Eldaras Riazanovas. Apie cenzūrą ir sielą

Vienas iš garsiausių Rusijos kino režisierių Eldaras Riazanovas lapkričio 18 dieną atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Ta proga jis atsakė į BBCRussian.com skaitytojų klausimus. Tikimės, kad režisieriaus mintys bus įdomios ir „Bernardinai.lt“ skaitytojams.

Kada Jūsų darbas buvo produktyvesnis – sovietmečiu ar dabar?

Turėčiau pasakyti, kad gero laiko nebuvo niekada. Anksčiau buvo ideologinių kliūčių, komunistinės dogmos, su kuriomis reikėdavo taikstytis, o dabar – finansiniai sunkumai, kuriuos kartais įveikti kur kas sudėtingiau nei ideologinius. Sovietiniu laikotarpiu prisitaikydavome, apgaudinėdavome, gudraudavome, išsisukinėdavome, nors tai buvo ir bjauru, nes mūsų filmus karpė, gadino, versdavo perrašyti scenarijus, iškirpti siužetus. O dabar, ką ir kaip daryti, mums diktuoja menkai išsilavinusi tautos dalis. Gaila, bet tai žmonės, kurie yra ant visiško debilizmo ribos.

Tam tikru atžvilgiu mes patys dėl to esame kalti. Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas buržuazinis, vakarietiškas kinas. Žmonės nuobodžiavo, o kai situacija šalyje pasikeitė, mūsų ekranai kaipmat prisipildė amerikietiško kino. Amerikietiškas kinas – didis, ten yra savų šedevrų, nuostabių filmų, bet ką pas mus pradėjo rodyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o ir iki šiol rodo, iš esmės tėra „B“ ir „C“ grupės filmai. Pirko paketais, taip buvo pigiau, o kad filmai antrarūšiai – nesvarbu.

Aš visa tai vadinu „dideliu pu-pu“ – visus tuos veiksmo, nuotykių filmus ir pan. Ten herojus patiria tokių kančių ir nokautų, kad turėtų metus gulėti reanimacijos palatoje, o jis po sekundės atsikelia ir savo priešininkui atsilygina maždaug tuo pačiu ir dar stipriau.

Į kino teatrus ėmė vaikščioti neišsilavinęs jaunimas, kuris susižavėjo tokiomis juostomis ir savo skonį pradėjo diktuoti filmų platintojams. O kai pas mus sukuriamas rimtas kino filmas, nacionalinis savo dvasia ir turiniu, kuriame pasakojama apie herojaus dvasinius lobius, toks filmas dažnai nepastebimas. Publika išauklėta žiūrėti visokius niekus ir net nenori matyti to, kas išties vertinga. O filmų platintojai nori užsidirbti kuo daugiau pinigų – tai jų vienintelis interesas. Todėl situacija tokia ir sudėtinga.

Ar buvusi cenzūra nepadarė teigiamos įtakos Jūsų darbams, versdama kurti labai kokybišką kiną?

Taip, yra tokia nuomonė. Tačiau esmė yra štai kokia – jei cenzūrą vykdo protingi, išsilavinę ir išauklėti žmonės, tuomet tai ne tokia jau ir didelė bėda. Tačiau pas mus paprastai cenzūruodavo neišsilavinę kvailiai, kurie žinojo tik tris pastraipas iš trumpo istorijos kurso ir viską tik tuo ir matavo. Todėl mūsų krašte geranoriškos cenzūros būti negali. Teoriškai ji įmanoma, ir tai būtų ne taip jau ir blogai, tačiau tai tik teorija.

Jūsų filmai visada sarkastiškai paryškindavo tam tikrus mūsų laiko bruožus, iš kurių vertėdavo pasijuokti. Sovietiniu laikotarpiu tai dažniausiai būdavo komedijos. Dešimtajame dešimtmetyje mūsų komedijos tapo liūdnos. O ką Jūs manote apie šiandieną?

