Mergvakaris ir Bernvakaris
Tradicinių vestuvių sutikime ypač svarbus buvo mergvakaris. Į jį susirinkdavo artimiausios, visą gyvenimą būsimą nuotaką supusios, moterys, – jaunos ir pagyvenusios, mamos ir tetos, kito kaimo moterys. Mergvakaris – jaunosios atsisveikinimas su savo mergyste, draugėmis, jos išlydėjimas į kitą gyvenimą. Todėl jo dalyvės dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti poblemų šeimoje. Dažniausiai vyriausioji pamergė orgnizuodavo visą mergvakarį: užvesdavo mergvakario dainas, graudindavo jaunąją, mokė šokti. Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje. Paskui jaunąją pasodindavo ant duonkubilio ir apsupusios puslankiu dainuodamos pindavo vainiką iš atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį…Kurią pirmą šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji. Rūtų vainikėlių pynimas – mergvakario dalis. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Nuotakos apsaugojimui nuo užkerėjimo, vainiko pynėjos eidavo prie stalo, ant kurio gulėdavo įvairūs vainikui pinti skirti žalumynai, sukibusios užrankų ir apeidavo jį ratu. Nupynusios vainiką, jos vėl išeidavo ratu.