Tarptautinę moters dieną Laisvės alėją norima paversti žydinčiu sodu
|

Tarptautinę moters dieną Laisvės alėją norima paversti žydinčiu sodu

Kovo 8-ąją Laisvės alėja taps Moterų alėja. Šią dieną alėjoje vyks įvairūs renginiai, skirti paminėti moters dieną. Kauno mokyklos/gimnazijos kviečiamos prisijungti prie Kauno moters užimtumo centro inicijuojamos akcijos „Laisvės alėja – Moterų alėja“ ir paminėti šią šventę kartu. „Tapkite šios akcijos dalyviais, pagamindami gėlę mylimai, svarbiai moteriai. Šios gėlės papuoš žiemišką Laisvės alėją bei pavers ją žydinčiu sodu“, – ragina šventės organizatoriai. Kauno moters užimtumo informacijos centras kartu su partneriais Europos Parlamento Informacijos biuru Lietuvoje, Moterų iniciatyva Lietuvoje demokratijai auginti (MILDA), Lietuvos universitetų moterų asociacija, Europos informacijos centru – Europe Direct kovo 8 dieną organizuoja renginius Kaune, skirtus paminėti Tarptautinę moters dieną. Kovo 8 dieną Tarptautinei moterų solidarumo dienai sueina 100 metų, taip pat bus minima 15 metų sukaktis, kuomet buvo suorganizuota Pasaulinė moterų Pekino konferencija. Be to, švęsime ir Lietuvos Nepriklausomybės 20-ąsias metines. Šioms šventėms paminėti Kauno muzikiniame teatre įvyks konferencija „Nepriklausomos valstybės kūrimas: moterų pasiekimai ir vizijos“. Konferencijoje dalyvaus Lietuvos moterų nevyriausybinių organizacijų atstovės, užsienio šalių ambasadorės (JAV, Suomijos, Švedijos, Japonijos, Azarbaidžiano), Europos parlamento nariai, žinomos politikės, Seimo nariai bei kiti svečiai. Šio renginio globėjas yra Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas su žmona Jurgita.

Moters dienai – šimtas metų
|

Moters dienai – šimtas metų

Lietuvoje neturime gėlių švenčių, nebent kovo 8-ąją laikytume tulpių diena. Keičiasi šios šventės statusas visuomenėje, tradicijos, bet lieka jos simbolis – tulpės žiedas. Kažkada Lietuvoje Tarptautinė moters diena buvo švenčiama panašiai kaip dabar Motinos diena. Vaikai dovanodavo mamytėms gėlių, rankdarbių, deklamuodavo eilėraščius, vyrai įteikdavo gėlių. Tradicijos keičiasi: mamas dabar sveikiname Motinos dienos proga, mylimąsias – Šv. Valentino dieną, o kovo 8-oji liko pasirinkimo reikalas. Kas nori – tam šventė, kam nepatinka – eilinė diena. Kaip byloja istorija, Tarptautinė moters diena atsirado dėl politinių priežasčių: 1899 metais vokietė socialdemokratė Klara Cetkin pradėjo kovoti dėl lygių moterų ir vyrų teisių, dar po metų kovo 8 dieną Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovių. Joje pasiūlyta kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. Nikitos Chruščiovo laikais kovo 8-oji Tarybų Sąjungoje paskelbta ne darbo diena ir tai gerokai pakėlė šventės prestižą. 1977-aisiais iš šios šventės pavadinimo išnyko žodis „kova” (iki tol ji vadinosi Kovos už lygias moterų teises diena) – Suvienytųjų Nacijų Organizacija (SNO) kovo 8-ąją paskelbė Tarptautine moters diena. Ideologija liko antrame plane, pradėta akcentuoti graži pavasario šventė. Dabartinei Moters dienai šiemet – jau 100 metų, jos tradicijos Lietuvoje keitėsi ne kartą, tačiau pati šventė vis dėlto liko.

Kuo bloga diena, kai tūkstančiai moterų pasijunta nors truputį smagiau?
|

Kuo bloga diena, kai tūkstančiai moterų pasijunta nors truputį smagiau?

