| |

Gelgaudiškio dvaras

XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių dalybų objektu. Po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko Povilui Sapiegai. Šis didikas 1578 m. Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią. Po Povilo Sapiegos mirties dvaras atiteko Andriui Sapiegai. 1595 m. baigėsi Sapiegų šeimininkavimas Gelgaudiškyje. Dvaras su visais statiniais ir žeme, taip pat ir Zapyškio dvaras, buvo parduoti Gardino žemės teisėjui ir Perstūno laikytojui Grigaliui Masalskiui. Tačiau naujai įgytu turtu Grigalius Masalskis neilgai džiaugėsi, dvaras buvo perparduotas Kasperui Oziemblovskiui. Gelgaudiškio dvaro vardas pirmą kartą paminėtas 1599 m. turto dalybų akte. Tuo metu jį valdė Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai. Iki Žečpospolitos padalinimo Gelgaudiškį dar valdė kunigaikščiai Čartoryšskiai. XVIII a. pab., po valstybės padalinimo, Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro ponu tapo baronas Teodoras Keidelis.

| |

Gelgaudiškio istorija

Gelgaudiškis (senasis vardas- Gedigaudiškis) turi ilgą istoriją. Per keletą šimtmečių Gelgaudiškį valdė įvairūs savininkai- Sapiegos, Dembskiai, Ozieblovskiai, Čartoryskiai, Gelgaudai, Zabielos ir kiti, o XIX Koideliai ir Komarai. Beje, XVII amžiuje Gelgaudiškis kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai. Gelgaudiškio vietovė istorijos šaltiniuose minima jau XVI amžiaus pradžioje. Čia būta dvaro. Manoma, kad visame Sūduvos krašte tada žaliavo didžiulės girios, o kaimų buvo reta. XVII amžiaus inventoriniuose raštuose jau minimi keli kaimai, o pats dvaras tada priklausė Veliuonos valsčiui. Atėjus prūsų valdžiai Gelgaudiškį pradėjo valdyti baronas Teodoras von Keudell. Keideliui valdant buvo naikinami kaimai ir kuriami dvarai. Teodoro von Keudell’io anūkas Gelgaudiškio dvarus pardavė dvarininkų bendrovei, kurios nariai buvo: daktaras Svida, Mantvilas, Baltutis ir Zanas, apie 1900m. ši bendrovė nuo savęs visus tuos dvarus perleido grafui Komarui už milijoną rublių. Komaras juos valdė iki pirmojo pasalinio karo.

| |

Gelgaudiškio pažintinis takas

Neįsivaizduojame gražiame kraštovaizdyje įsikūrusio Gelgaudiškio be dvaro rūmų ir juos supančio seno, didingo parko. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę. Pakeliausime du kilometrus apimančiu Gelgaudiškio pažintiniu taku. Susipažinsime su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginsime suprasti „žemės kalbos žodžius”. Kelionę pradėsime nuo dvaro rūmų. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai daugiau nei metro skersmens. Toliau pažintiniu taku keliausime į miško parką. Tik įžengus į mišką, mus pasitinka europiniai maumedžiai. (Keliaujant šiuo taku į rytus, per Šilupės upelį pasiektume Pakalniškių kaimą). Praėję apie 200 m į rytus, dešinėje prieiname pirmąją proskyną (taką), vedančią PR kryptimi. Ja ir pasukame. Patenkame į aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde” vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Jie, norėdami ir pietus valgant matyti žvėris, medžioti, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augę šimtamečiai ąžuolai.

| |

Gelgaudiškio istorija

Gelgaudiškis turi seną praeitį. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės čia gyveno jau V-X amžiuose. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Vietovė apaugo didelėmis, neįžengiamomis giriomis. 14 a. kronikininkai apie šį kraštą rašė kaip apie apleistą ir tuščią. Po Žalgirio mūšio čia vėl užverda gyvenimas, renkasi naujakuriai – jotvingių palikuonys nuo Merkinės, Gardino… 15 a. pr. dešinėje Nemuno pusėje, aukščiau Skirsnemunės, garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas Jurgis Gedgaudas buvo pasistatęs pilį, įkūręs dvarą. 15 a. pabaigoje dabartinė vietovė kairiajame Nemuno krante buvo Gedgaudų dvaro atšaka (palivarkas) ir vadinosi Gedigaudiškiu. 1504 m. šį palivarką Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, kartu su didele giria, padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai. 1566 m. Gelgaudiškį valdė Povilas Sapiega. (Jis 1578 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią.) Iš Sapiegų dvarą ir girią 1585 m. nusipirko Gardino žemės teisėjas Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nupirko Kasparas Oziemblovskis. 1599 m. jo sūnūs dalinosi tėvo turtus. Tuo metu pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio pavadinimas (vietoje Gedigaudiškio) ir tai, kad čia jau yra 15 kaimų. 1691 m. dvaras priklausė Kazimierui Oziemblovskiui. (Jis tais metais vietoj sunykusios bažnyčios pastatė antrąją medinę bažnyčią.) 18 a. Gelgaudiškį ir girias valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. (1789 m. Eleonora Čartoriskienė pastatė trečiąją medinę bažnyčią supuvus senajai).

