| | |

Egzorcizmas

Egzorcizmas – blogio dvasių ar demonų išvarymas iš žmonių, vietų arba daiktų, kur jie yra įsikūniję. Pats pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”. Medicininės pažangos dėka šiandien mažiau tikinčiųjų “piktosios dvasios įsikūnijimu į žmogų”. Krikščioniškas tikėjimas velnio išvarymu, žinia, nėra šiuolaikinis reiškinys. Naujajame Testamente galima surasti istorijų, kuriose pasakojama, kaip Kristus išvijęs demonus, užvaldžiusius žmonių kūnus. Kad ir Evangelijoje pagal Morkų, penktame skyriuje rašoma, kaip Kristus išvijęs demoną, vardu Legionas: “Šventykloje buvo žmogus, užvaldytas blogio jėgos”. Kristus išvijęs nelabąjį sakydamas: “Nutilk ir palik jį.-Tada blogio dvasia garsiai rėkdama išėjo iš žmogaus kūno”. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad panašūs pasakojimai gali sukelti klaidinantį įspūdį apie tokių atvejų skaitlingumą, be to, senovės izraelitai bet kokias tuometine medicina nepaaiškinamas ligas priskirdavo “apsėdimui”. Viduramžiais “velnio apsėdimas” buvo toks paplitęs reiškinys, jog priminė psichinę epidemiją. Tipišku pavyzdžiu galima laikyti vienuoles uršulietes iš Loudun miesto Prancūzijoje. Nors ir po šiai dienai nežinoma tikroji jų pamišimo priežastis, psichiatrijos profesorius V.P. Osipovas pateikia savo versiją: ” Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla.

| | |

Velnias užvaldo šamanais patikėjusius žmones

– Kaip vertinate ritualą, kuris Romoje buvo atliktas su L.Lolišvili? – „Lietuvos rytas” paklausė monsinjoro. – Galėčiau komentuoti tik tai, ką mačiau televizijoje. Ten buvo atliekamas tik dvasių tyrimas. Niekas iš karto nedaro egzorcizmo, Katalikų bažnyčios katekizmo 1673 skirsnyje kalbama, kad prieš imantis egzorcizmo yra atliekamas dvasių tyrimas – įsitikinama, kad susidurta su Piktojo buvimu, o ne psichikos liga. – Ar paskelbus, kad L.Lolišvili nebuvo apsėsta šėtono, galima sakyti, kad kardinolas Audrys Juozas Bačkis klydo? – Buvo pasakyta tik tai, kad vienuolis G.Amorthas nemato apsėdimo. Bet šito niekas ir neteigė. Bažnyčia niekada nėra teigusi, kad L.Lolišvili yra apsėsta šėtono. Kardinolas yra pasakęs apie su L.Lolišvili siejamas pranašystes ir jos nežemiškų galių vertinimus, jog tai – šėtono darbas. Tačiau šie žodžiai nebuvo taikomi apibūdinti L.Lolišvili kaip žmogų, taip buvo apibūdinama situacija. Kaip Dievas gali per žmones nuveikti gerus darbus, taip ir velnias gali pasinaudoti tais pačiais žmonėmis blogiems darbams daryti. Mūsų pasaulyje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Iš aplink mus vykstančių blogų reiškinių mes matome, kad velnias daug veikia, bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, kuriuo velnias pasinaudoja, yra velnio apsėstas. Taigi jokio reikalo atlikti L.Lolišvili velnio išvarymo ritualo nebuvo.

| | |

Egzorcizmas: gydo troškimas pasveikti bei Dievo malonė

Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis – vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų. Egzorcistu penkerių metų laikotarpiui ganytojas paskirtas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 metų gegužės 31 d. dekretu. Jame, kreipiantis į paskirtąjį egzorcistu – kun. V. Vaškelį, teigiama: „Gerasis Viešpats teapdovanoja Jus savo malone, kad, vykdydamas savo vyskupo siuntimu pavestas pareigas, prisidėtumėte prie tikinčiųjų dvasinės gerovės, vaduojant juos nuo piktosios dvasios įtakos jų gyvenimams.” Lotynų kalbos žodis exorcismus reiškia išlaisvinimas, išvadavimas. Pagal religijotyros žodyną, egzorcistas yra asmuo, šiuo atveju katalikų dvasininkas, turintis teisę atlikti egzorcizmus – apeigas „piktosioms dvasioms, tariamai sukeliančioms ligas ir kitas nelaimes, išvaryti.” Katalikų Bažnyčioje kunigai egzorcistais uoliau pradėti skirti po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965). Tokį Bažnyčios žingsnį skatino padidėjęs žmonių smalsumas burtams, ekstrasensams, okultistams, magijoms bei su tuo susiję padariniai žmogaus sveikatai, likimui. „Ne vien mūsų krašte, bet, tarkim, Prancūzijoje kiek daug veikia įvairių būrimo salonų! Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo nutarimų diegimas vėlavo, – sako kunigas egzorcistas V. Vaškelis. Dabar kai kurios šalies vyskupijos ir arkivyskupijos turi vyskupų paskirtus egzorcistus, o kitose vyskupijose dar ruošiamasi tai padaryti.