Šiandien didžiausia problema mūsų šalyje – naujosios kartos tamsumas. Tai milžiniška tamsuolių minia, kuri nežino istorijos, nieko neskaitė, neturi jokių idealų – tik kaupti pinigus. Todėl mes ir turime iš ko juoktis. Tačiau visa bėda ta, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai didžioji dalis mūsų kino kūrėjų prarado takto pojūtį, estetinį skonį ir suvokimą, jog kine prasidėjo totalus neskoningumas. Daugelis nori įtikti šiuolaikiniam žiūrovui, kad jų filmus plačiai reklamuotų ir rodytų, o tam reikia iš pradžių įtikti kino platintojams.

Aš manau, kad žmogus turi išlikti savimi visada ir daryti tai, ką jis mano esant būtina. Kartais aš būdavau madingas, kartais ne, paskui vėl tapdavau madingas, bet nieko nedariau, kad toks tapčiau. Kiekvienas žmogus turi išreikšti save, jei, žinoma, jis turi ką pasakyti.

Kaip Jūs vertinate šiuolaikinę Rusiją ir dabartinį rusų kiną?

Aš atkreipiau dėmesį, kad kai keičiasi šalyje santvarka, vyksta socialinis persilaužimas, tai visada atsiranda nauja kinematografistų plejada. Kai įvyko Spalio revoliucija, atėjo Eizenšteino, Kozincevo, Arnštamo, Dovženkos karta… Tai buvo visa plejada puikių meistrų. Paskui vyko XX suvažiavimas, mirė Stalinas – vėl milžiniškas socialinis lūžis. Tada atsirado mūsų karta: Čiuchrajus, Alovas, Naumovas, Tarkovskis, Danelija, aš… Dabar, atrodytų, kai mes perėjom iš socializmo į kapitalizmą, turėtų pasirodyti nauja meistrų plejada, bet ji nepasirodė.

Yra pavienių daugiau ar mažiau talentingų žmonių. Tačiau vienas nori važiuoti į kino festivalį, kitas –  patikti publikai, trečias – uždirbti pinigų… O žmogus turėtų rašyti, filmuoti, dainuoti, piešti, kad išreikštų tai, kas jį jaudina. Ir tai svarbiausia.

Apie save galiu pasakyti tik viena – visada kūriau tokius filmus, kokius pats, kaip žiūrovas, norėčiau pamatyti. Kai žiūrėdavau kokį nors, mano galva, vertingą ir įdomų filmą, sukurtą kito režisieriaus, visada apgailestaudavau, kad jį sukūriau ne aš. Tai buvo baltas pavydas. Kai pamačiau G. Danelijos filmą „Neliūdėk“, pamaniau, ot velnias, mielai būčiau šį filmą sukūręs. Tas pat buvo su filmu „Skrydis virš gegutės lizdo“. Žinoma, gal man nepavyktų taip gerai, kaip sukūrė šie režisieriai savo darbus, tačiau aš kalbu apie tai, kas man patinka, ir tai, ką norėčiau padaryti.

Koks yra Jūsų mėgstamiausias filmas?

Šis klausimas užduodamas visada. Į jį atsakyti neįdomu. Yra toks šabloniškas palyginimas – filmai kaip vaikai. Tai štampas, bet taip jau yra. Galiu pasakyti tiek – aš išgyvenu dėl tų filmų, kuriuos manau esant išties gerus, tačiau kurie nebuvo taip plačiai visur rodomi, kaip, tarkime, „Likimo ironija“, „Tarnybinis romanas“ arba „Žiaurus romansas“.

Šiuos filmus mažai kas žino. Tai „Žmogus iš niekur“, kuriame debiutavo S. Jurskis ir A. Papanovas. Tai filmas apie sniego žmogų, kuris atėjo į Maskvą. Ta juosta pakliuvo po „Suslovo tramvajumi“. Suslovas pasakė, kad negali būti „žmogaus iš niekur“… Šio filmo neišleido, ir jis 28 metus gulėjo lentynoje, kitaip tariant, – kalėjime. Gerai, kad taip nutiko ne autoriui, o filmui.

