| | |

„Nebūk durnas, aik tarnauc dangaus karaliu…“

Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote? Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos. Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai dar Santaikoje bažnyčios nebuvo, tėveliai su vyresniaisiais išvažiavo Krokialaukin, o mažieji buvome palikti namuose. Aš buvau kokių septynerių metukų. Grįžta tėveliai iš bažnyčios, o sesuo, prižiūrėjusi mane, ir sako, kad Vaciukas dzykavojo. Tada mamutė pasodzina mani an pečiaus krašto ir liepia šventų rožinį kalbėc. Prededu, o tėvulis prie stalo gieda, aš maišaus, maišaus, verkc predėjau. Tadu mamutė sudraudė: „Tėvuli, nustok – vaikas ražančiaus kalbėc negali“. Nors šeimoje kunigai buvo labai gerbiami, niekas manęs nespaudė, kad eičiau jųjų pusėn. Dešimčia metų vyresnis brolis mokėsi gimnazijoje, gal buvo tikėtasi kunigo iš jo, bet jis tapo girininku. Po Pirmosios komunijos, būdamas dešimties, pradėjau patarnauti šv. Mišioms Santaikoje, vos prieš porą metų susikūrusioje parapijoje. Buvome pirmoji šios bažnytėlės Pirmosios komunijos ir išpažinties laida.

| | |

Kun. Skaidrius Kandratavičius. Paberžė – kaip Dievo užantis

– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau, daugiau. Nežinau, turbūt tik netiesioginė, analoginė giminystė, bet miela, kai vienas žydas istorikas iš Kauno pavadina mane kunigu Sirokomle, susiedamas su lenkų poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku Kondratovičiumi), Vilniaus universiteto profesoriumi XIX a. Kaip ir į viską, taip ir į atsineštus vardažodžius žiūriu nevienpusiškai, kritiškai: žinoma, Skaidriaus vardas įpareigoja būti perregimam, „transparency international“ skleidėju, kita vertus, tas „rrr“ tratėjimas, griaudėjimas tarsi verčia būti tarp girnų, rastis ir ritinėtis per galvą neįprastai „normaliems“ žmonėms.

| | |

Kun. Julius Sasnauskas: “Aš ramiai žiūriu į visus žmonių klaidžiojimus”

Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai? Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje. Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos? Tai sunki tema. Ji dabar visur svarstoma. Tačiau kas gali uždrausti ieškoti žmogui laimės? Aš mačiau daug lietuviškų bendruomenių – ir Anglijoje, ir Kanadoje, ir Australijoje. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad visi išvažiuoja ieškoti vien geresnio gyvenimo, geresnio kąsnio ar uždarbio. Gal ir keistai nuskambės, tačiau kartais žmones iš Lietuvos išveja ir patriotizmas, kai jų idealai neišsipildo, žlunga. Manau, kad atsiranda ir tokių, kurie išvažiuoja iš tos aplinkos, kuri kitą sykį tiesiog žlugdo žmogų. Jau lankėtės kai kuriose lietuviškose apylinkėse. Kokie įspūdžiai? Aš ten daugiausia klausiausi išpažinčių, tai ką aš galiu pasakyti (juokiasi)? Visur lietuviškos bendruomenės šiek tiek panašios. Lemonto apylinkės bendruomenė man kažkuo primena Toronto lietuvius.

| | |

Satanizmas ir media

Pirmosios Antikristo garbinimo pasekmės tarp jaunimo – vis atviresni reiškiniai: Stiprios antikrikščioniškos nuostatos. Šventų dalykų niekinimas, piktžodžiavimai, tikėjimo išsižadėjimas, neapykanta popiežiui. Panieka religiniams simboliams, paveikslams, kapinių ir tabernakulių išniekinimai. Savižudybės ir desperacijos „kultūra“. Naujų apeigų, tokių kaip juodosios mišios, atsiradimas. Antikristo kultas šiandien tarp jaunimo pasireiškia: Tam tikros estetikos ieškojimu: kraujo ir tamsos kultas, „juodosios idėjos“, juodos žvakės, galiausiai… juodosios mišios. Vaikščiojimu į kapines: eina vaikai ir paaugliai, dieną arba naktį, ten fotografuojasi. Brovimusi į mirties slėpinį, noru kaip nors patirti mirtį. Vis didėjančiu potraukiu kraujui, savižudybei ir suvaidintoms savižudybėms. Interneto pokalbių svetainėse siuntinėjamomis kruvinų žudynių nuotraukomis ir jų komentarais. Savo odos susipjaustymu, savęs žalojimu, kūno susibadymu… Tai nėra tik mazochistinės tendencijos ir prisitaikymas prie mirties kultūra alsuojančios aplinkos. Kiti paaiškinimai: Satanizmo poveikis: „kraujas šaukiasi kraujo“. Gausybės ultra-žiaurių filmų įtaka. Savižudybės kultūra. Paroksistinės visų rūšių patirtys. Visiškas realaus ir virtualaus pasaulio supainiojimas. Paranormalių reiškinių išplitimas. Aplinka, kurioje dominuoja magija ir šamanizmas. Trumpai tariant – Antikristo tironija! Video ir kibernetinė priklausomybė: Strateginiai žaidimai, karai. Kova ne už gyvybę, bet priešingai, už jos sunaikinimą.

