeliko ką švaistyti – atsisakė Nepriklausomybės ir pradėjo grimzti į skolas. Žaliojo tilto skulptūros – paskutinis reliktas, primenantis šį nusikaltimą. Rimvydas Valatka uoliai dirbo, savo straipsniais bandydamas nugramzdinti visus Lietuvos pasiekimus tarybiniais metais į užmarštį. Tokiu būdu jis klastojo istoriją. Būdamas neeiline asmenybe, dėl savo viso gyvenimo profesinės veiklos jis simbolizuoja reiškinį, kurį galima įvardinti Valatkizmu.
Valatkizmas – reiškinys, kada žurnalistas dėl savo ar užsakovų iškeltų tikslų pamina žurnalistikos principus ir, dangstydamasis žurnalistika, žaloja visuomenę, kenkia tautai ir valstybei. Valatkizmo sužalotas žurnalistas – profesionalus kolaborantas.
Šauksmas