Panašiai nutiko ir filmui „Pranašystė“, kurį nufilmavau 1993 metais, kai buvo juoda duobė, visi filmai ėjo į niekur, kino teatrai buvo uždaromi, o juose buvo kuriami karaokė klubai, bankai, buvo parduodami baldai, automobiliai, žodžiu, visa, kas tik nori, tik ne kinas. Žodžiu, šio filmo niekas nematė. Ir dar vienas filmas – „Brangioji Jelena Sergejevna“ – aštrus filmas apie jaunimą. Jį sukūriau 1988 metais. Jis taip pat pateko į kažkokį tarpą, kai niekas jo nematė.

Šių trijų filmų, kuriais aš didžiuojuosi ir manau, jog jie yra vieni iš geriausių mano režisuotų, didžioji dalis žiūrovų tiesiog nematė ir net neįtaria, kad aš juos sukūriau.

Norėtųsi sužinoti, kaip Jums kilo idėja sukurti filmą „Andersenas. Gyvenimas be meilės“?

Tai nesenas filmas, jis dar tik kaupia jėgas. Mano filmai – jie – ilgai grojantys. Kai išleido filmą „Saugokis automobilio“, o jį išleido vasarą, liepos mėnesį, jo niekas nepamatė. Vasarą sovietmečiu į kino teatrus niekas nevaikščiojo. Bet dabar mūsų šalyje neįmanoma rasti žmogaus, kuris nėra matęs „Saugokis automobilio“. Ir „Andersenas“ – „ilgai grojantis“ filmas, jam dar viskas prieš akis. Aš tuo neabejoju. Šis kūrinys įgaus jėgos, jį rodys per televiziją ir t. t. Tai labai rimtas filmas, jis man labai svarbus.

Nežinau, kaip tiksliai išversti žodį „blockbuster”, bet man tai kažkas tokio didelio, gremėzdiško, brangaus ir reikšmingo. Taip aš vertinu „Anderseną“. Nes filmas sudėtingas, įdomus, jame daug svarbių dalykų, kurių anksčiau mūsų kine nebuvo. Jis – balta varna todėl, kad ten niekas nieko neužmuša, nėra jokių gaudynių, kontrolinių šūvių į galvą, nieko neprievartauja, nieko panašaus nėra. Tai pasakojimas apie gyvenimą genijaus, kurio kūrinius žino visi, bet, kaip paaiškėja, apie rašytojo gyvenimą niekas nieko nežino. O jo gyvenimas buvo neįtikėtinai įdomus. Atsiliepimai tų, kurie matė šį filmą, mane tenkina.

Jūsų paskutiniuose filmuose daugiau liūdesio nei optimizmo. Jei tai ne dėl amžiaus, tada kodėl?

Amžius, žinoma, turi reikšmės. Labai daug išgyventa, labai daug matyta, daug nusivylimų. Tai natūralu. Šalyje labai daug painiavos. Kas ką pergudraus. Aš apskritai nebesuprantu, kokioje šalyje gyvenu. Anksčiau mus jungė spygliuota viela, kuria buvo aptvertos Sovietų Sąjungos sienos. Mes gyvenome tarsi specialioje gyvenvietėje. Buvo išgalvota ideologija, kuri kalbėjo apie šviesią ateitį. Kalbose buvo labai daug gero, bet tik kalbose, o iš tikrųjų viskas buvo išsigimę.

Be to, mes buvome jaunesni ir tikėjome kokiomis nors vertybėmis. Dabar nėra jokios spygliuotos vielos, žinoma, mes dėl to nesigailime. Anksčiau žmonės svajojo išvažiuoti į užsienį, ką nors pamatyti, o dabar – prašau, važiuok, kad tik pinigų būtų. Šiuo atžvilgiu gyvenimas tapo geresnis, įdomesnis, turtingesnis. Bet jis tapo bedvasis. Šiurkščiai tariant, atsirado daug kvailių… Labai daug žmonių artėja prie tos būsenos. Daugelis mergaičių svajoja tapti kurtizanėmis, berniukai – žudikais. Neįtikėtina… Moralinis nuosmukis šalyje labai didelis, milžiniškas tamsumas. Toks tamsumo cunamis, kad aš net nežinau, kaip tai pavadinti.