| | |

Antikristinis kultūros nuosmukis?

Vasario pradžioje Egzorcistų Asociacijos kvietimu Lietuvoje lankysis kun. Benoit Domergue iš Prancūzijos, praneša Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba. Teologijos mokslų daktaras ir demonologijos specialistas kalbės apie satanistinių subkultūrų poveikį jaunimui. Susitikimai vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Anot organizatorių, labai svarbu, kad kunigai, seminaristai, pedagogai, gydytojai, psichologai ir visi žmonės žinotų, kuo gyvena jaunimas, kas ir kokią jiems daro įtaką. Kun. Benoit Domergue gvildenamos temos taip pat labai svarbios tėvams ir mokytojams, kad galėtų apsaugoti jaunąją kartą nuo labai subtiliai rezgamų piktojo pinklių. Po savo daktarinės disertacijos Romos Grigališkajame universitete tėvas Benoît Domergue, Bordo vyskupijos kunigas, ėmė gilintis į roko kultūros nukrypimus. Tyrimo tikslais jis netgi lankydavosi roko koncertų salėse. «Juodasis metalas aiškiai parodo savo giminystę su velniu. Geriausias satanizmo iniciatorius yra Marilyn Manson, kuris subūrė 5 millijonus gerbėjų visame pasaulyje, ir kuriam yra skirta 300 internetinių svetainių!» Marilyn Manson – tai didžiuliai turtai ir milžiniška įmonė, leidžianti milijonus diskų.

| | |

Piligrimystė – tapatumo raiškos kelionės

Prieš Šv. Kalėdas Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos namuose Lietuvos piligrimų bendrija pristatė 2009 m. pabaigoje išleistą socialinių mokslų daktaro Dariaus Liutiko monografiją „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“. Tai pirmoji mokslinė monografija Lietuvoje tirianti piligrimines keliones, jų sampratą, piligrimystės ir turizmo ryšį. Pasak knygos autoriaus dr. Dariaus Liutiko, piligrimystė arba vertybinė kelionė – tapatumą ir vertybes išreiškianti, geografinėje erdvėje atliekama kelionė. Jos metu dėl dvasinių ar vertybinių motyvų keliaujama į šventas, gerbtinas ar kitas su asmens vertybėmis ir tapatumu susijusias vietas. Vertybinių keliautojų puoselėjamos vertybės gali sietis su religija, asmeninio dvasinio kelio paieška, taip pat įkūnyti nacionalinius, kultūrinius ar kitus kolektyvinius ar individualius idealus. Taigi, knygos autorius, praplečia piligrimystės sampratą, į ją įtraukdamas, ne tik religines keliones, bet ir tautinio tapatumo keliones, pavyzdžiui, keliones į gimtinę ar tėvynę ieškoti savo protėvių ir giminių, kultūrinio tapatumo keliones, kaip pavyzdžiui, kuomet keliaujama į gerbiamos grupės ar atlikėjo koncertus, taip pat sporto aistruolių keliones, vykstančias į kitą miestą ar šalį palaikyti sportininko ar mėgiamos komandos. Autorius piligrimines keliones atskiria nuo turizmo ir turistinių kelionių.

