Komunikacija

Tinklu perduodamos informacijos kiekis

• 10Base-X technologijos gali praleisti iki 10Mbitų/s; 100Base-TX - iki 100Mbitų/s;

Tačiau tai yra teorinis dydis. Jis imanomas tik tuo atveju, jei visame tinkle bus tik vienas kompiuteris, kuris išveda į tinklą informaciją, o visi kiti tik priiminės ją (nerealu); Praktiškai gaunama <50% (TODO- tikslesni skaičių čia) šio pralaidumo - visas kitas kanalo plotis nueina kolizijoms; pralaidumą pasidalina VISI tinkle dirbantys kompiuteriai, taigi esant dideliam jų kiekiui kiekveinam tenka labai nedaug; Informacijos saugumas - bet kuris paketas gali būti priimtas bet kuriame tinklo įrenginyje; informacija yra skleidžiama visame tinkle, taigi bet kurioje jo vietoje įsiskverbimas į kabelius suteikia galimybę gauti visą tinklu einančią informaciją. Sistemos patikimumas - ciklai nėra leidžiami, todėl nėra galimybės sukurti sistemą, kuri sutrikus vienam jos elementui sugebėtų nukreipti informaciją kitu keliu iki [visų ar bent kai kurių] kitų tinklo dalių.

Informacija šokinėjančiomis radijo bangomis perduodama per siauro dažnio radijo bangas, kurios pakeičia bangos dažnį, žinomą ir siuntėjui, ir priėmėjui. Naudojant šį ryšį būtina palaikyti vieną loginį kanalą. Pašaliniam vartotojui šios bangos suvokiamos kaip trumpos trukmės garso impulsas.

Kadangi Internetas yra sudarytas iš tarpusavyje sujungtų dešimčių tūkstančių kompiuterių tinklų, bendras kompiuterių Interneto tinkle skaičius yra matuojamas milijonais. Visi kompiuteriai, prijungti prie Interneto pagal Interneto ryšių taisykles, yra vadinami Interneto kompiuteriais (hosts). Yra sutinkami dviejų skirtingų tipų Interneto kompiuteriai - tarnybinės stotys, teikiančios vieną arba kelias paslaugas nutolusiems Interneto naudotojams, arba klientų kompiuteriai, sudarantys galimybę nutolusiems naudotojams prisijungti prie Interneto ir vykdyti kliento programas, skirtas Interneto paslaugų panaudojimui. Tarnybinės stotys turi būti visą laiką prijungtos prie Interneto, tuo tarpu kai kliento kompiuteriai gali būti prijungiami prie Interneto tik atskiriems darbo seansams. Be Interneto kompiuterių, į šį tinklą galima įjungti ir kitus prietaisus, tokius kaip maršrutizatorius (routers), valdančius priėjimą prie Interneto ir tvarkančius duomenų srautus.

Programinės aparatūros pagrindą lokalių radijo tinklų firmos RadioLAN, pavadintą RadioLAN/10, sudaro specialiai sukurta tinklinė operacinė sistema 10BaseRadioLINK. Ši operacinė sistema vykdo tryjų pagrindinių tinklo funkcijų valdymą: kontrolės ir valdymo, dinaminio masterio, dinamines retransliacijos. Valdymo ir kontroles funkcijos. Operacinę sistemą valdo dinamiškai reguliuoja ir nustato kiekvieno iš lokalinio radijo tinklo mazgų. Tuo pačių automatiškai nusistato reikiamas pastoviam bendradarbiavimui lygis išėjimo galingumo ir jautrumui. Dinamiškai vyksta adaptavimas, kai keičiasi lokalinio tinklo sudėtis arba kai keičiasi radijo mazgai, įeinantis į tinklo sudėtį.

Nešiojami kompiuteriai yra sparčiai auganti kompiuterių industrijos dalis. Dauguma šių kompiuterių savininkų nori turėti galimybę naudoti kompiuterių tinklais skrendant lėktuvu, važiuojant autobusu, traukiniu, automobiliu. arba sėdint sode ant suoliuko. Bevielis tinklas turi daug vartotojų. Žmonės naudojasi savo nešiojamais elektroniniais įrenginiais pokalbiams, faksų ir elektroninio pašto siuntimui, persiųsti failus, dirbti su toli esančiu kompiuteriu. Ir visa tai galima atlikti iš bet kurios vietos ar transporto priemonės. Bevielis tinklas labai naudingas laivynui, sunkvežimių, autobusų ir taksi vairuotojams, įvairioms gelbėjimo ir apsaugos tarnyboms ir t.t.

Dauguma bevielio ryšio prietaisų naudoja išplėsto dažnio radijo bangas. Šią ryšio priemonę labiausiai išplėtojo kariškiai. Šis ryšys yra paremtas laidumo savybėmis. Jeigu imtuvas nenustatytas tam tikram dažniui, spektras girdimas kaip triukšmo fonas. Yra du spektro perdavimo būdai: šokinėjančių radijo bangų technologija ir tiesinės sekos spektro sklaidos technologija. (DSSS).

