Budizmas

Sėdime kiek įmanoma patogiau. Rankas laikome pilvo apačioje, dešinė ilsisi kairėje, nykščiai lengvai liečiasi. Nugara tiesi, bet nesame susikaustę, smakras įtrauktas. Pirmiausia nuraminame protą. Jaučiame beformę oro srovę, kuri įeina ir išeina per mūsų nosies galą, mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti, nesekame paskui juos, ir neatstumiame jų. Norime medituoti, kad galėtumėm patirti proto prigimtį ir sukurti atstumą tarp savęs ir savo kliudančių emocijų. Tik tada, kai mums tai pavyks, galėsime iš tiesų padėti kitiems.

Tik labai nedaugelis žmonių gali prasmingai medituoti ilgesnį laiką, o leistis praryjamam sąlygoto pasaulio yra tikras potencijos švaistymas. Geriausia yra įtraukti Budos mokymus į kasdieninį gyvenimą, ką mes, kagyu, tikrai mokame ir turime stiprų pagrindą. Turėdami artimą ryšį su mokytoju ir išskirtinius Mahamudros mokymus mes galime vystytis kiekvieną akimirką, kiekvienoje situacijoje. Tai nėra kasdieninės ištisas valandas trunkančios praktikos, bet “karališkasis greitkelis”: elgtis kaip Buda, kol patys tapsime Buda. Nedualistinis požiūris yra tik keleto esminių tiesų apie proto prigimtį žinojimas, o po to reikia stengtis matyti, kaip šios tiesos žaidžia gyvenime. Būti budistu ir nesinaudoti šiomis tiesomis yra tiesiog kvaila. Darant įžangines Nyndro praktikas ir spontaniškas Karmapos meditacijas, naudinga saugoti mokytoją savo širdyje ir leisti jo šviesai spinduliuoti į visas būtybes. Kartu šie metodai leidžia pamatyti protą iš Mahamudros lygio.

Šri Lanka – budizmo atsiradimas saloje yra apipintas legendomis ir pasakomis. Rašytinė istorija pateikiama Mahavamsa kronikoje, kuri prasideda VI a. Maurijų imperijos valdovo Ashoka (?-232 m. pr. Kr.) sūnus, budistų vienuolis Mahinda, pirmasis pradėjo skleisti budizmą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąją tėvyne, atkeliavęs čia su Budos palaikų relikvija ir Bodhi medžio, po kurio Buda pasiekė Nušvitimą, ataugėle. Įdomi Šri Lankos Theravados budizmo specifika, paremta žiniomis iš Mahavamsa, senųjų istorinių metraščių bei legendų rinkinio. Didžioji dauguma Šri Lankos budistų tiki, kad Mokymo tėvynė yra būtent jų šalis. Ir šiais laikais tūkstančiai piligrimų lanko 16 šventų salos vietų, susijusių su Buda, jo pamokslais, Nušvitimu, garbina šventąsias relikvijas: Budos dantį, Budos antakių plaukus, Budos pelenus, Budos pėdos antspaudą.

Mano manymu, budizmo esmę sudaro tokie kertiniai teiginiai, kaip, pavyzdžiui, Keturios Tauriosios Tiesos. Jas galime rasti indiškoje, japoniškoje, kiniškoje, tajų, tibetietiškoje budistinėje tradicijoje. Visose šiose tradicijose tikrai surasite teiginius apie Keturias Tauriąsias Tiesas. Jie yra visų budizmo formų pagrindas. <...> Vienos šalies kultūriniai aspektai gali netikti kitai šaliai, kurioje kitokia kultūra, kitokios žmonių tradicijos. Jie negali duoti naudos Mokymui ir turi būti pakeisti tinkamais. Todėl , kai budizmas “perkeliamas” į kitą kultūrinę terpę, jo pavidalas keičiasi, išsaugojant pačią esmę.

Savo mokymus Buda perdavė trims skirtingoms žmonių grupėms. Norintys išvengti kentėjimo gaudavo informaciją apie priežastį ir pasekmę. Kurie norėjo dirbti kitų labui, klausėsi mokymų apie užuojautą ir išmintį. Žmonėms pasitikintiems savo budos prigimtimi, Buda pasirodydavo energijos ir šviesos formomis bei dalinosi savo prašvitusiu požiūriu į proto prigimtį /Mahamudra/.

Sėdime tiesiai, dešinė koja ant kairės arba prieš ją, smakras šiek tiek įtrauktas. Rankos sudėtos pilvo apačioje, dešinysis delnas kairiąjame, nykščiai šiek tiek liečiasi. Pirmiausia nuraminame protą, jausdami beformę oro srovę, įeinančią ir išeinančią per nosies galą. Mintys ir garsai kaip pasirodo, taip ir išnyksta – neanalizuojame jų. Tada apmąstome keturias pagrindines mintis, kurios motyvuoja mus siekti prašvitimo: – Pirma, turime puikią galimybę vystytis šiame gyvenime – visų būtybių labui galime naudotis geriausiais Budos duotais metodais. Tik nedaugelis pasaulyje turi tokią galimybę ir dar mažiau ja pasinaudoja.

Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) Budos Mokymas dažnai akcentuoja, kad žmogus pats gali pasiekti tobulumą, tapti Buda ir pereiti į nirvana, viskas priklauso tik nuo jo paties. Tai ilgas proto lavinimo, meditacijų, savikontrolės ir suvokimo kelias, kurio pabaigoje žmogus tampa Bodhisattva. Bet tikrasis Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, pvz. Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu.

Beveik 5 amžius po Visiško Užgesimo Budos mokymo esmė buvo platinama žodžiu, pagal nustatytas budistų Susirinkimo Rajagaha vietovėje taisykles. Vienuoliams prireikdavo beveik 25 metų, kad pažodžiui įsiminti visą mokymo esmę. Raštiškai fiksuoti kanoninius tekstus imta tik apie I a. pr. Kr. Pirmiausiai jie buvo užrašomi sanskrito, jo dialektų kalbomis ant palmės lapų , vėliau imti versti ir į kiniečių, tibetiečių kalbas. Pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, užrašytas pali kalba Šri Lankoje ir vadinamas Pali kanonu arba Tipitaka (pali kalba -“trys pintinės”)-tai pilnas kanonizuotų budistinių tekstų rinkinys, kartu su senaisiais komentarais tapęs Theravados pakraipos budizmo klasikinių tekstų pagrindu. Jį sudaro apie 8000 istorijų, pasakojimų, legendų, aforizmų ir pamokymų, su senaisiais komentarais šis skaičius pasieks 15000.

Pasiekiant išsilaisvinimą atrandame, kad kūnas, mintys ir jausmai nuolatos keičiasi, todėl “ego” ar “aš” nėra kur būti. Nustojame jaustis taikiniu ir nebeišgyvename kentėjimo asmeniškai. Tampame nepažeidžiami ir laisvi, kada galvojame “kančia egzistuoja” vietoj to, kad galvotume “aš kenčiu”. Prašvitimas yra antrasis ir galutinis žingsnis. Čia kiekvieną išgyvenimą persmelkia aiški proto šviesa.