| |

Seimo narys ragina Švediją atiduoti Biržų pilies patrankas

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas nusprendė pabandyti į Lietuvą sugrąžinti Švedijos XVII amžiuje neva pasisavintas ir išsivežtas patrankas. Su atitinkamu prašymu parlamentaras kreipėsi į Švedijos Karalystės ambasadą Lietuvos Respublikoje. „Remdamiesi istoriniais šaltiniais mes žinome, kad 1625 metais Švedijos kariuomenė, užėmusi Biržų pilį, išsivežė 60 pabūklų, kuriais buvo ginkluota Biržų pilis, ir šiuo metu keletas šių pabūklų vienetų eksponuojama Švedijos kariuomenės muziejuje Stokholme. Manau, kad Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perdavusi nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų, susijusių su Biržų pilimi, minimam muziejui”, – sakoma V.Valkiūno kreipimesi į Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. V.Valkiūnas yra išrinktas Biržų – Kupiškio, todėl ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti bent kelis iš maždaug 60 prieš beveik keturis šimtmečius į Švediją išsivežtus pabūklus. Parlamentaro žiniomis, patrankos yra Švedijos kariuomenės (Army Museum) muziejuje. „Šis klausimas parodys, kiek Švedija yra geranoriškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu. Tiek mano, tiek daugelio Biržų regiono gyventojų nuomone, reikalauti pabūklų yra labai normalu, juolab, kad skirtingai nuo Švedijos, jie mūsų kraštui yra neįkainojami”, – sakė V.Valkiūnas. Parlamentaras pasiryžęs teigiamo Švedijos sprendimo siekti atkakliai ir visomis priemonėmis. „Prireikus, piketuosime ir rašysime raštus Europos Sąjungai, kuri deklaruoja visų jos narių lygiateisiškumą ir bendruomenišką sugyvenimą.

Biržų pilis praeityje, dabartyje ir vizijose
| |

Biržų pilis praeityje, dabartyje ir vizijose

Biržų krašto muziejus „Sėla” – vienas lankomiausių Biržų krašto objektų. Gausų lankytojų skaičių lemia įdomiai parengtos muziejaus ekspozicijos, patrauklios edukacinės programos vaikams bei suaugusiems ir, be jokios abejonės, tai, kad muziejus įsikūręs Biržų pilies, priklausiusios kunigaikščiams Radviloms, rūmuose, viename įdomiausių ir turtingiausią istoriją menančių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje. Buvusi viena galingiausių ir reikšmingiausių XVI-XVII a. bastioninių tvirtovių, Radvilų pilis XVIII a. pradžioje paversta griuvėsiais, beveik tris šimtmečius grimzdo užmarštin, kol XX a. pabaigoje iš griuvėsių buvo pakelti pilies rūmai. Tačiau rūmai – tai tik didžiulio ir buvusio labai reikšmingo objekto – Biržų bastioninės tvirtovės komplekso – dalis. Viena gražiausių ne tik muziejininkų, bet ir daugumos biržiečių regimų vizijų – atstatytas visas Radvilų tvirtovės kompleksas. Biržų pilis (bastioninė tvirtovė) XVI-XVII a. buvo vienas svarbiausių LDK gynybos punktų kovose su Rusija ir Švedija. 1625-1627 m. ji buvo sugriauta ir galutinai vėl atstatyta tik 1682 m. Po švedų antpuolio 1704 m. susprogdinta pilis prarado savo strateginę reikšmę ir nebeatsigavo.Vis labiau yrantys rūmų griuvėsiai išstovėjo iki XX a. vidurio. 1953-1961 m. pagal architekto S. Ramunio projektą (papildytą architektų A. Umbraso ir A. Urbšto) vyko griuvėsių konservavimo darbai. Jų metu sustiprintos sienos, išmūrytos palangės, iš dalies atstatyti langų apvadai, karnizai.

