Religija ir tikėjimai

Sekmadienį lankydamasis Pompėjaus (Italija) Rožinio Mergelės šventovėje Šv. Tėvas vadovavo Rožinio maldai, o paskui apmąstė Rožinio maldos reikšmę krikščionio gyvneime. Šita liaudiška Marijos malda,- kreipėsi popiežius į maldininkus,- yra vertinga dvasinė priemonė, padedanti ugdyti mūsų artumą su Jėzumi. Mergelės Marijos pavyzdžiu ji moko mus visada vykdyti Dievo valią. Ši malda – tai Kristaus slėpinių kontempliavimas drauge su Mergele Marija. Šį Rožinio maldos bruožą iškėlė Dievo Tarnas Paulius VI apaštališkajame paraginime Marialis Cultus. Apie jį rašė ir mano pirmtakas Jonas Paulius II savajame apaštališkajame laiške Rosarium Vriginis Mariae. Ypač jūs, – kreipėsi popiežius į Pompėjos šventovės kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendruomenę, – jūs esate pašaukti būti ypatingais Rožinio maldos apaštalais. Tačiau būti Rožinio apaštalu,- tęsė Benediktas XVI,- visų pirma reikalauja asmeniškai išgyventi šios maldos grožį ir dvasinį gylį. Reikia leisti Marijai mus vesti kontempliuoti jos Sūnaus džiaugsmingo, šviesaus, skausmingo ir šlovingo veido. Kas drauge su Marija medituoja Jėzaus slėpinius, tas vis labiau panašėja į Jėzų ir Mariją. Šios šventovės steigėjas palaimintasis Bartolo Longo kitados teisingai pastebėjo, jog kai du bičiuliai dažnai bendrauja, supanašėja jų papročiai. Taip ir mes dažnai kalbėdamiesi su Jėzumi ir su Marija, nepaisant mūsų silpnumo ir menkumo, galime tapti vis labiau į juos panašiais.

Beveik du tūkstančius metų krikščionys savo maldą lygindavo su vienuolių malda, laikydami ją idealia, nors ir klaidingai tą idealą suprasdavo. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai ir viduramžių teologai kontempliatyvųjį Marijos gyvenimą vertino kur kas labiau už veiklųjį Mortos. Nors kontempliacijai, vienuoliniam gyvenimui pašaukti ne visi žmonės, tačiau tai buvo gyvenimo ir maldos mastelis visiems. Kiekvienas buvo skatinamas siekti to idealo, bent retsykiais atsitraukiant nuo žemiškos veiklos ir atsidedant vien maldai. Kuo ilgiau meldiesi, tuo geriau. Ignaco laikais dvasinio gyvenimo mokytojai taip pat teigė, kad malda yra ypatingas, net vienintelis būdas vienytis su Dievu, o vienuolių malda laikyta pačia tobuliausia. Tačiau Ignacas manė kitaip. Anot jo, maldos trukmė nėra pagrindinis vertinimo mastas, be to, ir pati malda – ne visuomet pats tinkamiausias būdas vienytis su Dievu. Visiems kartais reikia atsitraukti nuo darbų ir ilgėliau pasimelsti, o kai kurie žmonės pašaukti melstis daugiau ir ilgiau už kitus, tačiau daugumai tai nei įmanoma, nei rekomenduotina. Šeimos tėvus, tarnautojus, visuomenės veikėjus ilga kasdienė malda verstų apleisti svarbias pareigas. Jeigu Dievas mus pašaukia tokiems uždaviniams, jis norėtų, kad malda padėtų juos atlikti, o ne priešingai. Žinoma, užsiėmę žmonės gali pasimokyti iš ilgai besimeldžiančią, tačiau visiškai nebūtina beatodairiškai sekti jų pavyzdžiu. Šiais laikais mažai ką vilioja perdėtas maldingumas.