Kažkada Lietuvoje Tarptautinė moters diena buvo švenčiama panašiai kaip dabar Motinos diena. Vaikai dovanodavo mamytėms gėlių, rankdarbių, deklamuodavo eilėraščius, vyrai įteikdavo gėlių. Tradicijos keičiasi: mamas dabar sveikiname Motinos dienos proga, mylimąsias – Šv. Valentino dieną, o kovo 8-oji liko pasirinkimo reikalas. Kas nori – tam šventė, kam nepatinka – eilinė diena. Kaip byloja istorija, Tarptautinė moters diena atsirado dėl politinių priežasčių: 1899 metais vokietė socialdemokratė Klara Cetkin pradėjo kovoti dėl lygių moterų ir vyrų teisių, dar po metų kovo 8 dieną Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovių. Joje pasiūlyta kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. Nikitos Chruščiovo laikais kovo 8-oji Tarybų Sąjungoje paskelbta ne darbo diena ir tai gerokai pakėlė šventės prestižą. 1977-aisiais iš šios šventės pavadinimo išnyko žodis „kova” (iki tol ji vadinosi Kovos už lygias moterų teises diena) – Suvienytųjų Nacijų Organizacija (SNO) kovo 8-ąją paskelbė Tarptautine moters diena. Ideologija liko antrame plane, pradėta akcentuoti graži pavasario šventė. Dabartinei Moters dienai šiemet – jau 100 metų, jos tradicijos Lietuvoje keitėsi ne kartą, tačiau pati šventė vis dėlto liko.

Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas Vasario 16-osios proga
|

Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas Vasario 16-osios proga

Mieli Lietuvos žmonės, Mes visi savo širdy nešiojamės Tėvynę. Ji – tai miškai, pievos, upės, miestai, kalba ir mes, Lietuvos žmonės, kuriantys savo šalies gerovę, ūkį, meną ir tikintys Lietuva. Mūsų Tėvynė gimė 1918 m. vasario 16-ąją. Šią dieną galime laikyti ir mūsų visų gimtadieniu, atėjusiu su Vinco Kudirkos „Kelkime, kelkime“, „Aušra“ ir „Varpu“, su vieningos Lietuvos suvokimu mūsų širdyse ir sąmonėje. Vasario 16-oji – tai šventė, simbolizuojanti stiprybę, dvasią ir viltį. Žinau, daugeliui šiandieninė Lietuvos padėtis atnešė naujų rūpesčių ir problemų. Tad Vasario 16-osios suteikiama viltis – ne tušti žodžiai. Tai – galimybė gyventi geriau, šviesiau, drąsiau. Tikiu, kad eidami geresnio ir drąsesnio gyvenimo keliu, liksime tokie pat stiprūs dvasia, vieningi darbais ir tikintys savo jėgomis. Sveikindamas Jus Valstybės atkūrimo dienos proga linkiu visiems laimės, sveikatos, šventinio džiaugsmo ir tikėjimo ateitimi. Tegul Vasario 16-oji mus dar labiau suburia naujiems darbams Tėvynės ir žmonių labui. Šiandien minime ypatingą progą – mūsų valstybės atkūrimo dieną – vieną įsimintiniausių datų Lietuvos valstybingumo kelyje. Priespaudos jungą nusimesti nebuvo lengva. Tačiau nepaisant sudėtingų sąlygų ir mažai valstybei nepalankių aplinkybių, susitelkę iškovojome gimtosios šalies laisvę ir nepriklausomybę. Ši diena – tai tarsi mūsų tautos vėliava. Vienijanti, sutelkianti, kelianti pasididžiavimą. Tegu Vasario 16-osios dvasia išlieka gyva mumyse daugybę metų.

Su Naujaisiais 2010-aisiais metais!!!
| |

Su Naujaisiais 2010-aisiais metais!!!

Sveikiname visus Straipsniai.lt portalo lankytojus ir visus mielus redakcijos bičiulius su Naujaisiais 2010-aisiais metais. Tegu šie Metai visiems Jums bus darbingi ir kūrybingi. Tegul ateinantys būna kupini meilės, džiaugsmo ir vaisingų darbų. Linkime daug laimės, sėkmės, gerų ir malonių dovanų. Jei ką nors padarėme ne taip, prižadame pasitaisyti, o jei padarėme ką nors gero, tai ir ateinančiais metais padarysime dar daug gerų darbų. Linkime geros sveikatos, nuolatinio tobulėjimo, tarpusavio supratimo ir viso kuo geriausio! Sėkmės Jums visiems! Eina metai…Vieni kažką nusineša, kiti kažką dovanoja. Tegul šie metai atneš tik džiaugsmą, skaidrią nuotaiką, laimingas minutes ir paprastą žmogišką laimę. Džiaukitės ir dovanokite nuoširdžias šypsenas kitiems!!! Visiems linksmų, nepakartojamų ir STEBUKLINGŲ švenčių!!! Norėčiau pasveikinti tuos žmones, kurie moka džiaugtis krintančiomis baltomis, šaltomis, bet džiuginančiomis sielą ir akį snaigėmis, tuos žmones, kurie gali išgirsti žolės šnabždesį, žvaigždės kritimą, išgirdus dvyliktos valandos nakties dūžius tą nepaprastą Naujųjų Metų susiliejimo naktį, džiaugtis ir tikėti ta mintim, kad senelis Šaltis vis dėlto yra.

