Kas apmokės kampaniją?
Žiniasklaidai buvo išplatintas pranešimas. Iš pažiūros – lyg ir nieko ypatinga. Tiesiog apie tai, kad „Respublikos” vyriausiuoju redaktoriumi po penkerių metų dirbti grįžta Vitas Tomkus.
Paklausite, ar jis buvo kur dingęs?
Ir būsite teisūs, taip stebėdamiesi. Nes V. Tomkus niekur toli dingęs nebuvo, ir svetimi „Respublikos” nevaldė – leidyba ir redakcija visuomet buvo jo rankose. Kas, kad pavardės kitos. Bet visiškai ne tai įdomu. Įdomiausia, su kokia žinia „grįžta” Vitas Tomkus. Toji žinia, kaip čia pasakius, taip pat nelabai nauja. Na, kad jis myli lietuvius, savo šalį, gimtąją kalbą ir tradicinę šeimą. O būtent tai ir verta rimtesnio aptarimo, nes, mano manymu, būtent taip V. Tomkus pradėjo rinkimų kampanijos batalijas. Kitaip tariant, išsiviešino. Be jokių abejonių, žodis „tradicija” būsiąs vienas iš svarbiausių Prezidento rinkimuose. Tradicinė šeima. Tradicinis gyvenimo būdas. Kas labiau myli Lietuvą. Kas yra labiau lietuvis. Kam tai reikalinga?
Netruksime sužinoti, kad šiais argumentais remsis asmuo, kurį Vitas Tomkus reklamavo savo žiniasklaidos puslapiuose nuo pat sausio 16-osios kruvinųjų riaušių. Taip, taip – Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas. Nors ir labai sumenkusiais reitingais ir praretėjusiomis gerbėjų gretomis, bet A. Valinskas tikisi rimtos kovos dėl prezidentūros. Šiai kovai, atrodo, jis nepagailės nieko. Tiksliau, net ne jis, o paslaptinga jėga, mistiškai sugebėjusi įpūsti A. Valinskui, kad Lietuvos Prezidentu jis panoro tapti vos tik gimęs šiame pasaulyje.
Kol kas pati rimčiausia kandidatė dėl Prezidento posto yra Dalia Grybauskaitė. Ji bus pati pavojingiausia konkurentė bet kuriam kitam kandidatui (na, nebent rinkimuose būtų įkalbėtas dalyvauti Vytautas Landsbergis ar patriarchas Algirdas Brazauskas): ir reitingais, ir autoritetu, ir ekonomikos išmanymu. Tai itin svarbu žmonėms. Bet būtent Europos komisarės asmeninis gyvenimas yra apipintas būtomis nebūtomis istorijomis. Ją kolega žurnalistas Vaidotas Žukas kažkada savo autorinėje Lietuvos radijo laidoje labai jau nekorektiškai įvardijo kaip seksualinių mažumų atstovę.
Kai neišeina pasigalynėti protu, politikai visame pasaulyje pasisemia gerą saują purvo ir eina va bank. O gal pramuš? Ar aiškėja, kieno pusėje stovės „Respublika”? Man jokių abejonių nekelia. Ir kad būtų visiems ramiau, jog A. Valinskas nebūtų įtariamas pernelyg dažnais susitikimais su žiniasklaidos savininkais, V. Tomkus „perbėgo” į žurnalistų pusę.
Šiaip čia nebūtų jokio kriminalo – kam jau kam, bet redaktoriams neuždrausi turėti savo nuomonės. Ne tik „Respublika” – labai aiškiai dėliojasi, kuri žiniasklaida kurion pusėn stojasi ir kol kas „tradiciniai”, pasak V. Tomkaus, tikrai nežiūri D. Grybauskaitės pusėn. Tradiciniai įsitikinimai neleidžia? Galbūt. Bet atsakymas turbūt bus paprastesnis – „tradicinė” žiniasklaida už dyką nedirba. Purvo kampanijoms taip pat ruošiasi ir jas vykdo ne už dyką. Bent iki šiol nedirbo niekada, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad „tradiciniai” pasikeitė ir pernakt tapo altruistais bei prisiminė tikrąją žiniasklaidos funkciją. Ne manipuliuoti, o informuoti ir šviesti. „Tradiciniai” visada norėjo valdyti: politikus, visuomenę, stumdyti pareigūnus ir pampti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Deja, kas apmoka rinkimų sąskaitas, tas ir valdo valstybę. Nebūkime naivūs.
