| |

Pasvalys

Krašte gausu senkapių, kurie ateityje bus sistemingai tyrinėjami. Žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų radiniai, liudijantys apie seniausius krašto gyventojus, eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje. Yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės. Praeityje buvusi vandeninga Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvę jau XIII amžiuje. “Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos it t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę…” Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto užuomazga, jau anksčiau vietinių žmonių numatyta tarp Lėvens ir Svalios žiočių. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad pats žodis “Pasvalys” kilęs iš Svalios upės vardo, o šis – iš “svilti”, “svelti”. Žodis “Lėvuo” taip pat reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).

| |

Kėdainiai

Pirmą kartą Kėdainių apylinkės istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. – H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį. Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną.

| |

Kaunas

Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.

| |

Panevėžys

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys – augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms. Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 119 tūkst. gyventojų, arba 3,4 proc. visų šalies gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės, 4 – kitataučiai (rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, žydai). Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą.

| |

Ukmergė

Ukmergės rajonas yra Lietuvos viduryje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose rajono kraštovaizdį sudaro lygumos, rytiniame pakraštyje prasideda Aukštaičių aukštuma – kalneliai ir kloniai. Rajoną kerta Šventoji, amžių bėgyje abipus krantu suformavusi aukštas terasas su įspudingais vaizdais į jos slėnį. Ukmergė, ypač jos senoji dalis, taip pat kūrėsi ant Šventosios ir Vilkmergėlės suformuotu šlaitu ir kalneliu. Apie 29 nuošimčiai rajono teritorijos apaugę miškais (40,4 tūkst. ha). Rajone auga įvairūs miškai, tačiau didžiąją dalį (61 %) sudaro lapuočiai: beržynai-34 %, drebulynai- 8 %, uosynai, baltalksnynai ir juodalksnynai po 5 % ir uosynai-4 %. Eglynų yra 21, o pušynų 18 nuošimčių. Valstybinės reikšmės miškai užima 20,7 ha. Privatūs – 2,2 Likę 17,5 ha yra privatizuojami miškai. Valstybinės reikšmės ir privatizuojamus miškus prižiūri Ukmergės miškų urėdija (Vilniaus g. 140, tel. 52455, 59090, 8-290-40558). Ukmergės rajono miškuose gyvena 93 briedžiai, 467 taurieji elniai, 684 šernai, 847 stirnos, 1138 pilkieji ir 229 baltieji kiškiai. Grobio ieško 6 vilkai, 423 lapės ir viena lūšis. Yra 144 bebravietės. Žvėris medžioja į 10 medžiotojų klubą susibūrę medžioklės mėgėjai. Komercinės medžioklės organizuoja miškų urėdija.

| |

Utena

Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Šiuo metu tai apskrities centras, kuriame yra 33890 gyventojų. Utenos atsiradimas siejamas su Narkūnų piliakalniais, Karaliaus Mindaugo laiške Kryžiuočių ordinui paminėtais 1261 metais. Legendos byloja, jog čia kunigaikštis Utenis pastatė medinę pilį, todėl gyventojai jo vardu pavadino ne tik miestą, bet ir aikštę, stadioną, laikraštį, futbolo komandą. Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine, turinčia aukso spalva spindintį herbą-pasagą-laimės simbolį. Šalyje ir už jos ribų Uteną garsina graži gamta, geros sąlygos turizmui vystyti, turtingas kultūrinis paveldas, senos liaudies menų ir amatų tradicijos, AB “Utenos trikotažas”, AB “Utenos alus” ir kitų įmonių produkcija. Utena susigiminiavusi su Preili (Latvija), Chelm (Lenkija), Trebon (Čekija), Litkoping (Švedija) ir Pontinia (Italija) miestais bei dalyvauja Euroregiono “Ežerų kraštas”, apimančio Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, veikloje.

| |

Trakai

Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis – Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais. Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. gimė ir žymiausias Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis. Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena – Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita – Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai. Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru.

| |

Švenčionys

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis. 1486 m. istoriniuose šaltiniuose Švenčionys vadinami miesteliu, dar po aštuonerių metų minimas Švenčionių valsčius. 1565 m. Švenčionys buvo vieno iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centru. 1800m. sausio 31 d. Senato įsakymu Švenčionims buvo suteiktos savivaldos teisės ir įkurta miesto rotušė. Iki unijinės Lietuvos gyvavimo pabaigos regionas buvo vadinamas Užnerio sritimi, kurios centras – Švenčionys. XVIII a. pabaigoje čia veikė pašto stotis, parapijos mokykla, kurioje 1828 m. buvo 28 mokiniai. Švenčionių miestelis priklausė admirolui Čičiagovui. 1837m. Švenčionys buvo išpirkti iš admirolo Čičiagovo priklausomybės ir pradėti tvarkyti pagal miesto nuostatus. Tais metais Švenčionyse buvo 223 gyvenamieji namai, bažnyčia, cerkvė, 2 sinagogos, 30 parduotuvių, 34 smuklės. Šie duomenys rodo, jog Švenčionys etnografinėje Rytų Lietuvoje gana sparčiai augo kaip svarbus administracinis, ūkinis, kultūrinis centras.

| |

Širvintos

Pirmą kartą miestas paminėtas 1475 metais, kai buvo pastatyta Širvintų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1855 – 1860 m.,vadinamuoju istorizmo laikotarpiu, kai architektūroje savaip interpretuoti įvairūs stiliai. Širvintų bažnyčios išorėje bene ryškiausios renesanso interpretacijos, yra ir baroko bruožų. Viduje – XIX a.paveikslai. Bažnyčia įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, širviais vadinami. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas. Širvintų miesto herbe – šakotais ragais pasipuošusi briedžio galva, o kalavijas simbolizuoja kovas su priešais. Vilniaus – Ukmergės kelią pertvarkius į pašto traktą, 1879 m.Širvintose buvo įsteigta pašto stotis. Nors ir įsikūręs prie judraus prekybos kelio, miestas ilgai neaugo.

| |

Elektrėnai

Senųjų Anykštos, Puikino, Jagudžio ir kelių mažesnių ežerų pakrantėse žmonės apsigyveno jau akmens amžiuje. Nuo XIV amžiaus apylinkės priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. Pro čia į Vilnių bei Trakus ėjo senieji keliai, kuriais dažnai traukdavo Vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos, įvyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir vienas iš Gedimino sūnų – Narimantas. Senąją lietuvių religiją primena vietovardžiai. Žinomiausias iš jų – Perkūnkiemis (Perkūnakiemis). Kaimas, kurio žemėse šiandien stovi elektrinė, iki XX amžiaus buvo žinomas kaip bajorkaimis. Prie Anykštos ežero gyveno ir Vytauto laikais į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys. Naujas senųjų Elektrėnų apylinkių istorijos puslapis buvo atverstas 1918 m. vasario 16 d., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Gruodžio 6 d. įkurtas Kietaviškių valsčius, į kurį įėjo ir dabartinės Elektrėnų apylinkės. Apylinkėse vyko Nepriklausomybės kovos. Aršiausiai buvo kaunamasi su lenkais vadinamajame Žiežmarių fronte. Šiose kovose pasižymėjo S.Raštikis, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. 1919 m. balandžio 27 d. jo batalionas buvo apsistojęs Abromiškių ir Sabališkių kaimų apylinkėse.