Tikėjimas neatskiriamas nuo maldos. Ji tikinčiam žmogui turėtų būti tas pats, kas oras. Biblijoje dažnai kalbama apie maldą, joje apstu maldos pavyzdžių, o viena iš jos knygų, Psalmynas, yra ištisa malda. Iš Evangelijos pagal Luką sužinome, kad ir Jėzus dažnai, ypač svarbiausiais savo gyvenimo momentais, melsdavosi. Gal kiek ir keista, bet maldos instrukcijų Jis paliko labai nedaug. Vos vieną kitą. Du evangelistai, Lukas ir Matas, yra užrašę Viešpaties maldos žodžius, tačiau patarimą kaip melstis randame tik Evangelijoje pagal Matą. O vis dėlto tai neturėtų stebinti – Jėzus melstis mokė ne instrukcijomis, o savo pavyzdžiu. Šiaip ar taip, tačiau Matas vieną tokią konkrečią instrukciją perdavė ir mums. ,,Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“ (Mt 5,5–8). Visų pirma, Jėzus primena, kad melstis turime ne tam, kad pasirodytume prieš kitus ar netgi prieš patį Dievą. Malda turi būti nuoširdi, be jokios veidmainystės.

Neiškenčiu nepasidalijęs su gerbiamaisiais elektroninio laikraščio www.bernardinai.lt skaitytojais kalėdine dovana, netikėtai gauta iš Hamburgo. Bičiulis prelatas Wilm Sanders atsiuntė naują savo parengtą knygą Beten für morgen: Malda už rytojų, paantraštė: Melstis už tuos, kurie ateis po mūsų – Jėzaus meldimosi pavyzdžiu. Labai savita ir įdomi knyga. Knygos autorius (ir autoriai, nes tai straipsnių bei studijų rinkinys) stebisi tuo, kad nūdienis krikščionių religingumas pernelyg nukreiptas į praeitį, o vertėtų labiau įsisąmoninti ateitį. Jau knygos pratarmė skleidžia plačią perspektyvą: “Dievas mus pasitinka iš ateities. Iš ten Jo karalija įauga į dabartinį senąjį pasaulį, keičia jį iš vidaus ir teikia jam ateinančio, naujojo pasaulio pavidalą. Ateinantis reiškia ne tik vėlesnis, bet ir artėjantis į mus. Ateinantysis sudaro dalį mūsų pačių ir to [dieviškojo] pasaulio, į kurį esame įpinti ir kuriam patys priklausysime, būdami pakeisti ir prikelti”. Toliau pats knygos sudarytojas kritiškai kalba apie besikuriantį pasaulietiškąjį futurologijos (ateities tyrinėjimo) mokslą. Remiantis statistiniais tiksliųjų mokslų bei technikos vystymosi rodikliais, mėginama numatyti tolesnes žmonijos, gyvūnijos, augalijos ir išvis planetos perspektyvas (dažniausiai liūdnas). Tyrinėjimai sveikintini, tačiau jie šlubuoja.

Šiame tekste tikinti motina italė A.M. Zanzucchi toliau dalijasi savo patirtimi apie religinį vaikų ugdymą šeimoje. Šįkart – apie maldą, kaip vieną pirmųjų vaiko religinių praktikų. Kas yra maldos esmė, kaip reikėtų melstis ir kaip būtų galima pasaktinti bei įpratinti tą daryti savo atžalas.Tekstas parengtas pagal knygą “Vaikas ir Dievas”. Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau. Galimas daiktas, kad kryžiaus ženklą ji tuomet siejo su maloniu jausmu, kurį patirdavo, kai būdavau šalia jos prieš šiai užmingant. Kai dukrelė jau buvo kiek paūgėjusi, vieną vakarą ji pastebėjo mus su vyru drauge besimeldžiančius. Mažylė atsistojo savo lovelėje ir ėmė ropštis per jos kraštą. Mes jai pagelbėjome, ir ši kaip mat atsiklaupė šalia mūsų. Iš pradžių ji nesakė nieko. Mergytė tik mėgdžiojo mūsų elgesį. Ir tai darė mielai, kadangi vaikams patinka mėgdžioti suaugusiuosius. Vėliau ji išmoko keletą žodžių iš „Tėve mūsų“ ir ‚Sveika, Marija“. Mes leidome dukrai paprasčiausiai būti šalia, visiškai nesistengdami ją išmokyti mūsų, suaugusiųjų, maldų. Tačiau , kai mažylė po turuputį ėmė vis labiau sužinoti apie Dievą, mes padėdavome jai kalbėti tam tikras maldeles, kurias ji pajėgė suvokti. Kaip antai: „Dieve, saugok tėvelį, mamytę ir mane“. Kai dukra pradėjo suprasti, jog Dievas yra visa ko šaltinis, ji gebėjo pasakyti: „Ačiū už visus nuostabius dalykus, kuriuos padarei“.