| | |

Br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Egzorcizmas kasdienybėje

Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” (Mk 1, 23-27). Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia.

| | |

Apie Lenos Lolašvili atvejį

[Dialogo kultūros institutas (direktorius Rimantas Meškėnas) 2004 m. išleido egzorcisto Gabriele Amorth knygą „Nauji egzorcisto pasakojimai”, kurios įžangoje ginama kardinolo A. J. Bačkio pasmerkta aiškiaregė Lena Lolašvili, rėmusi atstatydintą prezidentą R. Paksą. Bažnyčia paneigė įžangoje aprašytą atvejį, kad Leną Lolašvili tyrė pats G. Amorthas, bet vėliau A. Antanaičio TV laida „Pulsas” parodė šio tyrimo vaizdo įrašą.]

[…] Laidoje dalyvauja Teisingumo ministerijos religijų reikalų tarybos vyr. specialistas Juozas Ruzgys, Dialogo kultūros instituto direktorius Rimantas Meškėnas ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigas Edmundas Naujokaitis. Kunige Edmundai, kas tai yra egzorcizmas?

E. N. Egzorcizmas yra velnio išvarymo apeiga, atliekama Bažnyčios įgalioto asmens. Senojoje Bažnyčioje egzorcizmus skaitydavo tam tikrą charizmą turintys asmenys, vėliau įvesti egzorcisto šventimai, kurie yra vieni iš taip vadinamų mažųjų šventimų. Jais klierikas gauna tam tikrą įgaliojimą iš Bažnyčios, bet praktiškai jį vykdyti gali tik tapęs kunigu, turėdamas tam pasiruošimą ir vyskupo leidimą.

Bet ar Jūs galite, tarkime, diagnozuoti, ar žmogus apsėstas, ar ne?

| | |

Kunigas egzorcistas E.Rinkevičius nebijo velnio

Aukštaitija. Miestelis netoli Panevėžio. Mus pasitikęs kunigas tiriamai perveria tamsiai rudomis akimis. Klebonijos kambarėlyje šaltoka. Ant sienų – šventųjų paveikslai, lentynose – daug knygų religine tema. “Egzorcizmas – labai subtili tema. Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, ypač kai žmonės nusigręžia nuo Dievo, pradeda nusidėti, – pradėjo pokalbį 54 metų vyras. – Tiesa, dažnai žmonėms išties reikia gydytojų psichiatrų pagalbos, tačiau yra atvejų, kai padėti gali egzorcistas”. “Egzorcistas – išvejantis piktąsias dvasias, velnią, – paaiškino vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą E.Rinkevičius. – Lotyniškai “exorcismus”, graikiškai “exorkizo” – užkeikimas, išvarymas, išvijimas. Tuo pradėjau domėtis labai seniai”. Pokalbiui su žurnalistu šia tema kunigas turėjo gauti vyskupo leidimą. 26-uosius metus kunigaujantis E.Rinkevičius egzorcistu oficialiai pripažintas prieš porą metų. Tiesa, atskirais atvejais su vyskupo leidimu egzorcismo procese kunigui teko dalyvauti jau keliolika metų. “Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, – teigė kunigas E.Rinkevičius. – Kodėl du? Kartais būna ypač sunkūs atvejai, kai egzortą tenka skaityti ištisai, tad vienas kunigas pakeičia kitą. Ir jiems tenka netgi atremti piktųjų dvasių atakas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad juos apsėdo demonai, turėtų kreiptis į savo miesto vyskupiją”.

| | |

Iš Romos katalikų katekizmo

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir Žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos; kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

| |

Katalikybė

Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopuolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Šv. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; Šv.. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.

| | |

Bendrasis įvadas į Bibliją

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms.