Elegantiški susidorojimai
Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis.
Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius.
Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“
Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko. Ištisus tris mėnesius nė vienas mano pasiūlymas nesusilaukė dėmesio, tad poilsiavau darbovietėje. Tačiau atėjo ir lemtingas pirmadienis. Vyr. redaktorius, lyg tarp kitko, ir sako: „Palauk, o ką tu čia veiki? Nė vienos laidos nesukūrei per ištisus tris mėnesius, o algą imi.“ Po to leido suprasti, kad geriau pareiškimą rašyti savo noru. Paklausiau protingo patarimo, ir mano karjera LRT baigėsi. Nieko nekaltinu, tokie tai buvo laikai.
Dabar laikai pasikeitė. Tiesa, kaip ir anuomet, nebėra cenzūros, niekas nieko iš darbų nemėto dėl vienokių ar kitokių politinių-pilietinių nuostatų ir įsitikinimų, vidiniai cenzoriai sumenko, nors klyk iš džiaugsmo. Tačiau ir šiais klestinčios demokratijos laikais vis dėlto atsiranda vienas kitas juodai nusišnekantis atskalūnas, kuris ima dėstyti, kad su žodžio laisve mūsų visuomeninis transliuotojas elgiasi kaip uždaroje akcinėje bendrovėje ar skydinėje. Andai nusišnekėjo europarlamentaras Leonidas Donskis, dalydamasis prisiminimais apie savo laidos „Be pykčio“ uždarymo istoriją. Profesorius nuogąstavo: „Noriu pasakyti, kad iš dabartinio LRT gyvenimo yra dingęs paprasčiausias nuomonių pliuralizmas“, o visuomeninis transliuotojas Rimvydas Paleckis jam kaipmat atšovė: „Netiesa. Šį teiginį L.Donskis privalėjo iliustruoti faktais. Faktų nepateikė. Tokio nuomonių pliuralizmo, koks yra LRT, nėra nė vienoje kitoje televizijoje.“ Na, ir iš tikro L. Donskis, nors ir išsilavinęs žmogus, visiškai nesuvokia, apie ką šneka. Nebuvo juk uždarytos dvi Dariaus Kuolio laidos, paprasčiausiai buvo nepratęsta sutartis. Panašiai kaip J. Januičio laikais. Beje, D. Kuolys, anot R. Paleckio, buvo labai nepliuralistiškas. Anot LRT ruporo: „Skirtingos nuomonės kai kuriose D. Kuolio laidose išties buvo netoleruojamos. O visa ta istorija parodė, kad LRT vadovai netoleruoja susidorojimų radijo eteryje, netoleruoja vienintelės teisingos vedėjo ir kelių beveik nuolatinių laidos dalyvių-bendraminčių pozicijos. Ta istorija parodė, kad laidas turi vesti žurnalistai, suprantantys, kas yra žurnalisto etika.“ Iš kokios varpinės žiūrėsi? A. Siaurusevičius rengdavo „Lietuvos ryto“ laidą „Spaudos klubas“, į kurią pasikviesdavo Rasą Juknevičienę ir po šešis „valstybininkus“, kurie ciniškai tyčiodavosi iš tuomet Seime vykusio VSD tyrimo ir pulkininko Vytauto Pociūno atminimo. D. Kuolys turėjo „skirtingą nuomonę“, kad taip elgtis visuomeniniam transliuotojui nevalia.
Taigi, kaip čia išeina, kad žmogus, turėjęs skirtingą nei A. Siaurusevičius nuomonę, tampa nebetoleruojamas. Gal jis turėjo turėti tokią pat nuomonę kaip ir R. Paleckis, R. Miliūtė, V. Savukynas, kurią suformuoja servilizmas ir nutekinta slapta informacija iš VSD? Kad neturėjo tokios „pliuralistinės“ nuomonės, tai ir sutartis buvo nepratęsta. Lygiai taip pat buvo nepratęstos sutartys ir su L. Donskiu, ir su Liudvika Pociūniene, žuvusio karininko žmona, keturių vaikų motina. Dabar ant mikroskopo stiklelio padėtas yra Tomas Dapkus su visais savo „pilietiniais“ išsišokimais apie LEO ir pokomunistinę, komjaunuoliškąją nomenklatūrą.