| |

Meilė stipresnė už mirtį

Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės – vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui, bet kiekvienam žmogui skirtas dalykas. Pirmieji krikščionys vienas kitą vadindavo šventaisiais, o krikščionių mirtį – užmigimu. Mirtis niūri ir bauginanti yra ciniškai, egoistiškai ir niekšiškai gyvenusiems, o šventiesiems – būsenos pakeitimas. Sumaterialėjusių žmonių santykis su mirtimi yra dvejopas: vieni bando susikurtą gerovę pasiimti į amžinybę, kiti visiškai vengia minčių apie mirtį. Vakarų šalyse neretai žmonės, atidavę į prieglaudą nusenusius artimuosius, su prieglaudos administracija sudaro sutartį, kad, globojamajam mirus, jį palaidos ir žinią apie mirtį duos tik po kurio laiko. Taip norima išvengti streso ir minčių apie žmogaus pabaigą Žemėje. Turtingi žmonės iš anksto pasistato paminklą ar užsisako brangų karstą, kuriame įrengta ventiliacija, šviesa, groja muzika, įdedama kvepalų.

Artėja vėlinės. Kapų puošyba
| |

Artėja vėlinės. Kapų puošyba

1 Comment

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, o 2-oji – Vėlinės arba Mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai per Vėlines kapai papuošiami (sutvarkomi gerokai anksčiau) gėlėmis ir uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį – uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo. Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių asortimentas lapkritį labai jau menkas. Iš tikrųjų Vėlinių puokštelėms tinka visos gėlės, kurias tik įmanoma gauti, o ypač tos, kurias mėgo mirusysis. Svarbiausiai neperkrauti kompozicijos daug skirtingų rūšių gėlių, ryškiomis spalvomis ir kaspinais. Tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, žalia, tamsiai raudona, geltona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja ne gedulą, o gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai – amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai. Kaspinų galai nukerpami tiesiai. Porinis žvakučių skaičius neprivalomas. Per Vėlines dažnai lyja, pučia stiprus vėjas, todėl geriausiai pirkti uždaras žvakides. Atkreipkite dėmesį, kad plastikinės kartais užsidega. Vėlinių puokštėse nedera nenatūralios spalvos, egzotiniai augalai.

Vėlių metas
| |

Vėlių metas

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje “Regula Monachorum” , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: “Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas”.

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
| |

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles. Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.

Vėlinės ir mūsų viltis
| |

Vėlinės ir mūsų viltis

Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti metų laikai. Prisimenu kaip stebuklą, kaip apreiškimą baltut baltutėles kaimo kapines Sibire tolimą lapkričio 2-ąją. O dar kitur ta diena, apsipylusi žiedais, kleganti paukščiais, ir ten taip pat kažkas reikšmingai susidėlioja. Kiekvienąsyk kalbindamas mirtį ir mirusiųjų pasaulį turi pradėti nuo pradžių, nuo tuščio lapo, nuo neatsakytų klausimų. Girdėdavau labiau patyrusius kunigus šnekant, jog apsiprantama „vaikščioti paskui grabus“, įgyjama atsparumo ašaroms, atsiranda įgūdžių guosti ir raminti laidotuvių dalyvius. Bet viskas, atrodo, vyksta kaip tik atvirkščiai. Kada dar nė nekunigaudamas rašiau pirmąjį Vėlinių pamokslą, rankiojau iš Thomo Woolfo romano skausmo ir nevilties citatas, dėjau prie jų Viešpaties žodžius ar ką nors iš Bernardo Brazdžionio, ir išeidavo žvalūs atsakymai, įsižiebdavo žiburėlis, panašus į tą, kurį paskui lydimas saugumiečių palikdavai ant Rasų kalnelio.