Kodėl kapelionai, gydytojai ir kiti medicinos personalo darbuotojai meldžiasi už sergančius žmones ir kartu su jais? Ar tai turi kokią noras įtaką Dievui, tiems, už kuriuos mes meldžiamės, ir mums patiems? Ar malda gali ką nors pakeisti? Šis straipsnis – tai pamąstymas apie maldą. Čia neketinama leistis į nūdienos kontroversijas apie tai, kaip malda paveikia gydymo procesą ar jo nepaveikia, ar meditacija turi poveikį kraujospūdžiui ir t. t. Čia bus kalbama apie maldos dinamiką (ypač prašymo maldos) ir apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, kai meldžiamės. Kad ir kas įvyktų ar neįvyktų, prašymo malda nekeičia Dievo minties ir širdies. Bent jau aš taip manau. Jei mes iš tikrųjų tikime, jog Dievas yra amžina, nekintanti ir besąlygiška meilė, tai kodėl norėtume pakeisti Dievo širdį ir mintį? Į ką pakeisti besąlygišką meilę? Dievas negali mylėti labiau, jis nė vieno iš mūsų nemyli labiau ar mažiau ir negali mūsų rytoj mylėti labiau nei šiandien. Jis mus tiesiog myli besąlygiškai. Tad kas gi vyksta, kai meldžiamės už ką nors, ar ko nors prašydami? Savo gyvenimo rūpesčius iš esmės pavedame besąlygiškai Dievo meilei. Juos išvardijame vieną po kito, smulkiai, ar išsakome bendrais bruožais, kol mūsų rankos ir širdys lieka tuščios ir jas pavedame Dievui. O paskui laukiame tuščiomis atviromis rankomis. Prašymo malda iš esmės mes užimame pasitikėjimo laikyseną, be jokių konkrečių reikalavimų. Malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus!

Visatos Dievas yra mano Viešpats. Dievas, kurį aš myliu, kuriam dėkoju. Kuriam priklausau, nes esu išpirktas Jo auka. Auka, kurią Jis sumokėjo už mane ir mano išpirkimą. Auka, kurios mokestis už mane buvo priimtinas. Tebūnie šventas Jo vardas. Tebūnie Jo valia. Tegul mano valia ir mano supratimas nekliudo Jo tobulai valiai mano gyvenime. Meldžiu vieno – MANO VIEŠPATIE, NIEKADA NEAPLEISK MANĘS, būk su manimi kiekvieną mano gyvenimo akimirką, dabar ir visada ir per amžius. Tegul Tavo jėga supa mane, tegul Tavo malonė palaiko mane. Tavimi gyvenu, Tavimi džiaugiuosi, Tau priklausau visas be išimties, visas mano gyvenimas, visa mano aplinka, visas mano nuodėmingas kūnas, visa širdis su jos jausmais, visas mano protas su jo mintimis, visa mano siela ir Tavo malone atgaivinta bei duota man Dvasia, priklauso Tau, mano Viešpatie. Tu esi mano jėga, Tu esi mano ganytojas, Tau kyla mano gyrius, nes Tu vienintelis Esi to vertas, Viešpatie. Prašau, palaimink mane ir padėk teisingai elgtis ir teisingai eiti tuo gyvenimo keliu, kurį Tu man davei, Tu esi mano Kūrėjas ir mano Viešpats, Viešpats, kuriuo pasitikiu, prie kurio glaudžiuosi, kurio malonę po malonės gaunu, mano Dieve, Tavimi žaviuosi, Tavimi giriuosi, Tavo tiesoje ir šviesoje gyvenu. Prašau Tavęs, Viešpatie, leisk man kreiptis į Tave ir prašau – atleisk man mano nuodėmes, išbalink mane Savo prisilietimu, atitolink mano kaltes ir nuodėmes nuo manęs taip toli, kaip rytai yra nutolę nuo vakarų.