Kaip Jūs manote, kas dėl to kaltas – užsienio įtaka ar tai, kas vyksta šalies viduje?

Daug kas. Rusija įprato gyventi kieto režimo sąlygomis, taip buvo ir valdant carams, ir dar labiau – sovietmečiu. Ir kai staiga atėjo laisvė, paaiškėjo, kad daugelis negali jos priimti, nesupranta, kas tai yra. Nepakanka vidinės kultūros, šalyje nėra demokratijos istorijos. Iš čia ir kyla baisus pakrikimas, šlaistymasis, pasileidimas. Kai į tai žiūriu, linksmintis ir džiaugtis nesinori.

Kovoti su tuo beprasmiška. Dabar niekas į jokią įdomią paskaitą neitų, net grasinant automatu. Todėl aš, kai rengiu kokią nors televizijos programą ar režisuoju filmą, visada veikiu pagal tezę – šviečiant linksminti, linksminant šviesti. Nes be pramogos šviestis niekas nenori. Niekas nieko neskaito, niekas nieko nežino. Pas mane ateina korespondentų, jie mano, kad jau yra pasaulio bamba, o jie nieko neišmano, tai nemokšos, tamsūs žmonės.

Žiūrint į Jus susidaro įspūdis, jog darbas – tai Jūsų gyvenimas. O kaip poilsiaujate ir kur?

Turiu pasakyti, kad aš – darbo arklys. Ir jei sakoma, jog darbas kvailius mėgsta, tai aš – visiškas kvailys, nes visą savo gyvenimą dirbau kaip nenormalus. Kiekvienam filmui atiduodavau tiek jėgų – ir moralinių, ir fizinių – kad pasibaigus filmavimui organizmas būdavo panašus į išdegintą dykumą, atrodydavo, jog jau niekas ir niekada ten neišaugs. Norėdamas atsigauti, stengdavausi nuvažiuoti prie jūros, mėgstu plaukioti, skaityti, gulėti paplūdimyje išvertęs pilvą ir praktiškai gyventi augalo gyvenimą. Po mėnesio žiūriu – organizme kažkas pradeda krutėti, paskui pamažu kuriasi kai kas naujo, filmuojamas naujas filmas ir taip toliau. Mano poilsis visada pasyvus, nelakstau po ekskursijas, šventoves, nevažiuoju ko nors žiūrėti, man tai – jėgų kaupimas.

Kaip Jūs parenkate savo filmams muziką?

Taikiau labai paprastą kriterijų. Klausydavau muzikos koncertuose, per radiją, televiziją. Jei norėdavau tokią muziką įsirašyti namie į magnetofoną, tuos kompozitorius, kurie man patikdavo, kviesdavausi pas save. Mikaelą Tariverdijevą, Andrejų Petrovą, su jais sukūriau 15 filmų. Petrovas buvo didis kompozitorius, jis prieš porą metų mirė. Tai buvo neįtikėtinai delikatus žmogus, švelnus, besišypsantis, turintis humoro jausmą, visada geros nuotaikos. Ir kurdavo neįtikėtinas melodijas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Tariverdijevą.

Jūs dažnai vaidindavote savo filmų epizoduose. Ar niekada nenorėjote būti aktoriumi?

Ne, niekada aktoriumi būti netroškau, bet norėjau, kad mane kviestų vaidinti. Bet niekas niekur nekvietė, net mano draugai, nei bendraamžiai, nei vyresni, nei jaunesni. Kažkas panašaus buvo porą kartų, bet nieko neišėjo. Todėl nusprendžiau, jog reikia pasinaudoti tarnybine padėtimi, kuri iš esmės egzistuoja tik dėl to, kad ja būtų naudojamasi. Ir aš pradėjau vaidinti savo filmų epizoduose tokius mažyčius vaidmenis. Tai panašu į dailininką, tapantį didžiulę drobę, kurioje yra daug figūrų, tai jis nutapo ir save, esą – aš taip pat ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj nieko neturėjau. Tai toks išdykavimas, vietos džiaugsmai. Bet aš niekada netaikiau į didelius vaidmenis, žinodamas, jog neturiu nei tinkamo išsilavinimo, nei sugebėjimų.

