Indija nėra vien aštrių prieskonių, šventų karvių, jogos ir čakrų pravalymo šalis. Nors mūsų tautiečiai dažniausiai ten vyksta verslo reikalais arba mistinių atsivėrimų ieškodami, girdžiu, jog vis dažniau čia trumpoms ar ilgoms kelionėms išsirengia ir paprasti keliautojai. Mes šioje šalyje buvome metų pradžioje ir jau truputį aprašėme kelionę kai kuriuose portaluose. Dėmesio: noriu paprašyti nepriimti visko už gryną pinigą. Kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savo akimis. Čia tik mano žvilgsnis, kuris galbūt suteiks jums papildomos informacijos planuojant kelionę į šią šalį. Šalis: Indija garsi savo sultonais iš pasakų, žmonių skaičiumi, beveik prilygstančiam Kinijai, prieskonių įvairove, induizmo religija, tolerancija gyvūnams, medikais, informatikais, kriketo žaidėjais, Gandžių dinastija, konfliktais su Pakistanu… Tai ir daug daugiau telpa šioje šalyje, kur kiekvienas atvykėlis pasijunta vis kitaip. Jei nebuvote Indijoje, negalite sakyti, kad kažką panašaus esate matę, nes čia viskas unikalu. Į vieną derinį susilieja neįtikėtini kontrastai: meilė eina greta kančios, nuoširdumas greta melo, smalsumas greta agresijos. Ši šalis kai kuriems gali būti per stipri emociškai, kitiems – tiesiog svetima ir nesuprantama, o tretiems – kaip gimti namai. Stereotipai: kiekvienas Indiją pažįstame vis kitaip.

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai – patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

Praėjo trys ilgi metai ir pagaliau šių eilučių autorius vėl išsiruošė į atostogas. Ir vėl ant kūno bus daug mėlynių, ir vėl teks pirkti naujus akinius, ir iš naujo mokintis gerų manierų. O dabar aš ir mano svoločius Monmorensis (nieko apie jį negirdėjusiems siūlau paskaityti “Trise valtimi neskaitant šuns” – remontininko pastaba), kuris įlindo į kuprinę, kaip visada nieko neklausęs išvažiuojant. Taigi keturi įvairaus plauko bachūrėliai išsiruošė į kelionę, kurią lietuviškai butų galima apibūdinti kaip “vamzdiec”, bet pastiprintam variante. Neprotingi žmonės baltarusiai šį kartą buvo palikti šone ir negavo savo dalies iš tranzitinės vizos. Teisingai – pinigus uždirba tik protingi žmonės ir beždžionės cirke. Žodžiu aplankėme brolius latvius ir pasiekėme Maskvą.

Bandome ropoti palei siena mišku, bet aplinkui tokios šlykščios pelkės, kad grįžtame į kelią. Vėl atšaka, vedanti link sienos – dar vienas bandymas- ir vėl tas pats šlamštas – nebyli, nesaugoma siena. Jotvingiams artai prūsams nenuskilo – miškuose nėra nei kokio uogienojo, nei sausos vietelės. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šventasis Albertas per tokius miškus brovėsi.. Sutinkame pagaliau ir pareigūną. Lekia sportiniu Hondos motocikliuku. Vaikinas mus iš karto supakuoja ir bando aiškintis, ką čia mes veikiame pasienio zonoje. Na, stovime su iškeltomis rankomis kokį pusvalandį, kol jis į “centrą” racija siunčia duomenis ir gauna atsakymus. Tris kartus perklausia, ar mes tikrai nežinome, kur esame ir kad taip elgtis negalima. “ne, ne nežinome”. Dar parodome 1979m Lenkijos gaublio atšvietą. Jis apsidžiaugia, kad su tokiu žemėlapiu galima pasiklysti ir mus palydi į “tikrąjį” keliuką.

Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau “Keturiasdešimt Totorių” kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia – senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus – kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo – nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą. Atmyniau i Baltąją Vokę. Kažkur skaičiau, kad ten yra apleistas dvaras. Išgėriau alaus. Tada nuvažiavau prie Merkio kanalo išsimaudyt.