Šiuo K. Rahnerio SJ posakiu Insbruko universiteto profesorius K. H. Neufeldas SJ 2006-ųjų rudenį pradėjo paskaitų ciklą apie šį garsų praėjusio amžiaus teologą ir jo santykį su malda. Dar būdamas jėzuitų naujokyne, 1925 metais K. Rahneris publikavo straipsnį, pavadinimu „Kodėl mums būtina melstis“. Po keleto įžanginių pastraipų bus pateiktas šio originalaus straipsnio tekstas, o apie jo aktualumą tegul nuspręs skaitytojas. Jei tau rūpi kokia yra maldos prasmė, jei įdomu, kas vyksta ar gali vykti žmoguje, kai jis meldžiasi, jei manai, kad krikščioniška malda yra ne tik Dievo šlovinimas, ne tik skundas Jam ir tuo labiau ne mėginimas Jį perkalbėti, pagaliau, jei kada nors pagalvojai – ar jau pirma turi tvirtai tikėti, o tik po to pradėti melstis, tai šis K. Rahnerio straipsnis turėtų būti tau įdomus. Jo autorius mėgina į maldą pažvelgti savitu aspektu, iš neįprastos perspektyvos. Kas gali žinoti, gal būtent tuo jis kam nors atskleis naujų ir prasmingų motyvų melstis. Kuo gi ypatingas šis straipsnis ir kuo išsiskiria K. Rahneris iš kitų garsių teologų, rašiusių bei kalbėjusių maldos tema? Straipsnis ypatingas tuo, kad jis nėra apie maldą, o pats yra originali malda. K. Rahneris skiriasi nuo daugelio teologų tuo, kad jis ne tik rašė ir kalbėjo apie maldą, bet ir rašė maldas bei meditacijas, meldėsi vienas ir su kitais.

Kai mokiniai paprašė Jėzaus pamokyti juos melstis, jis davė jiems maldos „Tėve mūsų“ pavyzdį. Tad šioje maldoje tikėtina yra maldos bei maldingumo pagrindai, t. y. Tai, ką Viešpats laikė svarbiausia apreikšti savo mokytiniams. Luko evangelijoje ši malda pateikiama trumpesniu pavidalu, o Mato – taip, kaip perėmė ir iki šiol meldžiasi Bažnyčia. Tačiau, pasak prel. Antano Rubšio, nors „Luko forma nebuvo paplitusi pamaldose, bet turbūt yra artimesnė Jėzaus žodžiams negu Mato“.( Mt 6, 7-8) „Tėve mūsų“ Mato evangelijoje yra įterptas Kalno pamoksle. Svarbu paminėti ir įvadines Jėzaus mintis šiai maldai, kurios yra lyg rėmai kiekvienai maldai. Tikroji malda neturi būti parodomoji, ji yra širdies kalba, todėl dera slaptoje. Kaip tai priešinga anų ir šių laikų fariziejų maldoms ir kaip tai pažįstama mums patiems, tyrinėjant savo širdies slaptumas. Juk mes ne ką geresni už fariziejus: kaip malonu melstis aukštai iškėlus rankas sekmadienio susirinkime. Tačiau tik savas kambarėlis parodo tikresnius dalykus: kiek ir kaip išliejame savo širdį būtent čia. Vėlgi, esame greiti išlieti savo širdį prislėgus rūpesčiui, tačiau tikrieji garbintojai ieško savojo Dievo dvasioje ir tiesoje bet kuriuo metu. Ir čia kiekvienas galime sverti savo širdį ir mesti į save akmenį. Tad tikroji malda yra nuoširdi, neveidmainiška, neieško savo naudos ir visas viltis sudėjusi Dieve.