| | |

Kardinolas: kitas popiežius gali būti juodaodis

Įtakingas Afrikos kardinolas pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl juodaodis dvasininkas negalėtų tapti kitu popiežiumi. Ganos kardinolas Peteris Kodwo Appiah Turksonas šiuo metu pirmininkauja 3 savaites Vatikane vyksiančiam susitikimui, kuriame aptariami Afrikos katalikų bažnyčios laukiantys iššūkiai. Pirmadienį per spaudos konferenciją kardinolas buvo paklaustas, ar, turint omenyje Baracko Obamos išrinkimą JAV prezidentu, juodaodis galėtų tapti ir katalikų bažnyčios vadovu. „Kodėl ne?“ – toks buvo P. Turksono atsakymas. Jis teigė, kad kiekvienas vyras, sutinkantis būti išventintas į dvasininkus, taip pat turi norėti tapti popiežiumi. P. Turksonas pažymėjo ir tai, kad buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Annanas taip pat buvo iš Ganos. „Jis turėjo problemų, tačiau vis viena tai pasiekė. Dabar JAV turi B. Obamą. Ir jeigu Dievo apvaizda, o bažnyčia priklauso Dievui, panorės matyti juodaodį popiežiumi, tai dėkui Dievui“ – kalbėjo kardinolas. Kalbos, kad kitas katalikų bažnyčios vadovas gali būti iš besivystančių šalių grupės, sklando jau senokai. Būtent besivystančiose šalyse sparčiausiai auga katalikų skaičius. Nuo 1978 iki 2007 metų katalikų skaičius Afrikoje išaugo nuo 55 mln. iki 146 mln. Tuo tarpu katalikų bendruomenės Europoje mažėja.

| | |

R.Doveika: išpažintis internetu negalima

Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje. Tačiau asmeninio santykio su kitu internetas nepakeis niekada. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas, – tvirtino portalo redakcijoje trečiadienį viešėjęs kunigas Ričardas Doveika. Gerbiamas Ričardai, kaip Bažnyčia vertina internetą? Ar neplanuojate išpažintį padaryti internetu? Manau, taip Bažnyčia priartėtų prie XXI amžiaus realijų. Ką manote apie tai? Ačiū už įdomius klausimus. Internetinę erdvę galėtume laikyti viena iš naujo pasaulio formų, kuri atveria ir suteikia daug įvairiausių galimybių bei įtakoja ir kai kuriuos mūsų įpročius – neišskiriant ir religinius. Internetas gali būti ir yra puiki erdvė Dievo žodžio skelbimui, krikščioniškų vertybių puoselėjimui ir tikėjimo liudijimui. Šia erdve pasinaudoja ir popiežius, ir vyskupai, ir kunigai. Daug kur yra transliuojamos ir Mišios, rengiami religiniai forumai, kuriamos internetinės svetainės. Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje, Kas nori paaukoti kokiai nors bendruomenei ar parapijai, tai irgi yra puiki galimybė. Tik vieno dalyko niekad negalės pakeisti internetas – asmeninio santykio su kitu. O būtent šis santykis yra esminis sakramentų teikime. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas.

| | |

Apie piligrimystę

Pigrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose. Piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė išgyvenimo būtinumas. Kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į šventas vietas? Kokios vietos laikomos šventomis ir kur yra pagrindiniai piligriminiai centrai? Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas. Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje, Knoke, Mejugorjėje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Šventose vietose būna palaidoti šventi žmonės (šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje). Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas). Katalikų Bažnyčia sąvoka šventovė nusako „bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinamo ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“.

| | |

Malda prasminga ir bare

Miežiškių parapijos klebonas R.Visockis Kūčių rytą vienas iš pirmųjų pravėrė kaimo alaus baro duris. Ne tam, kad išrėžtų pamokslą ir sugėdintų šventą dieną nuo alaus bokalo pradėjusius parapijiečius, kuriems baras atstoja bažnyčią. Juolab ganytojas pats neketino malšinti troškulio. R.Visockis užsidėjo prijuostę, čiupo peilį ir ėmė pjaustyti silkę, daržoves, raikyti duoną, maišyti mišraines. Po valandos kunigas bare apsilankiusius miežiškiečius jau sodino prie stalo, padengto tradiciniais 12 kūčių patiekalais, laužė Kūčių paplotėlį, kartu pasimeldė, palinkėjo dvasinės ramybės. Kūčių pusryčius kartu su klebonu ir jo atsivežtais kleboniją remontuojančiais darbininkais netradicinėje vietoje išdrįso valgyti tik dešimt vietos gyventojų. Bene dar tiek pat suko ratus aplink aludę, nedrįsdami užeiti į vidų. „Ir aš jau norėjau apsisukti ir eiti atgal. Kažkaip nedrąsu buvo. Per visą savo amžių nemačiau, kad kunigas Kūčias ištaisytų bare. Sėdžiu ir nežinau, kaip jaustis. Net veidai dega“,– atvirai „Sekundei“ prisipažino pensininkė Janina Mikalajūnienė. Ją, nuolatinę baro lankytoją, į klebono rengiamus Kūčių pusryčius pakvietė barmenė. J.Mikalajūnienė iš pradžių manė ją juokaujant. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad klebonas per Kūčias su alaus mėgėjais sėstų prie bendro stalo.