– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau,...
Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai? Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje. Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos?...
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m–lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir...
Kaip Jūs pasirinkote kunigystę? Pradėjau galvoti apie tai dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, baigiamosiose klasėse. Tiesiog norėjau save pašvęst kitiems. Buvo tarybiniai laikai, bažnyčia ignoruojama ir persekiojama, o mano sutikti kunigai – tikrai šviesūs ir pasiaukojantys. Jaunimui juk būdingas tam tikras maksimalizmas, ieškojimai. Atsimenu, kad turbūt dar devintoj klasėj rašėme rašinį tema „Žmogus – savo laimės kalvis“. Aš, pasiskaitęs pogrindinės spaudos, rašiau, kad taip būna ne visada, turėdamas omenyje žmonių tremtį į Sibirą. Kalbėti apie tokius dalykus tuo metu nebuvo galima. Aišku, gavau dvejetą...
Sovietiniai okupantai norėjo ištrinti iš tautos atminties vardus visų tų, kurie prisidėjo prie jos atgimimo, nepriklausomos Lietuvos kūrimo, kurie žadino tautinę savimonę, troškimą būti savo krašto šeimininkais. Tarp tokių pasmerktų užmarščiai buvo ir kunigas, poetas, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, mokytojas ir mokslininkas Motiejus Gustaitis. 1940 m., bene birželio 20 d., enkavedistai ir vietiniai sovietiniai aktyvistai, įsiveržė į „Sakalo“ spaustuvę Kaune ir sudegino spaudos rengiamas knygas tarp kurių buvo ir pirmosios M. Gustaičio poezijos rinktinės lankas. Ir tik bene vieną egzempliorių spaustuvės darbininkui pavyko išgelbėti....
Pirmosios Antikristo garbinimo pasekmės tarp jaunimo – vis atviresni reiškiniai: Stiprios antikrikščioniškos nuostatos. Šventų dalykų niekinimas, piktžodžiavimai, tikėjimo išsižadėjimas, neapykanta popiežiui. Panieka religiniams simboliams, paveikslams, kapinių ir tabernakulių išniekinimai. Savižudybės ir desperacijos „kultūra“. Naujų apeigų, tokių kaip juodosios mišios, atsiradimas. Antikristo kultas šiandien tarp jaunimo pasireiškia: Tam tikros estetikos ieškojimu: kraujo ir tamsos kultas, „juodosios idėjos“, juodos žvakės, galiausiai... juodosios mišios. Vaikščiojimu į kapines: eina vaikai ir paaugliai, dieną arba naktį, ten fotografuojasi. Brovimusi į mirties slėpinį, noru kaip nors patirti mirtį. Vis...
Vasario pradžioje Egzorcistų Asociacijos kvietimu Lietuvoje lankysis kun. Benoit Domergue iš Prancūzijos, praneša Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba. Teologijos mokslų daktaras ir demonologijos specialistas kalbės apie satanistinių subkultūrų poveikį jaunimui. Susitikimai vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Anot organizatorių, labai svarbu, kad kunigai, seminaristai, pedagogai, gydytojai, psichologai ir visi žmonės žinotų, kuo gyvena jaunimas, kas ir kokią jiems daro įtaką. Kun. Benoit Domergue gvildenamos temos taip pat labai svarbios tėvams ir mokytojams, kad galėtų apsaugoti jaunąją kartą nuo labai subtiliai rezgamų piktojo pinklių. Po...
Tikėjimas neatskiriamas nuo maldos. Ji tikinčiam žmogui turėtų būti tas pats, kas oras. Biblijoje dažnai kalbama apie maldą, joje apstu maldos pavyzdžių, o viena iš jos knygų, Psalmynas, yra ištisa malda. Iš Evangelijos pagal Luką sužinome, kad ir Jėzus dažnai, ypač svarbiausiais savo gyvenimo momentais, melsdavosi. Gal kiek ir keista, bet maldos instrukcijų Jis paliko labai nedaug. Vos vieną kitą. Du evangelistai, Lukas ir Matas, yra užrašę Viešpaties maldos žodžius, tačiau patarimą kaip melstis randame tik Evangelijoje pagal Matą. O vis dėlto tai...
Neiškenčiu nepasidalijęs su gerbiamaisiais elektroninio laikraščio www.bernardinai.lt skaitytojais kalėdine dovana, netikėtai gauta iš Hamburgo. Bičiulis prelatas Wilm Sanders atsiuntė naują savo parengtą knygą Beten für morgen: Malda už rytojų, paantraštė: Melstis už tuos, kurie ateis po mūsų – Jėzaus meldimosi pavyzdžiu. Labai savita ir įdomi knyga. Knygos autorius (ir autoriai, nes tai straipsnių bei studijų rinkinys) stebisi tuo, kad nūdienis krikščionių religingumas pernelyg nukreiptas į praeitį, o vertėtų labiau įsisąmoninti ateitį. Jau knygos pratarmė skleidžia plačią perspektyvą: “Dievas mus pasitinka iš ateities. Iš...
Šiame tekste tikinti motina italė A.M. Zanzucchi toliau dalijasi savo patirtimi apie religinį vaikų ugdymą šeimoje. Šįkart – apie maldą, kaip vieną pirmųjų vaiko religinių praktikų. Kas yra maldos esmė, kaip reikėtų melstis ir kaip būtų galima pasaktinti bei įpratinti tą daryti savo atžalas.Tekstas parengtas pagal knygą "Vaikas ir Dievas". Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau. Galimas daiktas, kad kryžiaus ženklą ji tuomet siejo su maloniu...
