Ar Lietuvos žurnalistai moka naudotis spaudos laisve?

Šis klausimas svarstytas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai” gegužės 7 d., spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga. Atsakant į klausimą, reikia apibrėžti, kas yra spaudos laisvė. Daug kas sakytų, jog tai yra teisė teikti informaciją ir reikšti nuomonę be cenzūros. Bet kas yra cenzūra?

Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra.

Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus, atrodo, jog, nuėmus valdišką leteną nuo žiniasklaidos, dingsta ir cenzūra, spauda tampa laisva.

Deja, tikrovė yra kita. Valdžios apribojimai yra tik viena cenzūros forma. Ir nors šiandien yra teoretikų, kurie cenzūrą tebetapatina su valdžios veiksmais, didelė dalis šios srities žinovų pastebi, jog cenzūra gali užsiiminėti ir kiti veikėjai – verslas, reklamos užsakytojai, žiniasklaidos savininkai bei leidėjai, redaktoriai, netgi patys žurnalistai. Pastarasis reiškinys – pavadintas savicenzūra – laikomas itin bjauria cenzūros forma, nes deformuoja pirmąją, labiausiai pažeidžiamą, informacijos ruošimo grandį.

Taip pat suvokiama, jog cenzūra nereiškia tik informacijos draudimo: tai nėra tik iškirptos vietos laikraštyje, filmo juostoje, permontuotos vaizdo arba garso juostos, retušuotos nuotraukos. Tai taip pat yra informacijos kontrolė, siekiant, kad kuriuo nors klausimu būtų pateikiama viena nuomonė, arba kad dominuotų vienas vertinimas. Kai kas naudoja eufemizmą, vadindami šią cenzūros formą „naujienų vadyba”.

Motyvai tokiam elgesiui gali būti įvairūs, įskaitant verslo, valdžios, politinių ar kitokių grupuočių interesus. Diskusijos apribojimas dažnai siejamas ir su įsitikinimais. Tas, kas priima sprendimą diskusiją apriboti kuriuo nors klausimu dažnai tiki, kad pats žino tiesą, tai kam gi leisti netiesai išvysti dienos šviesą? Tiesos monopolis visada pavojingas reiškinys. Žurnalisto priedermė yra ieškoti tiesos, suvokiant, kad jos visos ir iki galo nesuras. Didžiausią pavojų žurnalistui – ir visai visuomenei – kelia būtent tie žmonės, kurie mano turį tiesos monopolį ir gali jį primesti kitiems. Tas primetimas ir yra cenzūra.

Tai, kad cenzūra egzistuoja Lietuvoje parodo nacionalinio investuotojo Leo LT kūrimas. Jokiame Lietuvos laikraštyje neužtikau atviros diskusijos energetikos klausimais: ar reikia Lietuvai atominės elektrinės? Kokie pavojai ir privalumai su ja susieti? Kokios dydžio ji turi turėtų būti? Kiek tai kainuos vartotojui? Kokios yra alternatyvos? Ar vadinamasis nacionalinis investuotojas yra geriausia struktūra tokiam projektui vykdyti? Su kokiomis problemomis susiduriama, kai jungiamas privatus ir valstybės kapitalas? Kodėl šis projektas patikėtas „Maxima” maisto parduotuvių savininkams? Ką apie tai galvoja jų konkurentai? Kaip tokie klausimai sprendžiami kitur pasaulyje?

Gerai paieškojus po visus pagrindinius laikraščius ir interneto svetaines buvo galima susirankioti atsakymus į daugelį šių klausimų, surasti nuomonių, vertinimų įvairovę. Tačiau didžiuma skaitytojų neturi tam salygų – nei laiko, nei noro. Ta puikiai suvokė ir tie, kurie pasirūpino, kad diskusija didžiausiu finansiniu projektu Lietuvos istorijoje būtų ribota, kad ji nebūtų atvira.

Prieš kelerius metus dujų giganto „Dujotekana” ir kitų bendrovių vadovas, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Rimandas Stonys viešai pareiškė, jog jis perka žiniasklaidą, skelbdamas joje užsakomuosius straipsnius, ir kad tai laiko normaliu dalyku. Jis taip pat teigė, kad kitokios negu gerai apmokamos žiniasklaidos Lietuvoje nėra. Žurnalistų bendruomenėje dėl tokių teiginių nekilo pasipiktinimo bangos: nebuvo redaktorių, leidėjų protestų, niekas nerengė demonstracijų prie „Dujotekanos”, niekas neprabilo apie šmeižtą, nepaneigė ponio Stonio teiginių. Tyla savaime nereiškia pritarimo ar patvirtinimo, bet galima ir reikia klausti: kodėl tokia tyla?