Šio portalo skaitytojai tikriausiai nepraleido pro akis profesorės Vandos Zaborskaitės komentaro, kuriame ji rašo: „…du dalykai verčia manyti, kad reikalai nėra tokie, kaip juos žiniasklaidos didelė dalis pristato. Viena – tai Prezidento V. Adamkaus interviu Lietuvos televizijai rugsėjo 2 d., kur jis aiškiai išsako visai kitokį „Leo“ vertinimą, manydamas, kad jo išdraskymas yra nesuprantamas ir nepateisinamas žingsnis.
Antra – tai Tomo Dapkaus vesta diskusijų laida rugpjūčio 28 d. per Lietuvos televiziją. Dalyvavo energetikos ministras, Seimo pirmininko pavaduotojas, labai aukštos kvalifikacijos teisininkas Raimondas Šukys bei kiti atsakingi asmenys. Laidos vedėjas iš kailio nėrėsi, norėdamas iš diskusijos dalyvių ištraukti teiginį, kad G. Kirkilas esąs teisiškai atsakingas už „Leo“ suorganizavimą ir turįs būti už tai nubaustas. Tačiau jam šitai nepavyko: nė vienas diskusijos dalyvis neužkibo ant T. Dapkaus mesto jauko, nė vienam diskusijos dalyviui neapsivertė liežuvis pritarti laidos vedėjui, nes jie puikiai žinojo, kad politikas net ir už labiausiai netikusius politinius sprendimus negali būti teisiamas: jo laukia tik politinė atsakomybė, rinkėjai jį nubaudžia per rinkimus. Kitaip teisiamųjų suole būtų galėję atsidurti kad ir Vytautas Landsbergis už „Wiliamso“ istorijos inicijavimą arba Irena Degutienė, kad savo parašu patvirtino šį gėdingą sandorį.“ Labai teisinga profesorės įžvalga, ypač dabar, žinant, kad T. Dapkaus autorinė „nepliuralistinė“ radijo laida „Dienos tema“ yra siaurovizijos perorganizuojama į siužetą „Lietuvos dienoje“. Įtaresniam žmogui galėtų atrodyti, kad jie visi nupirkti ar susimokę elegantiškai naikinti kitą, nekomunistinę, nekomsomolišką nuomonę. Jei pažiūrėsime į elegantiškai „išpašolvonintų“ iš LRT tinklelio ir tarybos lauko pavardes, pamatysime, kad visi jie daugiau ar mažiau buvo susiję su „Piliečių santalka“ ir pastanga kurti pilietinę visuomenę. Į jokias „pliuralistines“ laidas jie dabar nebekviečiami. Nesidomi šiais „angažuotais“ žmonėmis net ir visiškai apolitiškos laidos, tokios kaip „Stilius“ ar „Bėdų turgus“. Šioms „pliuralistinėms“ laidoms, anot R. Paleckio, jau devinti metai sutartys pratęsiamos, tik ne toms, kuriose prelegentai nesusilaikę ima politikuoti apie apverktiną mūsų dabartį. Argumentų visados gali prilaužyti iš piršto, bėda tik ta, kad sąžinės buveinė yra ne piršte.
Mano kaime niekas neužsiprenumeruoja jokių laikraščių. Kartą per savaitę į parduotuvę atveža kokias nors „Vakaro žinias“, kurias kaimiečiams pardavėja dalija už dyką. Tad kaimynai pasaulį suvokia ir mato pro tris televizijos kanalus ir iš to geltonojo laikraštėlio. Kai imi su kaimynu diskutuoti ir ginčytis, jam atrodo, kad tu esi nukritęs iš kosmoso. Visuomeninis transliuotojas taip pasirūpina mūsų pilietinės sąmonės ugdymu, kad mūsų visuomenė tampa nebesusišnekančių individų bendrija.