Paprastai buvę ir esami VU Žygeivių klubo nariai savo kalendoriuose pasižymėdavo pirmąjį gegužės savaitgalį – būtent tada vykdavo tradicinis žygeivių sąskrydis. Kadangi šiais metais orai paskubėjo atšilti anksčiau, tai ir žygeiviai nesnaudė – į jubiliejinį 40-ąįį sąskrydį prie Grūdos upės Dzūkijos miškeliuose susirinko jau balandžio gale, 29-30 dienomis. Nors sąskrydis buvo jubiliejinis, dalyvių skaičiumi nepribloškė (priešingai nei, tarkim, prieš dvejus metus vykęs). Vis dėlto susirinko apie 150-200 žmonių, varžybose dalyvavo per 20 komandų, iš jų dvi – veteranų.

Pakeliavus traukiniu šiek tiek už Vilniaus, prasidėjo žygis pėsčiomis. Fuksams buvo pasakyta, kad šio žygio pabaiga – paslaptinga sodyba. Kartu žygiavo ir didelis būrys senų turistų, kurių tarpe ilgametis VUŽK vadovas Tadas Šidiškis. Paklaustas kelintos jam šios krikštynos, T. Šidiškis pasakė, kad skaičiaus jau seniai nebepamena. Beje, jauniausiam žygio dalyviui tebuvo 3 mėnesiai. Taigi VU žygeiviai smagiai traukdami dainas ėjo per kaimus, pievas, miškus. Gal tik atsitiktinai, o gal ir ne, žygio maršrute atsirado pelkė ir tankūs šabakštynai. Taip beklaidžiojant po Varėnos bei Trakų apylinkes ir sutemo, o žygio tikslas dar nebuvo pasiektas. Daugeliui naujokų žygiavimas tamsoje paliko didžiulį įspūdį. Galų gale visi suvargę, bet linksmi atkeliavo į sutartą vietą. Tuomet fuksai buvo nuvesti prie senovinio aukuro – Žaliosios Alko, kur pagonys aukodavo aukas ugnies deivei Gabijai. Ten žygeivių klubo naujokai turėjo prisiekti “pereiti ugnį ir vandenį bei mest mokslus, jei šie kartais trukdytų žygiams”. Po priesaikos stipriausiems fuksams buvo įsakyta nešti VUŽK prezidentę Laurą Jorudaitę ant neštuvų. Nelengva buvo fuksams, nes teko eiti per klampynus ir balas. Taip keletas batų (kai kam gal paskutinių) amžiams pasiliko klampynėse…

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui.

Startavome šiltą liepos 20. Kaip visada iš Vilniaus geležinkelio stoties. Palydėti atėjo Sapnas ir (pamiršau) įdavė porą siurprizų, iš kurių vienas buvo indelis ikros… Teisingas sprendimas – važiuojame į ikros žemę ir vežamės ikros. Traukinyje sutikome Vaidą iš Kalnų sporto centro, seną turistą ir šiaip labai šaunų tipą, tad kelionė iki Maskvos buvo maloni. Susipažinau ir su likusiu nematytu grupės trejetuku – Giedre, Gintaru, Evaldu. Gintaras kažką velniškai primena, bet nors tu užmušk nepamenu ką… Bet kuriuo atveju, didelės simpatijos atrodo vieni kitiems nepajaučiam. Bet žinote, simpatijos gi labai apgaulingas dalykas. Į Maskvą atvykstame gan anksti ryte, lėktuvas bus apie 15 val., tad iki tol rengiamės pasirūpinti trūkstamu inventoriumi ir grįžimo bilietais. Įvairiomis transporto priemonėmis keliaujame iki Šeremetjevo vienas, kur pirmiausia rūpinamės kuprinių svorio sumažinimu, nes leistinas bagažas – 30 kg, o mūsiškės sveria 33 – 37 kg. (beveik visą maistą tempiamės iš Lietuvos). Nei vieno bagažas neužkliūna, mažų buteliukų turinio (kur slepiasi gryniausia dezinfekcinė medžiaga arba jos ruginis atitikmuo) security tarnyba nepatikrina – visiems pasidaro ramiau, laukiame lėktuvo. Prisiklausius kalbų apie varganą Aerofloto būklę nėra labai ramu, bet kai pamatau lėktuvą, kuriuo skrisim, kažkaip aprimstu – IL 62M atrodo ir moderniai, ir dailiai, ir saugiai. O kojoms vietoms net daugiau nei Boeinguose, sėdynės patogios, tik triukšmo gal daugoka. Žalio sertifikato negautų…