| |

Kaunas

Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.

| |

Panevėžys

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys – augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms. Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 119 tūkst. gyventojų, arba 3,4 proc. visų šalies gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės, 4 – kitataučiai (rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, žydai). Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą.

| |

Ukmergė

Ukmergės rajonas yra Lietuvos viduryje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose rajono kraštovaizdį sudaro lygumos, rytiniame pakraštyje prasideda Aukštaičių aukštuma – kalneliai ir kloniai. Rajoną kerta Šventoji, amžių bėgyje abipus krantu suformavusi aukštas terasas su įspudingais vaizdais į jos slėnį. Ukmergė, ypač jos senoji dalis, taip pat kūrėsi ant Šventosios ir Vilkmergėlės suformuotu šlaitu ir kalneliu. Apie 29 nuošimčiai rajono teritorijos apaugę miškais (40,4 tūkst. ha). Rajone auga įvairūs miškai, tačiau didžiąją dalį (61 %) sudaro lapuočiai: beržynai-34 %, drebulynai- 8 %, uosynai, baltalksnynai ir juodalksnynai po 5 % ir uosynai-4 %. Eglynų yra 21, o pušynų 18 nuošimčių. Valstybinės reikšmės miškai užima 20,7 ha. Privatūs – 2,2 Likę 17,5 ha yra privatizuojami miškai. Valstybinės reikšmės ir privatizuojamus miškus prižiūri Ukmergės miškų urėdija (Vilniaus g. 140, tel. 52455, 59090, 8-290-40558). Ukmergės rajono miškuose gyvena 93 briedžiai, 467 taurieji elniai, 684 šernai, 847 stirnos, 1138 pilkieji ir 229 baltieji kiškiai. Grobio ieško 6 vilkai, 423 lapės ir viena lūšis. Yra 144 bebravietės. Žvėris medžioja į 10 medžiotojų klubą susibūrę medžioklės mėgėjai. Komercinės medžioklės organizuoja miškų urėdija.

| |

Utena

Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Šiuo metu tai apskrities centras, kuriame yra 33890 gyventojų. Utenos atsiradimas siejamas su Narkūnų piliakalniais, Karaliaus Mindaugo laiške Kryžiuočių ordinui paminėtais 1261 metais. Legendos byloja, jog čia kunigaikštis Utenis pastatė medinę pilį, todėl gyventojai jo vardu pavadino ne tik miestą, bet ir aikštę, stadioną, laikraštį, futbolo komandą. Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine, turinčia aukso spalva spindintį herbą-pasagą-laimės simbolį. Šalyje ir už jos ribų Uteną garsina graži gamta, geros sąlygos turizmui vystyti, turtingas kultūrinis paveldas, senos liaudies menų ir amatų tradicijos, AB “Utenos trikotažas”, AB “Utenos alus” ir kitų įmonių produkcija. Utena susigiminiavusi su Preili (Latvija), Chelm (Lenkija), Trebon (Čekija), Litkoping (Švedija) ir Pontinia (Italija) miestais bei dalyvauja Euroregiono “Ežerų kraštas”, apimančio Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, veikloje.

| |

Trakai

Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis – Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais. Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. gimė ir žymiausias Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis. Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena – Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita – Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai. Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru.

| |

Švenčionys

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis. 1486 m. istoriniuose šaltiniuose Švenčionys vadinami miesteliu, dar po aštuonerių metų minimas Švenčionių valsčius. 1565 m. Švenčionys buvo vieno iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centru. 1800m. sausio 31 d. Senato įsakymu Švenčionims buvo suteiktos savivaldos teisės ir įkurta miesto rotušė. Iki unijinės Lietuvos gyvavimo pabaigos regionas buvo vadinamas Užnerio sritimi, kurios centras – Švenčionys. XVIII a. pabaigoje čia veikė pašto stotis, parapijos mokykla, kurioje 1828 m. buvo 28 mokiniai. Švenčionių miestelis priklausė admirolui Čičiagovui. 1837m. Švenčionys buvo išpirkti iš admirolo Čičiagovo priklausomybės ir pradėti tvarkyti pagal miesto nuostatus. Tais metais Švenčionyse buvo 223 gyvenamieji namai, bažnyčia, cerkvė, 2 sinagogos, 30 parduotuvių, 34 smuklės. Šie duomenys rodo, jog Švenčionys etnografinėje Rytų Lietuvoje gana sparčiai augo kaip svarbus administracinis, ūkinis, kultūrinis centras.