Duomenų paketai yra naudojami duomenims perduoti. Tokio paketo sandara yra parodyta 16 pav. Be 4 bitų, reikalingų norint atskirti šios rūšies paketą nuo kitų (bendrasis formato indikatorius), čia rasime ir loginį kanalų grupės numerį, kuris kartu su loginiu kanalo numeriu sudaro dvejetainį skaičių, naudojamą identifikuojant visus tam tikrai VC (virtualioji grandinė) priklausančius paketus. Taigi vienoje fizinėje jungtyje įmanoma realizuoti daug, iki 4K (dvejetainis 12 bitų skaitmuo, daugiau kaip 4000) VC. Minėtasis skaičius yra nustatomas DTE-DCE interfeise. Šis skaičius nėra naudojamas kitoje jungties pusėje arba tinklo viduje, nes keliaujančiam tinklu duomenų paketui nuolat suteikiami vis kiti kanalų numeriai. Ryšiai kiekviename mazge iš anksto nustatomi jau ryšio užmezgimo fazėje. Taigi virtualiųjų jungčių tinkle skaičius nesibaigia 4000.

Standartas Hiperlan apsprendžia funkcionavimą sutinkamai su dviems atvirų sistemų tarpusavio modelio veikimo lygiais (Open System Interconnection OSI ). Pirmas lygis – fizinis (Physical Layer), antras kanalinis (Data Link Layer). Pirmo lygio standarto Hiperlan funkcijos yra apriboti lygio srities pasiekimo (MAC-adresavimas). Tai reiškia kad bazinius Hiperlan reikalavimus sudaro loginio jungimo valdymo (Logical Link Control) kanalinio lygio OSI polygio, dirbantis aukščiau Hiperlan MAC.
Fiziniame lygyje standartas Hiperlan turi galimybę funkcionuoti dviejuose diapazonuose.

Teritoriniai kompiuterių tinklai (TKT). (Wide Area Networks, WAN) Jie apima didelę geografinę erdvę, dažnai šalį ar kontinentą. Juos sudaro kompiuteriai, skirti vykdyti vartotojo programas. Pagrindiniai kompiuteriai (host) yra sujungiami į komunikavimo potinklį (communication subnet). Potinklio paskirtis yra persiųsti pranešimus iš vieno pagrindinio kompiuterio kitam. Daugumoje TKT potinkliai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: perdavimo linijų ir perjungimo elementų. Perdavimo linijos (kanalai) leidžia perduoti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. Perjungimo elementai yra specializuoti kompiuteriai, kurie naudojami sujungti dvi ar daugiau perdavimo linijų.

Bevielio ryšio tinklai leidžia vartotojui prieiti prie informacijos, saugomos tinkle, ja keistis. Bevieliais tinklais duomenys perduodami daug sparčiau nei paprastais tinklais. Be to, jie patogesni už įpratus tinklus - jokių vielų. Šie tinklai leidžia vartotojui bet kada prieiti prie reikiamos informacijos net toli nuo biuro.

Daugelis iš jūsų turbūt prisimenate tą įžymią dieną, kai namuose atsirado kompiuteris. Tačiau bendravimas su naujuoju draugu, deja, palaipsniui gęsta. Jums atrodo, kad žaisti vienam jau nuobodu, kompiuterio intelektas pastebimai nusileidžia jūsiškiam, čia dar ir kaimynas iš antro aukšto vos ne kasdien pasakoja, kaip visą naktį klaidžiojo Internete ir žaidė Quake su amerikiečiais... Ir štai, po neilgų pamąstymų ir debatų su savimi, į galvą ateina paprasta išeitis: „Kursim tinklą!“. Pakankamai greitai sužinote, kad pas jus (kaimyniniame bute, įėjime, laiptinėje) yra daug vienminčių. Tačiau, kaip įvesti tinklą? Kokias tinklo plokštes išsirinkti? Ir pagaliau, pagrindinė problema: kaip apsisaugoti nuo šitų, visur egzistuojančių, hakerių, kuriems tik ir knieti įsilaužti į kompiuterį ir pavogti niekam, išskyrus jus, nereikalingus duomenis?

IP-protokole mazgo adresas, tai yra kompiuterio arba maršrutizatoriaus porto adresas, yra priskiriamas laisvai tinklo administratoriaus ir nėra tiesiogiai susijęs su jo lokaliu adresu, kaip tai pavyzdžiui realizuota protokole IPX. Priėjimu, panaudotu IP-protokole, patogu naudotis dideliuose tinkluose ir dėl jo nepriklausomumo nuo lokalaus adreso formato, ir dėl jo stabilumo, nes priešingu atveju, pakeitus kompiuteryje tinklo plokštę, šį pakeitimą turėtų įvertinti visi Interneto adresatai (tuo atveju, kai tinklas yra prijungtas prie Interneto). Lokalus adresas yra naudojamas IP-protokole tik lokaliame tinkle, kai vyksta duomenų persiuntimas tarp šio tinklo mašrutizatoriaus ir mazgo. Maršrutizatorius, gavęs skirtą vienam iš tinklų, betarpiškai pajungtų prie jo portų, mazgui paketą, paketo perdavimui turi suformuoti freimą, atitinkantį šio tinklo priimtos technologijos reikalavimus, ir jame nurodyti mazgo numerį, pavyzdžiui, jo MAC-adresą.