Ką iš dabartinių aktorių laikote tokių meistrų, kaip Rolanas Bykovas ir Olegas Basilašvilis, vaidybos tradicijų tęsėjais?

Dabar daug gerų aktorių. Režisierių mažai, o aktorių yra puikių. Ženia Mironovas, Serioža Bezrukovas, Sergejus Makoveckis, Garmašas, Jevgenija Kriukova, Alena Babenko, daug… Konstantinas Chabenskis, Romanas Madjanovas. Tik filmuok ir filmuok.

Kodėl, Jūsų nuomone, daugelis garsių Rusijos aktorių skursta?

Taip tvarkosi mūsų naujoji valstybė. Sovietmečiu buvo kalbama, kad armijoje – rojus generolams, maršalams, kurie paseno. Iš jų – jokios naudos, o atlyginimus gaudavo. Tokie pat reikalai buvo ir kine. Garsūs režisieriai gaudavo atlyginimus, jiems mokėjo, kad tik nefilmuotų. Ir tai buvo „puiku“. Tie žmonės mirė ne pertekliuje, bet savo dienas nugyvendavo normaliai. Tai reikėjo pritaikyti ir aktoriams. Bet dabar tokių sąlygų nėra nei režisieriams, nei artistams, nei rašytojams. Kaip rašė Hansas Fallada: „Kiekvienas miršta vienišas“, deja, daugelis miršta skurde.

Kokie Jūsų būsimi kūrybos planai? Nauji filmai?

Man dabar reikia įveikti tą prakeiktą jubiliejų. Gerai būtų likti po jo gyvam. Jei liksiu, tai galvosiu apie ateitį.

Aš labai nusikamavau per pastaruosius 10 metų, ieškodamas pinigų savo filmams. Tai ir „Miegamojo raktas“, „Senos kriošenos“ ir kiti. (Beje, filmai labai geri, aš juos mėgstu.) Ir dėl „Anderseno“ buvo sunkumų. Todėl aš supratau, kad daugiau nevaikščiosiu pas bankininkus ir oligarchus (mano amžiuje tai jau nepadoru) prašyti pinigų filmams, ne sau. Jei taip sutaps, kad bus ir scenarijus, ir pinigų, tai aš su malonumu kursiu filmą. O jeigu ne, tegu filmuoja jauni, tegu jie raitosi.

Turite didžiulę gyvenimo patirtį. Ką manote apie žmogaus sielą, ar ji amžina?

To aš nežinau. Nebuvau ten, už gyvenimo ribos. Aš apskritai materialistas, buvau auklėjamas visiškai beprotiškoje ateizmo epochoje, kai griovė cerkves… Visada į tai žiūrėjau neigiamai, o žmones, kurie tiki į Dievą, gerbiu. Tiktai tuos, kurie tiki iš tikrųjų, o ne tuos, kurie vakar meldėsi Marksui, o šiandien – Kristui. Aš netikiu, kad jie taip greitai atsivertė.

Tokių dalykų klauskite, kai atsidursiu ten. Jei galėsiu atsakyti, atsakysiu, jei negalėsiu, – nesmerkite. Manau, kad gyventi reikia čia, reikia padaryti viską, norint pragyventi gyvenimą oriai, reikia neprarasti orumo jausmo, visada išlikti savimi, nesistengti atrodyti geriau ar blogiau, nei yra iš tikrųjų. O jei yra koks nors aukštesnis gyvenimas, tave ten teis teisingai. Jei jie egzistuoja, jie supranta, ar tu apsimetinėjai, ar iš tikrųjų esi toks. O labai daug žmonių apsimetinėja. Jeigu yra pomirtinis gyvenimas, ten viską supras.

Pagal BBCRussian.com parengė G. Kajėnas ir M. Bočiarova