| |

Širvintos

Pirmą kartą miestas paminėtas 1475 metais, kai buvo pastatyta Širvintų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1855 – 1860 m.,vadinamuoju istorizmo laikotarpiu, kai architektūroje savaip interpretuoti įvairūs stiliai. Širvintų bažnyčios išorėje bene ryškiausios renesanso interpretacijos, yra ir baroko bruožų. Viduje – XIX a.paveikslai. Bažnyčia įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, širviais vadinami. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas. Širvintų miesto herbe – šakotais ragais pasipuošusi briedžio galva, o kalavijas simbolizuoja kovas su priešais. Vilniaus – Ukmergės kelią pertvarkius į pašto traktą, 1879 m.Širvintose buvo įsteigta pašto stotis. Nors ir įsikūręs prie judraus prekybos kelio, miestas ilgai neaugo.

| |

Elektrėnai

Senųjų Anykštos, Puikino, Jagudžio ir kelių mažesnių ežerų pakrantėse žmonės apsigyveno jau akmens amžiuje. Nuo XIV amžiaus apylinkės priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. Pro čia į Vilnių bei Trakus ėjo senieji keliai, kuriais dažnai traukdavo Vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos, įvyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir vienas iš Gedimino sūnų – Narimantas. Senąją lietuvių religiją primena vietovardžiai. Žinomiausias iš jų – Perkūnkiemis (Perkūnakiemis). Kaimas, kurio žemėse šiandien stovi elektrinė, iki XX amžiaus buvo žinomas kaip bajorkaimis. Prie Anykštos ežero gyveno ir Vytauto laikais į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys. Naujas senųjų Elektrėnų apylinkių istorijos puslapis buvo atverstas 1918 m. vasario 16 d., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Gruodžio 6 d. įkurtas Kietaviškių valsčius, į kurį įėjo ir dabartinės Elektrėnų apylinkės. Apylinkėse vyko Nepriklausomybės kovos. Aršiausiai buvo kaunamasi su lenkais vadinamajame Žiežmarių fronte. Šiose kovose pasižymėjo S.Raštikis, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. 1919 m. balandžio 27 d. jo batalionas buvo apsistojęs Abromiškių ir Sabališkių kaimų apylinkėse.

| |

Palanga

Palangos gyvenvietė, pirmą kartą paminėta 1253 metais, viduramžiais buvusi svarbiu prekybos ir ikikrikščioniškojo tikėjimo kulto centru, XIX a. pirmoje pusėje vis labiau ėmė garsėti kaip pajūrio vasarvietė. Greitai sklido žinia apie naują būdą gydyti visas ligas be gydytojo. Dar labiau Palangą išgarsino lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų, Adomo Mickevičiaus apsilankymas 1824 m. Neilgai trukus Palanga tapo tokia populiari, kad visos gyvenvietės trobos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti atvykusių vasarotojų. Grafų Tiškevičių dėka Palanga tapo tikru kurortu. Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius, matydamas puikią perspektyvą kurortui plėtoti, XIX a. aštuntame dešimtmetyje ėmėsi didžiulių investicijų: 1877 – 1880 m. atidarė erdvų restoraną bei pirmąjį kurorto viešbutį ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu. Grafo pastatyti net keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įrengtos maudyklės su marmurinėmis voniomis ir pašildomu vandeniu. Ketindamas įrengti prieplauką, 1884 – 1888 m. J.Tiškevičius pastatė tiltą, vedantį į jūrą, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių Palangos kurorto simboliu. Su neslepiamu pavydu to meto Klaipėdos miesto spaudoje buvo rašoma, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas kurortas yra gausiai lankomas turtingų rusų iš įvairių Rusijos gubernijų, ir todėl sudaro konkurenciją Klaipėdai.

| |

Tauragė

Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus-Rygos kelio, jau kelis šimtmečius gyvuoja miestas, mūsų sentėvių gražiai pavadintas – Tauragė. Tauragės vardas sudėtas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas. Jis primena, kad šiose žemėse būta miško galiūnų taurų, o iš jų ragų meistrai gamino ragus (trimitus), ginklus, taures midui gerti ir kitus reikmenis. Čia plytėjo didžiulės girios, dėl to buvo puikios sąlygos medžioti, ugdyti verslus. Vandens keliais – Šešuvimi, Jūra, Nemunu – buvo susisiekiama su tolimais kraštais, vežami kailiai, medus, vaškas, derva ir kitos tradicinės lietuvių prekės, parsivežama buičiai ir karybai reikalingų dalykų. Istorijos vingiuose Tauragė atsidūrė dviejų skirtingų etninių, religinių, politinių pasaulių terpėje. Kartkartėmis šis kraštas turėjo būti siena, skiriančia šiuos pasaulius, o kartais juos jungiančiu tiltu. Dėl to šis kraštas, tarsi pušelė prie didelio kelio, įgijo tik jam būdingą charakterį ir savitą, nepakartojamą atspalvį.