Visai neseniai premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad jis perka žiniasklaidą…. ir parėmė savo žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės užsakomųjų straipsnių skelbimą Lietuvos spaudoje. Abu pareigūnai išsigynė, kad blogai elgiasi. Atvirkščiai, jie tvirtino, jog taip atsiskaito Lietuvos žmonėms, juos informuoja. Skamba truputį juokingai, turint omenyje visą puslapį apimančią reklamą pagrindiniuose šalies dienraščiuose, kurioje buvo minimumas teksto, bet puikavosi pono Kirkilo parašas. Arba rašiniai apie tai, kaip nuostabiai dirba p. Prunskienės vadovaujama Žemės ūkio ministerija (su gražia jos nuotrauka).

Daugelyje valstybių tokie veikėjai jau kitą dieną pradėtų krauti į lagaminus savo prisiminimus iš pasisėdėjimo valdžios krėsle. Lietuvoje, tačiau buvo stebėtinai mažai diskusijos tuo klausimu. Ar tik nebus ir todėl, kad dienraščiai ne už dyką spausdino gražias nuotraukas, kuriomis ponas Kirkilas „atsiskaitė” Lietuvos žmonėms, arba p. Prunskienės „informaciją” Lietuvos žemdirbiams?

Ponai Stonys, Kirkilas ir Prunskienė mažai kuo skiriasi. Visi trys tikriausiai panašiai įsivaizduoja žiniasklaidos vaidmenį valstybėje: laikraštis yra prekė, kuri perkama du kartus. Vieną kartą, kai p. Stonys, p. Kirkilas ar p. Prunskienė nusiperka joje sau vietos. Kitą kartą, kai skaitytojas nusiperka laikraštį. Labai pelningas dalykas ta laisva spauda – visi už ją sumoka. Ir nereikia sunkios valdžios letenos, kuri tapatinama su cenzūra. Tereikia tik… pinigėlių, kurie tapatinami su „laisvąja rinka”.

O iš tiesų gyventojai subsidijuoja visus tris veikėjus: p. Kirkilą ir p. Prunskienę tiesiogiai, nes jie leidžia ne savo, o mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigus; p. Stonį, kadangi jis taip pat leidžia pinigus, kuriuos mes jam sumokėjome už dujas.

Taigi, ar moka Lietuvos žurnalistai naudotis spaudos laisve? Man atrodo, jog naudotis moka, nors, deja, dažnai nesinaudoja. Tai, kad moka, parodė prieš 20 metų, besibaigiant sovietų okupacijai ir atkuriant nepriklausomybę. Tada buvo okupacijos užspaustos tiesos išsakymas, o dar svarbiau – vyko tiesos paieškos. Tereikia pavartyti anų laikų Sąjūdžio ir ne vien jo spaudos puslapius, norint įsitikinti, kaip buvo stengiamasi ginti viešąjį interesą. Šiandien spaudoje dažnai ginamas verslo ir valdžios interesas, o tiesos paieškų svarbiausioji išraiška – tiriamoji žurnalistika – Lietuvoje praktiškai neegzistuoja.

Kas įvyko per šiuos du dešimtmečius, yra atskiros, ilgos diskusijos tema. Kai kas pateikia lakonišką atsakymą – viešą interesą pakeitė verslo interesas; arba visuomenės gynimą pakeitė pelno siekimas. Gal ir taip. Tačiau nerimą kelią už tokio teiginio slypinti prielaidą, jog tenka rinktis vieną arba kitą.

Tai – klaidinga prielaida. Vakarų spauda seniai įrodė, jog šie interesai yra suderinami. Ten veikia keli žiniasklaidos verslo modeliai, padėtis tikrai nėra tobula, visko pasitaiko – ir piktnaudžiavimo, ir korupcijos atvejų. Tačiau tolerancija tokiems reiškiniams yra žema pačioje žiniasklaidoje. Savininkai, leidėjai, redaktoriai ir žurnalistai suvokia, jog pasitikėjimas yra pagrindinė jų prekė. Ir vieniems, ir kitiems svarbu daryti viską, kad pasitikėjimui nepakenktų. Tas skatina ir nešališką informacijos pateikimą, ir inirtingą konkurenciją, ir nuomonių įvairovę, ir atvirą diskusiją.

Kol Lietuvoje priešingose stovyklose bus viešasis interesas ir žiniasklaidos verslas, tol mūsų šalyje laisva spauda bus siekiamybė, bet ne tikrovė.