Biržų pilis – Radvilų valdos centras
| |

Biržų pilis – Radvilų valdos centras

Vienintelė etninės Lietuvos teritorijoje stovėjusi bastioninė Biržų tvirtovė nepasižymi gausia ir įvairia istoriografija. Iš jos išsiskiria S. Pinkaus darbai, pateikiantys išsamią, archyvine medžiaga argumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją(1). S. Pinkų, kitaip nei prieš jį apie Biržų pilį rašiusius autorius, labiau domino ne pilies architektūra ir urbanistika, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės. Jo pavyzdžiu pasekė lenkų istorikai T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs S. Pinkaus nagrinėtą pilies restauravimo istoriją XVII a. pirmoje pusėje(2), bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija rašęs apie pilies statybinius darbus XVII a. pradžioje(3). Nemažai dėmesio Biržų pilies statybos istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašiaus monografijoje(4). B. Dybašius Radvilų Biržų ir Slucko pilis pasirinko kaip klasikinius privačios fortifikacijos pavyzdžius. Ypač vertingi jo monografijos puslapiai apie Biržų pilies statybos XVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, lokalinės visuomenės reikšmės apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame ne tik pilies, bet ir kitų svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos dokumentinės medžiagos apie XVI-XVII a. vidurio laikotarpį(5). Minėtini I. Švereikaitės ir N. Kitkausko darbai.

Biržų pilies perspektyva – turizmas
| |

Biržų pilies perspektyva – turizmas

„Prie šiaurinės Lietuvos sienos, 20 kilometrų nuo magistralės Via Baltica, Jūs rasite tikrai išskirtinį – Šiaurės Lietuvos perlu vadinamą miestą – Biržus. Šis miestas garsus savo istorine preitimi, vandens telkinių gausumu, vietinių gyventojų svetingumu. Biržus galima vadinti kurortiniu miestu, kadangi čia daug žalumos, per miestą teka dvi upės, yra du ežerai. Esate visada laukiami ir tikimės, kad sugrįšite vėl ir vėl”, – tokiais žodžiais kreipiasi Biržų savivaldybė į kiekvieną jų interneto svetainės lankytoją. „Vienas svarbiausių pastarųjų metų Biržų savivaldybės darbų plėtojant turizmą – mūsų tauriausios vietos – pilies komplekso atstatymas ir pritaikymas turizmo infrastruktūrai”, – pasidžiaugia Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas. Biržų bastioninės itališko tipo tvirtovė buvo pradėta statyti 1575 m., baigta 1589 metais. Tai įrodo kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno 1589 m. gegužės 1 d. raštas Biržų miestui: „Su Dievo pagalba naujai pastatėme mūsų Biržų pilį, o toje pilyje išmūrijome bažnyčią”. Tvirtovė buvo pastatyta pagal teorinę kvadratinio plano bastioninių tvirtovių schemą. Pilį juosė apsauginis griovys su vandeniu, o pylimo aukštis siekė beveik šešis metrus. Į pilies kiemą buvo patenkama per tiltą. Tvirtovės kieme buvo keli mūriniai pastatai – arsenalas ir maisto sandėlis. Svarbiausias tvirtovės pastatas – triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno rūmai. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia.

Radvilų Biržų pilis ir jos arsenalas XVI-XVII a.
| |

Radvilų Biržų pilis ir jos arsenalas XVI-XVII a.

Šaltiniuose nurodomi pirmieji konkretūs duomenys apie Biržų arsenalo statybos darbus siekia 1612 metus, kai restauruojant pilį cekhauzui buvo naudojama ąžuolų ir kėnių mediena. Cekhauzas buvo ypatinga pilies struktūrinė dalis, kurios bet koks amatininkas negalėjo kurti savo nuožiūra. Klientai, atsakingi už statybos priežiūrą, prašė Radvilos nurodyti cekhauzo matmenis. Projektas, kurį atsiuntė patronas, nustebino savo dydžiu. Naujasis cekhauzas planuotas siauresnis (12 lietuviškų uolekčių vietoje 15,5), bet dvigubai ilgesnis (83 uolektys vietoje 40) ir turėjo išsidėstyti tarp pilies bokštų. Dvariškis Kristupas Skulimovskis kaip idealią proporciją Radvilai siūlė 52 uolekčių ilgį ir vartus abiejuose cekhauzo galuose. Pastatas turėjo būti funkcionalus kritiniais atvejais: pavyzdžiui, kilus gaisrui iš labai ilgos patalpos būtų sudėtinga išgabenti inventorių. Cekhauzą statė valstiečiai. 1613 m. cekhauzo darbai turbūt buvo baigti, nes jame jau buvo išdėliota ir parengta amunicija. 637 m. restauruojant pilį cekhauzui vėl skiriama labai daug dėmesio. Su vokiečiu staliumi Jokūbu Šidaku sudaryta atskira sutartis dėl cekhauzo remonto. Stalius turėjo dalį pilies arklidžių paversti cekhauzu. Matyt, 1625 m. švedai buvo sugriovę senąjį cekhauzą, todėl prireikė statyti naują. Stalius turėjo išlyginti įlinkusias ąžuolines arklidės sienas, po stogu įrengti dvi užrakinamas ir saugias slėptuves, pataisyti langus. Minėtus darbus jis privalėjo atlikti per du mėnesius.

| |

Kėdainiai

Pirmą kartą Kėdainių apylinkės istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. – H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį. Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną.